Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Man ji patinka. Aš pritariu sužadėtuvėms.

Enkas vos šyptelėjo slėpdamas nepasitenkinimą.

— Džiaugiuosi suradęs gerą porą tavo sūnui, — pasakė jis.

Jesugėjus pakilo ir ištiesė nugarą. Jis čia buvo aukščiausias.

— Enkai, po metų grįšiu jo pasiimti. Išmokyk jį drausmės ir nepamiršk, kad vieną dieną jis taps vyru ir gali grįžti atsiimti senų skolų.

Grasinimą Enkas ir Šolojus suprato. Užuot atsakęs, Enkas susivaldė ir tik stipriai sukando žandikaulius.

— Sunkus gyvenimas olchunų geruose. Mes tau grąžinsime karį — ir su žmona.

— Neabejoju, — atsakė Jesugėjus.

Kone dvilinkas jis išlindo pro žemutes duris, ir Temudžiną staiga apėmė siaubas. Jis suvokė, kad tėvas išvyksta. Atrodė, abu vyresni vyrai eina paskui jį be galo ilgai, bet Temudžinas prisivertė sėdėti tol, kol viduje liko tik raukšlėtoji Šolojaus žmona, tada ir jis galėjo išeiti. Markstydamasis ryškioje šviesoje pamatė, kad tėvo žirgas atvestas. Žvelgdamas į juos visus Jesugėjus lengvai užšoko ant balno. Jo ramus žvilgsnis galų gale sustojo ties Temudžinu, tačiau, nepasakęs nė žodžio, jis keliais paragino žirgą, ir šis palengva nurisnojo.

Temudžinas žiūrėjo į tolstantį tėvą. Jis grįžta pas Temudžino brolius, motiną ir visa, ką jis myli. Berniukas tikėjosi, kad prieš išnykdamas tėvas bent žvilgtels atgal, nors žinojo, kad to negali būti. Pajuto kylančias ašaras ir, kad jas sulaikytų, giliai atsiduso. Jis jautė — Enkui jo silpnumas suteiktų malonumo.

— Pasipūtęs kvailys, kaip ir visi vilkai, — pasakė Enkas.

Nustebindamas Enką, Temudžinas staiga atsisuko. Enkas pašaipiai vyptelėjo.

— O Jesugėjaus vilkiūkščiai dar blogesni už tėvą. Nieko, Šolojus vilkiūkščius muša kaip savo dukteris ir žmoną. Jos visos žino savo vietą, berniuk. Būdamas čia, sužinosi ir tu.

Jis mostelėjo Šolojui, ir žmogelis suėmė Temudžino ranką. Jo gniaužtai buvo netikėtai stiprūs. Pamatęs berniuko veido išraišką, Enkas šyptelėjo.

Temudžinas tylėjo, jis suprato, kad jie nori jį pagąsdinti. Po kelių akimirkų Enkas apsisuko ir rūgščiu veidu nuėjo šalin. Temudžinas pastebėjo, kad dabar, kai šalia nėra Jesugėjaus, dėdė šlubuoja kur kas labiau. Tai jam, vienišam ir išgąsdintam, teikė šiokios tokios paguodos. Jeigu su juo elgtųsi švelniai, jam pritrūktų tvirtumo, o dabar kylanti neapykanta buvo tarsi gaivinantis kumelės kraujas.

Net jodamas pro paskutinius olchunų raitelius Jesugėjus neatsigręžė. Jam skaudėjo širdį palikus mylimą sūnų tokių nupiepėlių, kaip Enkas ir Šolojus, rankose, tačiau jei būtų pasakęs Temudžinui nors keletą raminamų žodžių, tie, kurie to tikėjosi, būtų džiūgavę. Tik nujojęs toli nuo stovyklos, tyruose, jis leido sau nusišypsoti. Temudžinas turi smarkumo, ir, ko gero, daugiau negu kuris kitas jo sūnus. Bekteris jo vietoje būtų visai paniuręs. Temudžinas turėtų nustebinti tuos, kurie mano, jog su chano sūnumi gali elgtis kaip tinkami. Vienaip ar kitaip, metus jis išgyvens, ir vilkams tai suteiks naujų jėgų — juk berniukas įgaus patirties ir parsigabens žmoną. Jesugėjus prisiminė, kokie nupenėti galvijai ganosi šalia jo žmonos genties gerų. Nors olchunų apsauga, regis, neprasta, suprato: jeigu žiema būtų atšiauri, olchunų stovykloje jis turėtų apsilankyti dar kartą — jau su savo kariais. Įsivaizdavus Enką, bėgantį nuo jo kovotojų, Jesugėjaus nuotaika šiek tiek pagerėjo. Tada tas džiūsna nebesišaipytų ir klastingai nebespoksotų. Jesugėjus kulnais spustelėjo žirgo šonus ir pasileido risčia. Aplinkui buvo dykynė, tačiau Jesugėjų apėmė malonios mintys — jis įsivaizdavo čia siaučiant liepsnas ir aidint klyksmus.

VISKYRIUS

Temudžinas staiga pabudo kažkieno rankų numestas nuo gulto ant medinių grindų. Gere buvo taip tamsu, kad nematė net savo rankų. Viskas buvo nepažįstama. Jis išgirdo greta murmant ir vaikščiojant Šolojų ir pagalvojo, kad tas senis jį ir pažadino. Temudžiną vėl užliejo neapykanta Bortės tėvui. Keldamasis į kažką susitrenkė pakaušį ir vos susilaikė nesudejavęs iš skausmo. Iki aušros dar buvo toli, olchunų stovyklą gaubė tyla. Temudžinui nesinorėjo, kad ant jo imtų loti šunys. Žiovaudamas pagalvojo, kad lašelis šalto vandens nuplautų visus miegus. Jis ištiesė ranką, kur vakar matė stovint kibirą, bet dabar ten buvo tuščia.

— Pabudai? — kažkur greta pasigirdo Šolojaus balsas.

Temudžinas tamsoje atsisuko į balso pusę ir suspaudė kumščius. Jautė vakar sumuštą skruostą. Dabar Temudžinui iš gėdos kaupėsi ašaros, nors suvokė, kad kalbėdamas apie sunkų gyvenimą šiuose skurdžiuose namuose Enkas nemelavo. Šolojus savo nurodymus sutvirtindavo kaulėtomis rankomis: ar lieptų šuniui trauktis iš kelio, ar dukrai ir žmonai ką nors padaryti. Vaidinga moteriškė, regis, buvo išmokyta niūriai tylėti, o Borte tėvo kumščių jėgą tą pirmą vakarą savo kailiu pajuto kelis kartus — vien dėl to, kad ankštame gere atsidurdavo per arti jo. Temudžinas spėjo, kad jos kūnas po purvo sluoksniais ir palaikiais drabužiais turėtų būti nusėtas mėlynių. Jis pats jau buvo gavęs porą smūgių, kol susiprato, kad galvą turi laikyti nuleistą. Temudžinas tada jautė, kaip Borte žiūri į jį su panieka, bet ką jis galėjo padaryti? Užmušti senį? Buvo aišku — po pirmo Šolojaus pagalbos klyksmo juos apsuptų olchunai ir Temudžinui gyventi liktų nebeilgai. Pasitaikius menkiausiai progai Šolojaus gentainiai su didžiausiu džiaugsmu jį užkapotų. Paskutinis šios nakties sapnas buvo malonus — jis tempė prie žirgo pririštą kruviną Šolojaus kūną, tačiau tai tebuvo vaizduotė, kurią sužadino pažeminimai. Atsiduso prisiminęs, kad Bekteris išgyveno, ir pagalvojo: kaip tas jautis sugebėjo neprarasti kantrybės?

Sugirgždėjo vyriai — tai Šolojus atidarė žemutes duris, jo įleistos vidun šaltos žvaigždžių šviesos užteko Temudžinui sėkmingai apeiti krosnį ir miegančias Bortę bei jos motiną. Kažkur netoliese buvo du gerai, kuriuose gyveno Šolojaus sūnūs su savo nevalyvomis žmonomis ir vaikais. Iš tėvo gero jie išsikraustė prieš keletą metų, paliko tik Bortę. Šiurkštaus būdo Šolojus savo namuose buvo chanas, tad Temudžinui teko nuleisti galvą ir stengtis užsidirbti kuo mažiau smūgių.

Išėjęs lauk, jis sudrebėjo, ant storo delo sukryžiavo rankas tarsi norėdamas apkabinti save. Šolojus vėl tuštino šlapimo pūslę — atrodė, tas noras naktį jam užeina kas valandą. Temudžinui teko ne kartą prabusti, nes Šolojus eidamas vis už jo užkliūdavo. Dabar jis svarstė, kodėl šįkart Šolojus išstūmė jį iš guolio. Pajuto, kaip iš alkio skauda skrandį, tikėjosi pusryčių gauti ko nors karšto. Būtų užtekę karštos arbatos puoduko, kad nustotų drebėti rankos, tačiau žinojo — paprašius dabar, kol neužkurta krosnis, Šolojus tik kikentų ir šaipytųsi.

Temudžinas taip pat nusišlapino, žiūrėdamas, kaip nuo šlapimo garuoja žemė. Žvaigždžių šviesoje išryškėjo tamsūs kaimenių pavidalai. Pavasario naktys dar šaltos, žemę dengia ledo plutelė. Žinodamas, kad gero durys išeina į pietus, Temudžinas nesunkiai susirado rytų pusę ir pažvelgė, ar dar nešvinta. Aušros nebuvo nė ženklo, ir Temudžinas vylėsi, kad taip anksti Šolojus jį žadins ne kiekvieną rytą. Senis nors ir bedantis, bet gyslotas ir plonas tarsi sena lazda — Temudžiną apėmė nuojauta, kad jo diena bus ilga ir sunki.

Įėjus vidun Šolojus jį čiupo už riešo ir ėmė tempti prie savęs. Senis laikė medinį kibirą ir, kai Temudžinas jį paėmė, 1 į laisvą ranką įspraudė ir kitą.

— Prisemk juos, vaike, ir greitai parnešk, — liepė jis.