Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Barčiukas pasilenkė paplekšnoti Čingiui per kelį. Neatrodė, kad jis pastebėjo, kaip pasišiaušė šalia esantys vyrai.

— Daug mūsų kartų valgė jų atliekas, viešpatie. O jie laikė geriausią mėsą už savo fortų ir sienų.

— Ir tu norėtum matyti juos palaužtus, — sumurmėjo Čingis.

— Norėčiau. Viskas, ko prašau, — galimybės uigūrams naudotis jų bibliotekomis. Be to, jie turi retų brangakmenių ir tokį akmenį, kuris atrodo tarsi iš pieno ir ugnies. Jie neparduoda jų, kad ir kiek už juos siūlytume.

Čingis atidžiai stebėjo kalbantį chaną. Barčiukas žinojo, kad neturi teisės reikalauti karo grobio. Genčių kariams nebuvo mokama už dalyvavimą kovose, pagal paprotį jiems priklausė tik tai, ko prisigrobdavo. Barčiukas prašė daug, bet Čingis negalėjo sugalvoti, kas dar būtų norėjęs Si Sia bibliotekų. Jis šypsojosi vien nuo tokios minties.

— Galėsi pasiimti raštus, Barčiukai. Pažadu. Visa kita teks nugalėtojams ir bus Dangiškojo tėvo rankose. Nieko negaliu atskirai tau pažadėti.

Barčiukas atsilošė ir nenoriai linktelėjo galvą.

— To užteks — kartu su viskuo, ką laimėsime iš jų. Esu matęs, kaip jų žirgai trypia mūsų žmones keliuose, viešpatie. Mačiau savo žmones badaujančius, kai Si Sia tuko iš derliaus, kuriuo nenorėjo dalytis. Atvedžiau savo karius, kad priverstų juos sumokėti už pasipūtimą. Mes palikome tuščius savo miestus ir laukus. Uigūrai yra tavo su visais gerais, žirgais, druska ir krauju.

Čingis ištiesė ranką ir abu vyrai sutvirtino priesaiką trumpu rankų paspaudimu, paslėpusiu visą tokio pareiškimo rimtumą. Gentys lūkuriavo lauke prie gero — Čingis, kai tik bus pasiruošęs, reikalaus iš visų panašių priesaikų. Duoti priesaiką atskirai, vadinasi, palaikyti — į tai Čingis negalėjo žiūrėti atmestinai.

— Prašau tavęs vieno dalyko, Barčiukai, prieš išeinant pas juos, — tarė jis.

Barčiukas stodamasis stabtelėjo ir jo veidas sustingo, kai suprato, kad kalba dar nebaigta.

— Mano jauniausias brolis labai trokšta mokytis, — pasakė Čingis. — Atsistok, Temuge, ten, kur jis galėtų tave matyti.

Barčiukas atsisuko į liekną jaunuolį, šis atsikėlė ir jam nusilenkė. Barčiukas atsakė į pasveikinimą nežymiu galvos linktelėjimu ir vėl atsigręžė į Čingį.

— Mano šamanas, Kokčiu, mokys jį, kai ateis laikas, bet aš norėčiau, kad jie galėtų skaityti ir sužinoti viską, kas jiems atrodys vertinga. Turiu mintyse ir tuos rankraščius, kuriuos nešatės, ir tuos, kuriuos dar pasiimsite iš mūsų priešų.

— Uigūrai tavo paslaugoms, viešpatie, — atsakė Barčiukas.

Tai buvo nedidelis prašymas, ir Barčiukas nesuprato, kodėl atrodė, kad Čingiui truputį nepatogu to prašyti. Temugė jam už nugaros švietė džiaugsmu, o Kokčiu nulenkė galvą, lyg jam būtų suteikta didžiulė garbė.

— Tuomet sutarta, — pasakė Čingis, žybčiodamas akimis. Jos švytėjo vakaro prieblandai išsklaidyti uždegtų žibintų šviesoje. — Jei Si Sia tokie turtingi, kaip sakai, pas juos pirmiausia ir trauksime. Ar Dzinai juos palaikys?

Barčiukas gūžtelėjo pečiais.

— Negaliu tikrai pasakyti. Jų žemės ribojasi, bet Si Sia visada turėjo savo karalystę. Dzinų kariuomenė gali stoti prieš tave, ruošdamasi atremti būsimas grėsmes. Arba Dzinai gali leisti jiems žūti iki paskutinio vyro ir nepakrutinti nė mažojo pirštelio. Niekas negali tiksliai pasakyti, ką jie sumąstys.

Čingis patraukė pečiais.

— Jeigu prieš dešimt metų man būtum pasakęs, kad kereitai pasipriešins didelei kariuomenei, būčiau nusijuokęs ir pamanęs, kad man pasisekė, jog nereikia dalyvauti mūšyje. Dabar vadinu juos broliais. Nesvarbu, kad Dzinai eis prieš mus. Jei jie tai darys, dar greičiau juos palaušiu. Tiesą sakant, man geriau su jais susitikti tyruose, nei kopti per jų miestų sienas.

— Ir miestai gali žlugti, viešpatie, — švelniai tarė Barčiukas, vis labiau jaudindamasis.

— Ir jie žlugs, — atsakė Čingis. — Ateis laikas ir žlugs. Man parodei Dzinų silpnąją vietą, tuos Si Sia. Aš juos nusiaubsiu ir išplėšiu jiems širdis.

— Man garbė tau tarnauti, viešpatie, — atsakė Barčiukas. Jis atsistojo, žemai nusilenkė ir stovėjo palinkęs, kol Čingis mostelėjo ranka išsitiesti.

— Gentys susirinko, — pasakė Čingis, stodamasis ir išsitiesdamas. — Kadangi mums teks eiti per dykumą, reikės vandens ir žirgų pašaro atsargų. Kai jau gavau priesaikas, niekas daugiau šioje vietoje mūsų nelaiko, — jis akimirką nutilo. — Atėjome čia kaip atskiros gentys, Barčiukai. Išeiname kaip viena tauta. Jeigu tu užrašinėj į visus įvykius rankraščiuose, neužmiršk šito užrašyti.

Barčiuko akys sublizgo nuo susižavėjimo vyru, vadovaujančiu didelei kariuomenei.

— Prižiūrėsiu, kad tai būtų padaryta, viešpatie. Išmokysiu rašto tavo šamaną ir tavo brolį, kad jie galėtų tuos raštus perskaityti tau.

Čingis nustebęs sumirksėjo. Jį suintrigavo vaizdas — jo brolis skaito žodžius, parašytus ant kietos veršio odos.

— Būtų įdomu tai pamatyti, — pasakė jis.

Jis uždėjo ranką Barčiukui ant peties, suteikdamas jam garbę kartu išeiti iš didžiojo gero. Paskui juos išėjo karvedžiai. Lauke buvo girdėti prislopintas susirinkusių genčių murmesys — visi laukė to, kuris jas ves.

Vasaros sutemose stovykla gelsvai švytėjo po žvaigždėmis, mirgėjo dešimtys tūkstančių ugnelių. Jos viduryje, plačiu ratu aplink Čingio gerą, virpančioje šviesoje stovėjo šimtų dalinių kariai, palikę savo šeimas, kad čia būtų kartu. Visi jie dėvėjo kietos odos šarvus, šalmus ir dailius žvynelių šarvus, nusižiūrėtus iš kinų. Ant kai kurių šarvų buvo genčių ženklai, bet dauguma buvo be jų — tai rodė, kad jie naujokai, ir kad Žemėje tėra viena gentis. Daugelis karių laikė kardus, ką tik nukaldintus kalvėse, dirbančiose ištisą parą nuo to laiko, kai gentys susirinko tyruose. Prakaituoti vyrai, įkaitę nuo saulės, kasė didžiules duobes, važiais gabeno geležies rūdą į kalves ir stebėjo, kaip ginklakaliai iš jos kala ginklus. Dabar juos laikė savo rankose. Ne vienas nusidegino pirštus, stvėręs dar neataušusį ginklą, bet nekreipė dėmesio. Juk net nesvajojo turėti savo ilgaašmenį kardą.

Tyruose visuomet siautė vėjai, bet šį vakarą, laukiant Čingio, pūtė tik lengvas vėjelis.

Kai Čingis pagaliau atėjo, uigūrų chanas Barčiukas buvo išlaipintas iš vežimo ir atsistojo pirmoje gretoje tarp medinių ir geležinių važių. Čingis minutėlę pastovėjo, žvelgdamas į galvas minioje ir džiaugdamasis jų gausa. Jo broliai, Arslanas su Želme, galiausiai ir šamanas Kokčiu nusileido nuo kalvelės, stabtelėjo ir mėgino aprėpti akimis minią, stovinčią apšviestuose plotuose.

Čingis pasijuto, tarsi būtų vienas, ir minutėlę užsimerkė. Padėkojo Dangiškajam tėvui už tai, kad atvedė jį į šias vietas, ir už didžiulę kariuomenę, sekančią paskui jį. Jis pasakė keletą trumpų žodžių savo tėvo dvasiai — tam atvejui, jeigu tėvas jį mato. Žinojo, kad Jesugėjus didžiuotųsi savo sūnumi. Jis praskynė naujus kelius savo žmonėms, ir tik dvasios būtų galėjusios pasakyti, kur tie keliai baigsis.

Atsimerkęs priekyje išvydo Bortės atvestus visus keturis jo sūnus. Trys iš jų dar buvo per maži, kad būtų galima palikti vienus. Čingis trumpai linktelėjo jiems, jo žvilgsnis sustojo prie vyriausiojo Žočio ir Čagatajaus, kuriam davė vilkų šamano vardą. Žočis, jau beveik devynerių, iš pagarbios baimės tėvui nudelbė akis. Čagatajus suirzęs spoksojo į tėvą.

— Čia susirinko šimtai įvairių genčių, — suriko Čingis.