Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Jie neturi karių? — netikėdamas paklausė Temudžinas. Jo tėvas kartais mėgdavo juokauti, tačiau dabar atrodė rimtas.

— Tokių kaip Elukas neturi. Pats pamatysi. Jie kaunasi ne kardais, o strėlėmis, todėl mūšyje visada laikosi toli nuo priešo. Niekada nepriartėja, jei tik jų nepriverčia. Jų šarvai — vienas juokas, nors žirgus žudo neblogai. Jie tarsi geliančios vapsvos, bet jeigu kas nors įsiveržia tarp jų, išsilaksto lyg vaikai. Štai kaip pagrobiau jūsų motiną. Prisėlinau prie jų, o tada puoliau.

— Tai kaip aš išmoksiu valdyti kardą? — griežtai paklausė Temudžinas.

Jis buvo pamiršęs, kaip tėvas atsiliepia į tokį atžarų balsą, ir vos išvengė kumščio, nes tėvas užsimojo norėdamas įkrėsti šiek tiek nuolankumo. Tarsi nieko nebūtų atsitikę, Jesugėjus kalbėjo toliau:

— Sūnau, turėsi mokytis pats. Žinau, kad ir Bekteriui teko. Jis sakė, kad nuo pirmos iki paskutinės dienos prie jų lanko ar peilio jie neleido net prisiliesti. Jie visi bailiai. Bet jų moterys nuostabios.

— Tai kodėl jie tavo sūnums atiduoda savo dukteris? — paklausė Temudžinas, laukdamas dar vieno smūgio. Jesugėjus jau vyniojosi į savo delą ruošdamasis miegoti atsigulęs ant avių nugraužtos žolės.

— Nė vienas tėvas nenori, kad jo namuose knibždėtų netekėjusių dukterų. Ką jie su jomis darytų, jei aš kartkartėmis neatsiųsčiau sūnaus? Tai įprasta, ypač kai gentys susitinka. Jie gali sustiprinti savo kraują kitų genčių sėkla.

— Ar tai sustiprins mus? — paklausė Temudžinas.

Neatsimerkdamas tėvas sumurmėjo:

— Vilkai ir taip stiprūs.

VSKYRIUS

Aštri Jesugėjaus akis olchunų žvalgus pastebėjo tą pačią akimirką, kai šie pamatė juos. Pasigirdo žemas ragų trimitavimas, raginantis karius stoti ginti savo kaimenių ir moterų.

— Tylėk, kol jie tavęs neužkalbins, — perspėjo sūnų Jesugėjus. — Nerodyk jausmų, kad ir kas nutiktų. Supratai?

Temudžinas neatsakė, tik nervingai nurijo seilę. Dienos ir naktys, su tėvu praleistos kelionėje, buvo kažkokios keistos. Jis neprisiminė, kad kada nors Jesugėjus jam būtų buvęs toks dėmesingas, mat namuose prieš tėvo akis nuolat šmėžuodavo broliai ir pasiimdavo jo dėmesį. Pradžioje Temudžinas manė, kad ilga kelionė su tėvu bus nuobodi. Jie nebuvo ir negalėjo būti draugai, tačiau pasitaikydavo akimirksnių, kai tėvo akyse jis pagaudavo kažką žybtelint, ir tai buvo panašu į didžiavimąsi sūnumi.

Tolumoje Temudžinas išvydo sausos žemės dulkių debesį. Artėjo ginkluoti jauni raiteliai ant žemaūgių žirgų. Jesugėjus kietai suspaudė lūpas, jis sėdėjo ant žirgo tiesus, sustingusia nugara. Temudžinas kaip tik gebėjo mėgdžiojo tėvą. Abu žiūrėjo, kaip plečiasi dulkių debesis daugybei karių tarsi spiečiui artėjant prie vienišos raitelių poros.

— Nesisukiok, Temudžinai, — griežtai paliepė Jesugėjus. — Ten tik žaidžiantys berniukai, man padarysi gėdą, o jiems bus per daug garbės.

— Suprantu, — atsakė Temudžinas. — Bet jei būsi įsitempęs, jie supras, kad juos pastebėjai. Ar ne geriau būtų, jeigu su manim kalbėtumeis, juoktumeis?

Jis pajuto Jesugėjaus žvilgsnį ir akimirką užplūdo baimė. Šis auksinių akių žvilgsnis yra buvęs paskutinis matytas ne vieno genties jaunuolio. Dabar Jesugėjus ruošėsi sutikti priešus, jo raumenis ir veiksmus užvaldė įgimta nuojauta. Žvilgtelėjęs į tėvą, sūnus pamatė, kad jis iš visų jėgų stengiasi sukaupti valią ir nusiraminti. Olchunų kariai šuoliavo dar tolokai, diena pamažu šviesėjo.

— Bus kvaila, jeigu jie nušluos mus nuo žirgų, — prisivertė nusišypsoti Jesugėjus sustingusia tarsi numirėlio šypsena.

Matydamas tėvo pastangas, Temudžinas pralinksmėjo.

— Juk tau nieko neskauda? Atmesk galvą, kaip esi pratęs.

Tėvas paklausė sūnaus patarimo, ir juodu ėmė juoktis — tokius juos ir sutiko olchunų raiteliai. Besijuokdamas Jesugėjus net išraudo, šluostėsi ašaras. Raiteliai šūkaudami sustojo, turėjo sustoti ir pora keliautojų. Iš paskos atsirito debesis dulkių, vėjas pustė jas tarp raitelių, versdamas prisimerkti.

Netvarkingai jojančių raitelių būrys nutilo, o Jesugėjus ir Temudžinas susitvardė ir dėjosi tik dabar pamatę olchunų karius. Temudžino veidas buvo beveik be išraiškos, nors paslėpti smalsumą jam nebuvo lengva. Viskas vos pastebimai skyrėsi nuo to, ką jis buvo matęs iki šiol. Jų žirgai buvo grynaveisliai, kariai vilkėjo ilgus pilkus delus, apačioje išsiuvinėtus auksiniais siūlais, mūvėjo tamsiai rudas kelnes. Jie atrodė švaresni ir tvarkingesni už jo gentainius. Temudžinas pajuto įsižiebiant pyktį. Jo žvilgsnis nukrypo į karį, kuris turėjo būti visų vadas. Kiti jam priartėjus žvelgė pagarbiai, laukdami įsakymų.

Temudžinas matė, kad jaunasis karys joja gerai kaip Kačiunas, tik jis buvo beveik suaugęs vyras. Vilkėjo tik plonyčiais marškiniais, jo rudos rankos buvo nuogos. Prie balno pririšti du lankai ir geras svaidomasis kirvis. Nematyti, kad nors vienas karys turėtų kardą, tačiau visi buvo ginkluoti kirvukais, ir Temudžinas ėmė svarstyti, kaip tuos kirvukus naudoti mūšyje. Jam atrodė, kad jų kirvukai, palyginti su vienu ar dviem gero kardo kirčiais, verti ne daugiau už pagalius. Žinoma, jei tų kirvukų neimsi svaidyti.

Temudžino dėmesys olchunų kariams sulaukė atsako. Vienas paragino žirgą, prijojo prie Jesugėjaus ir ištiesė tamsią ranką, norėdamas pačiupinėti chano delą.

Temudžinas nespėjo pagauti tėvo judesio, tačiau ant kario delno atsirado raudonas dryžis dar neprisilietus prie Jesugėjaus drabužio. Karys suriko ir šoko atgal, jo skausmas akimirksniu virto įniršiu.

— Vilkų chane, tau pavojinga atjoti čia be savo karių, — netikėtai tarė jaunasis vienmarškinis karys. — Atvedei dar vieną sūnų, kad olchunai išmokytų jį vyriškumo?

Jesugėjus žvilgtelėjo į Temudžiną, ir jo akys vėl keistai sužibėjo.

— Čia mano sūnus Temudžinas. Temudžinai, o čia tavo pusbrolis Kokė. Tai jo tėvui peršoviau klubą tą dieną, kai sutikau tavo motiną.

— Jis iki šiol šlubuoja, — nesišypsodamas pratarė Kokė.

Atrodė, žirgas pajudėjo net neparagintas, ir jaunuolis, prijojęs prie Jesugėjaus, patapšnojo per petį. Jesugėjus sutiko tai ramiai, nors kažkas toje ramybėje rodyte rodė, kad jis norėtų elgtis kitaip. Kokei traukiantis, jaunieji kariai atsipalaidavo. Juk jų vadas parodė, kad nebijo chano, o Jesugėjus turėjo pripažinti, kad nėra valdovas ten, kur gyvena olchunų gentis.

— Jūs turbūt alkani. Medžiotojai šįryt parnešė riebių švilpikų. Ar pavalgysite su mumis?

— Taip, — už abu atsakė Jesugėjus.

Nuo šios akimirkos juos saugojo svečių teisės, todėl Jesugėjaus sąstingis atlėgo. Vis dėlto buvo matyti, kad jis mieliau išsitrauktų kardą. Durklą jis paslėpė po kailiu apsiūtu drabužiu. O Temudžinas jautėsi taip, tarsi jo viduriai būtų išvirtę lauk. Jis dar nesuvokė, koks bus vienišas tarp svetimų žmonių, bet dar nespėjus prijoti pirmųjų olchunų palapinių įbedė akis į tėvą, bijodamas akimirkos, kai šis iš jos ir paliks jį vieną.

Olchunų gerai skyrėsi nuo Temudžinui pažįstamų vilkų genties buveinių — jie buvo pilkšvo atspalvio. Žirgus jie laikė didžiuliuose aptvaruose toliau nuo palapinių, jų buvo tiek daug, kad jis nepajėgė suskaičiuoti. Olchunų gentis, kaip sakė Jesugėjus, buvo gausi ir gyveno turtingai — ant visų kalvų aplinkui šlamštė žolę daugybė galvijų, ožkų ir avių. Temudžino brolių amžiaus berniukai lakstė aplink stovyklą. Kiekvienas turėjo mažytį lanką, šaukdami bei plūsdamiesi jie laidė strėles į žemę. Tai atrodė itin keistai. Temudžinas panoro, kad su juo čia būtų ir Kačiunas su Chazaru.