Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Temudžinas linktelėjo, pasuko ten, kur buvo girdėti netoliese tekančios upelės čiurlenimas. Norėjosi, kad čia būtų Chazaras su Kačiunu, jau spėjo jų pasiilgti. Įsivaizdavo juos ramiai atsikeliančius gere, kurį prisiminė nuo mažumės, ir Hiulaną, raginančią juos tvarkytis. Grįžtant kibirai buvo sunkūs, tačiau norėjosi valgyti — ir neabejojo, kad Šolojus, gavęs dingstį, būtinai jį marins badu.

Grįžus viryklė jau kūrenosi, o Bortės po antklodėmis nebebuvo. Paniurusi nedidukė Šolojaus žmona Šrija triūsė apie viryklę, kišo į ją šakalius, triukšmingai darinėjo dureles. Nuo jo atvykimo nepasakė jam nė žodžio. Temudžinas ištroškusiu žvilgsniu pažvelgė į arbatinį, tačiau vos spėjus pastatyti kibirus su vandeniu pasirodė Šolojus ir dviem pirštais suėmęs už žasto išvedė lauk.

— Galėsi grįžti vėliau, kai pakils saulė. Avis kirpti moki?

— Niekada nebandžiau... — pradėjo Temudžinas.

Šolojus išsiviepė.

— Ne tiek jau daug naudos iš tavęs. Vandens parsinešti galiu ir pats. Kai prašvis, prirink avių mėšlo krosniai. Ar moki ganyti kaimenę?

— Teko, — skubiai atsakė Temudžinas, tikėdamasis, kad gaus savo žirgą ir galės prižiūrėti olchunų avis bei galvijus. Tada nors kiek galėtų kasdien pabūti toliau nuo naujosios savo šeimos. Šolojus pastebėjo berniuko džiaugsmą ir jo bedantė burna susitraukė it dumblinas kumštis.

— Nori pabėgti pas motiną, ar ne? Išsigandai, kad reikės truputį padirbėti?

Temudžinas papurtė galvą.

— Galiu rauginti odas ir vyti virves kamanoms ir balnams. Dar moku raižyti medį, ragą ir kaulą.

Jis pajuto, kad paraudo, nors abejojo, ar žvaigždžių šviesoje Šolojus tai mato. Išgirdo, kaip senis suprunkštė.

— Man nereikia balno žirgui, kurio neturiu. Ne visi gimsta prašmatniuose šilkuose ir kailiuose.

Temudžinas pamatė artėjantį senio kumštį ir, staigiai pasukęs galvą, išvengė smūgio. Šolojus nenusileido, ėmė vaiką kulti, kol tas parkrito čia pat, kur šiltas šlapimas buvo ištirpdęs leduką. Temudžinui bandant atsikelti, Šolojus spyrė į šoną, ir berniukui trūko kantrybė. Jis vikriai pašoko ir svyruodamas atsistojo. Atrodo, senis ketina jį žeminti kiekviename žingsnyje, tik nežinia, ko jis siekia.

Šolojus įpykęs keistai sukvykė, nusispjovė ir kreivais pirštais čiupo Temudžiną. Šis pasitraukė atgal, nesuvokdamas, ką turėtų daryti, kad kankintojas nuo jo atstotų. Jis susilenkė vengdamas smūgių krušos, tačiau kai kurie iš jų pasiekė tikslą. Nuojauta ragino duoti atkirtį, tačiau jis nebuvo tikras, ar Šolojus tą atkirtį bent pajustų. Tamsoje senis atrodė padidėjęs, tapo bauginantis, ir Temudžinas net neįsivaizdavo, kaip jam trenkti, kad apsigintų.

— Gana! — sušuko jis. — Gana!

Geležiniuose gniaužtuose laikydamas Temudžino delo kraštą, Šolojus sukikeno. Jis sunkiai alsavo, tarsi ką tik per vidurdienio kaitrą nubėgęs gerą galą kelio.

— Ir ne su tokiais esu susitvarkęs — su pasiutesniais. Iš tavęs nieko gera, pienburni, kaip ir maniau.

Senio balse buvo didžiulė panieka, ir Temudžinas įsižiūrėjo į jo veido bruožus. Rytuose sušvito pirmasis saulės spindulys, ir stovykla galų gale ėmė busti. Abu vienu metu pajuto, kad juos kažkas stebi. Atsigręžę pamatė į juos žiūrinčią Bortę.

Temudžinas nuraudo iš gėdos, jam tai buvo skaudžiau negu smūgiai. Jautė, kaip tyliai į juos žiūrint Bortei Šolojus jį paleidžia. Senis atrodė kiek suglumęs. Nepasakęs nė žodžio, jis atstūmė Temudžiną ir dingo dvokioje gero tamsoje.

Temudžinas pajuto peršėjimą ant viršutinės lūpos — iš nosies varvėjo kraujas. Piktai nusišluostė ir suvokė, kaip jam viskas įkyrėjo. Temudžino judesys tarsi pažadino Šolojaus dukterį, ji apsisuko ir nubėgo į ryto brėkšmą. Keletą akimirkų jis liko vienas, ir šios akimirkos jam pasirodė neįkainojamos. Temudžinas jautėsi sutrikęs ir menkas. Jo naujoji šeima ne ką geresnė už gyvulius, o prasidėjo dar tik pirma jo diena čia.

Borte bėgo pro gerus, aplenkdama kliūtis ir lojantį šunį, kuris bandė ją vytis. Keletas greitų posūkių, ir šuo liko užpakalyje, iš bejėgiško pykčio vampsėdamas ir urgzdamas. Bėgdama Borte jausdavo, kad gyvena, ir atrodė, jog niekas pasaulyje tada negali jos paliesti. Kai stovėdavo, tėvas galėjo pasiekti ranka, o motina sušerti per nugarą beržo svyruoklio rykšte. Jos veide dar buvo matyti mėlynės, atsiradusios prieš dvi dienas, kai atsitrenkė į kibirą šalto jogurto.

Buvo lengva kvėpuoti, jai norėjosi, kad saulė liktų prišalusi prie tolimo horizonto. Jei visi miegotų, ji galėtų susirasti nors kiek tylos ir laimės, nebijodama kitų žvilgsnių. Ji žinojo, ką kiti apie ją kalba, ir kartais norėdavo būti tokia pat, kaip kitos genties merginos. Kartą net pabandė, kai motina ant jos ėmė šaukti. Jai nusibosdavo visą dieną siūti, virti ir mokytis rauginti juodąjį airagą kariams. Tai neteikė jokio džiaugsmo. Nuo kitų merginų ji skyrėsi net išvaizda: buvo smulkaus sudėjimo, krūtys panėšėjo į mažyčius pumpurus ir visai nepuošė kaulėtos krūtinės. Motina priekaištavo, kad ji valgo per mažai ir todėl neauga, tačiau Borte manė kitaip. Ji nenorėjo turėti krūtinės, panašios į karvės tešmenį, kuris dar nukąra, kai melžia. Ji norėjo būti greita kaip elnias ir liesa kaip laukinis šuo.

Bėgdama ji prunkštavo, jausdama malonų vėjelio dvelksmą. Nė nepagalvojęs, tėvas ją pažadėjo vilkiūkščiui. Senis per kvailas, kad paklaustų, ar ji to nori. Ne. Jam tai visai nerūpi. Ji žinojo, koks žiaurus gali būti jos tėvas, ir galėjo tik pabėgti nuo jo ir pasislėpti. Tai darė jau tūkstančius kartų. Stovykloje gyveno moterų, kurios Šolojui įsisiautus priimdavo ją pernakvoti. Ji žinojo, kad ir tai pavojinga, ypač tada, kai jų vyrai tegaudavo rūgusio pieno. Borte visada saugodavosi jų šnabždesių ir meilaus alsavimo, nes tai reiškė, kad tamsoje jie gali ją pasigauti. Tai buvo atsitikę tik kartą, ir daugiau ji nesileis, tad dabar visur nešiojosi nedidelį peilį.

Ji aplenkė kraštinius stovyklos gerus ir, beveik nesuprasdama kodėl, nusprendė bėgti prie upės. Ryto šviesoje buvo matyti vinguriuojanti vandens juosta. Borte jautė lekianti vis taip pat greitai. Gal ji galėtų pakilti kaip garnys, peršokti siaurą upę ir nebenusileisti ant žemės. Ji nusijuokė pagalvojusi, kaip bėgioja šie smagūs paukščiai, atrodantys tarsi būtų tik iš kojų ir plasnojančių sparnų. Pribėgus upės pakrantę, kojos atsipalaidavo. Džiugią skrydžio akimirką ji pažvelgę į kylančią saulę — akimirką pasirodė, kad taip ir skris. Kojos pasiekė kitą upelio krantą, kuris dar buvo šešėlyje, ir Borte parkrito į šarmotą žolę. Svajonių vaizdiniai gniaužė kvapą. Ji pavydėjo paukščiams, galintiems pakilti taip aukštai virš žemės. Žiūrėdama į jų tamsius pavidalus švintančiame danguje galvojo, kaip jie turėtų džiaugtis laisve. Nieko nebūtų maloniau, kaip išskleisti sparnus ir pakilti aukštyn, palikus ant žemės tėvą ir motiną. Vaizdavosi, kad tada jie būtų mažyčiai tarsi vabalėliai. Ji skristų į saulę, ir pats Dangiškasis tėvas pasveikintų ją. Jis mosteltų ranka, o ji skristų toliau. Dėl Dangiškojo tėvo Borte nebuvo tikra. Ji žinojo, kad visi vyrai panašūs į eržilus, olchunų kaimenėse lipančius ant kumelių. Prieš sueitį ir jos metu jie įkaisdavo, o jų ilgi kuolai tabaluodavo papilvėse. Po visko, tarsi nieko nebūtų įvykę, jie imdavo rupšnoti žolę, ir Borte čia nematė švelnumo. Gyvenant su tėvais tame pačiame gere, nebeliko jokių sueities paslapčių. Kurį nors vakarą panoręs pamylėti Šriją, tėvas į dukterį nekreipdavo dėmesio.