Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Jis norėjo, kad jo balsas būtų girdimas visur, bet netgi mūšio lauke išmankštinta gerklė to nepajėgė. Taigi tiems, kurie nieko negirdėjo, teko pasikliauti tais, kurie girdėjo.

— Į šią lygumą atvedžiau vilkus, olchunus ir kereitus. Taip pat merkitus, žažiratus, oiratus ir naimanus. Čia susirinko vojelos, tuviai, uigūrai ir urianchajai.

Paminėjus kurių nors vardą, iš tos pusės pasigirsdavo šurmulys. Čingis pastebėjo, kad jų grupės vieningai laikosi krūvoje. Nelengva bus prisitaikyti tiems, kuriems labiau už viską rūpi genties garbė. Nesvarbu, — pasakė sau. Jis privers juos pakeisti nuostatas. Nė karto nesuklydo, vardydamas gentis, prisidėjusias prie jo juodosios kalvos papėdėje. Nepamiršo nė vienos, nes žinojo — bus pastebėta ir amžiams įsiminta.

— Negana to. Pakviečiau čia ir begenčius, kurie dar suvokia, kas yra garbė ir pakluso kraujo balsui. Jie atvyko pasitikėdami mumis. Dabar noriu jums visiems pasakyti: Dangiškasis tėvas žvelgia ne į atskiras gentis, bet į vieningą mongolų tautą — ji gimsta čia, šiandien.

Kai kurie, girdėdami šiuos žodžius, džiūgavo. Kiti stovėjo suakmenėjusiais veidais. Paties Čingio veidas buvo kario kaukė. Jis labai norėjo, kad visi suprastų, jog susivienydami jie nepraranda savo garbės.

— Esame kraujo broliai, išskirti per seniai, kad galėtume tai prisiminti. Aš skelbiu: esame didelė genčių šeima, vieno kraujo. Kviečiu jus kaip brolius prie savo vėliavos ir josime lyg viena šeima, viena tauta.

Jis nutilo, svarstydamas, koks bus atsakas. Jie jau buvo girdėję šias mintis, pašnibždom jos sklido iš genties į gentį. Vis tiek buvo sukrėsti, kai išgirdo tai iš jo. Dauguma vyrų nesidžiaugė, ir jam teko nuslopinti staiga apėmusį irzulį. Dvasios mato — jis myli juos, bet ir savi žmonės kartkartėm siutina.

— Jums sukrausime kalnus grobio. Turėsite ir žirgų, ir žmonas, ir aukso, ir aliejaus, ir saldumynų. Turėsite savo žemių, ir jūsų bijos visi, išgirdę vien vardą. Kiekvienas būsite chanas tiems, kurie jums nusilenks.

Pagaliau jie ėmė džiūgauti, ir Čingis drįso nusišypsoti radęs tinkamų žodžių. Tegu mažieji chanai suka galvas, kokie siekiai tų, kuriems jie vadovaus.

— Į pietus nuo čia yra didžiulė dykuma, — sušuko jis.

Visi staiga nutilo, ir jis pajuto tos tylos jėgą.

— Kirsime dykumą tokiu greičiu, kokio Dzinų karalystės negali įsivaizduoti. Pulsim pirmąją iš jų kaip vilkai ėriukus, ir jie išsibėgios nuo mūsų kardų ir lankų. Atiduosiu jų turtus ir moteris jums. Ten įsmeigsiu savo vėliavą, ir žemė drebės, kai tai darysiu. Žemiškoji motina žinos, kad jos sūnūs ir broliai rado savo paveldą, ir džiaugsis, girdėdama griausmą tyruose.

Vėl pasigirdo džiaugsmo šūksniai, ir Čingis pakėlė rankas, kad žmonės nurimtų, nors jų džiūgavimas jam patiko.

— Mums teks joti į sausus kraštus, todėl reikės pasiimti pakankamai vandens vienam staigiam antpuoliui. Paskui mes nesustosime, kol jūros nepastos mums kelio visomis kryptimis. Tai sakau aš, Čingis, mano žodis — geležis.

Minia pritardama suūžė, o Čingis spragtelėjo pirštais apačioje stovinčiam ir laukiančiam Chazarui. Chazaras padavė jam sunkią karpotojo beržo lazdą, prie kurios buvo pririštos aštuonios žirgų uodegos. Ją pamačiusi minia subruzdo. Vieni atpažino juodas merkitų žirgų uodegas, kiti — rudas naimanų, surištas kartu su kitomis. Kiekviena buvo kurios nors didelės genties chano bunčiukas, ir Čingis turėjo jas visas tyruose. Kai jis paėmė lazdą, Chazaras jam įteikė mėlynai dažytą uigūrų žirgo uodegą.

Barčiuko akys susiaurėjo išvydus šį galingiausią ženklą, kartu su kariuomene jis buvo apimtas jaudulio ir ateities reginių. Pajutęs į save įbestą Čingio žvilgsnį, nulenkė galvą.

Vikrūs Čingio pirštai pririšo uodegą prie kitų, vieną jos galą pritvirtino prie lazdos ties savo kojomis. Vėjelis pagavo spalvingą bunčiuką ir uodegos ėmė plaikstytis ir rangytis lyg gyvos.

— Surišau spalvas, — sušuko Čingis visiems, — kai jos išbluks, nebesiskirs viena nuo kitos, tada tai bus tautos bunčiukas.

Karvedžiai pakėlė kardus ir visa kariuomenė kartu padarė tą patį. Tūkstančiai ginklų pakilo aukštyn, ir Čingis sujaudintas nusilenkė kariams. Praėjo nemažai laiko, kol triukšmas nutilo, nors Čingis mojavo iškėlęs ranką.

— Priesaika, kurią duosite, jus suriš, mano broliai. Tačiau ji nėra stipresnė nei mus jungiantis kraujas. Atsiklaupkite prieš mane.

Pirmosios gretos nedelsdamos suklupo, po jų, pamačiusios, kas vyksta, klaupėsi kitos tarsi sklindančios bangos. Čingis atidžiai stebėjo, ar nėra dvejojančių, bet jų nebuvo. Čingiui pakluso visi.

Kokčiu užlipo pakopomis į vežimą, stengdamasis išlikti bejausmis. Jis net nedrįso svajoti apie tokią akimirką. Temugė užtarė Kokčiu, šis džiūgavo — jam pavyko nuteikti jaunuolį, ir Kokčiu dabar galės patarinėti.

Gentims atsiklaupus, Kokčiu mėgavosi savo padėtimi. Svarstė, ar Čingis nenusprendė, kad jis bus vienintelis, kuriam nereikės duoti priesaikos. Chazaras, Kačiūnas ir Temugė suklaupė ant žolės su visais kitais chanais ir kariais.

— Vadovaujami vieno chano, esame viena tauta, — virš jų galvų suriko Rokčiu.

Jo širdis daužėsi iš susijaudinimo. Aidas atkartojo jo žodžius, ir per tyrus nuvilnijo balsai.

— Chanas su visa pagarba teikia jums gerus, žirgus, druską ir kraują.

Žmonėms skanduojant, Rokčiu įsitvėrė į vežimo kraštą. Po šios nakties visi žinos, kas yra didžiojo chano šamanas. Jis žvelgė į dangų, o žodžiai sklido vis iš toliau. Po šiuo giedru dangumi dvasios turėtų siausti apimtos laukinio džiaugsmo — jų niekas neregi, tik galingiausi šamanai. Tūkstančiams karių skanduojant, Rokčiu jautė aplinkui sklandančias dvasias ir džiūgavo. Pagaliau gentys nutilo, ir jis giliai atsikvėpė.

— Dabar tu, šamane, — tyliai tarė Čingis jam už nugaros.

Kokčiu krūptelėjo iš nuostabos, paskui suklupo ir taip pat prisiekė.

Kai Kokčiu priėjo prie kitų, stovinčių aplink vežimą, Čingis išsitraukė tėvo kardą. Tie, kurie buvo arčiau, matė, kaip jo akys žvilgėjo iš pasitenkinimo.

— Štai ir viskas. Mes esame viena tauta ir josime kartu. Tegu šį vakarą nė vienas negalvoja apie savąją gentį ir neliūdi. Mes dabar esame didelė šeima, galinti užgrobti bet kokias žemes.

Jis nuleido ranką, o kariai sustaugė vienu balsu. Vėjelis atnešė stiprų skrudinamos avienos kvapą. Kokčiu nuėjo lengvu žingsniu tarp karių, besiruošiančių nakties puotai. Šiąnakt jie valgys ir gers, kol išsipūs pilvai. Iki aušros girti kariai pradės tūkstančius vaikų. Čingis svarstė, ar negrįžus į palapinę pas Bortę. Jis bandė negalvoti apie jos kaltinančias akis. Ji atliko savo pareigą jam, niekas to negalėtų paneigti, bet Žočio tėvystė jam kėlė abejonių ir nedavė ramybės lyg įsmigusi rakštis.

Jis papurtė galvą, kad atsikratytų nereikalingų minčių, ir paėmė juodojo airago odmaišį iš Kačiuno rankų. Šiąnakt visų genčių chanas gers iki užsimiršimo. Ryte visi ims ruoštis kelionei per Gobio dykumą ir eis jo nurodytu keliu.

IV

SKYRIUS

Vėjas švilpė aplink vežimus, keldamas smėlio sūkurius. Vyrai ir moterys nuolat spjaudėsi ir raukėsi, kai valgant smėlis traškėjo tarp dantų. Be perstojo įkyriai puolė musės, ragaudamos jų prakaito druską, ir gėlė palikdamos raudonas žymes. Tą dieną uigūrai parodė, kaip prisidengti veidą audeklo skiaute, palikus tik plyšį akims — žvelgti į nykų, nuo karščio virpantį kraštovaizdį. Vilkintys šarvus pajuto, kad jų šalmai ir kaklo šarvai taip įkaito, jog buvo neįmanoma prisiliesti, bet nesiskundė.