Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Kaip tavo klubas? — negarsiai paklausė Jesugėjus.

Siauros Enko lūpos dar susiaurėjo, jis išspaudė šypseną.

— Niekada apie tai negalvoju, — atsakė jis.

Pastebėjęs, kaip sunkiai jis sėdasi, Temudžinas pajuto slaptą džiaugsmą. Jis neprivalo pamėgti šių svetimų žmonių. Berniukas suprato, kad tai, kaip ir visa kita, ką sugalvoja Jesugėjus, skirta sūnums išbandyti. Jis iškęs.

— Ar savo geruose turite jam žmoną? — paklausė Jesugėjus.

Enkas šyptelėjo, iš arbatos tirščių išgėrė skysčio likučius ir padavė dubenėlį įpilti dar.

— Yra viena šeima, kuri dar nerado tinkamos poros savo dukrai. Jie džiaugtųsi, jei jų dukra valgytų kieno nors kito mėsą ir pieną.

Jesugėjus linktelėjo.

— Prieš išvykdamas pažiūrėsiu į ją. Ji turi būti stipri ir pajėgi gimdyti vaikus vilkams. Kas žino, gal kada nors ji taps genties motina.

Enkas linktelėjo. Jis gurkšnojo sūrią arbatą ir atrodė labai susimąstęs. Temudžinui tesinorėjo vieno — būti kuo toliau nuo rūgštaus kvapo, kurį jis skleidė, nuo šio tamsaus gero, tačiau prisivertė nusiraminti ir klausytis kiekvieno žodžio. Galų gale nuo to, kas čia vyksta, priklauso jo ateitis.

— Atvesiu ją, — pasakė Enkas, tačiau Jesugėjus papurtė galvą.

— Geras kraujas būna iš geros giminės, Enkai. Prieš išjodamas aš turiu pamatyti jos tėvus.

Enkas nenoriai linktelėjo.

— Labai gerai. Šiaip ar taip, man reikia nusimyžti.

Temudžinas atsistojo ir praleido laukan skubantį dėdę. Beveik po akimirksnio pasigirdo garsus čiurlenimas. Jesugėjus garsiai nedraugiškai sukikeno. Tylėdamas jis ištiesė ranką ir apkabino Temudžino sprandą, paskui abu išėjo į lauką, kur skaisčiai švietė saulė.

Olchunams atvykėliai kėlė nepasotinamą susidomėjimą. Akims apsipratus su šviesa, Temudžinas pamatė, kad aplink Enko gerą susirinko daugybė smalsuolių. Jesugėjus į juos net nežvilgtelėjo. Skindamasis kelią per minią, Enkas paspyrė du geltonus šunis, ir tie nusirito šalin. Jesugėjus sekė paskui Enką. Žvilgtelėjęs į Temudžiną, pamatė abejingą šio žvilgsnį. Šiek tiek aprimęs tėvas linktelėjo.

Jie ėjo paskui šlubčiojantį Enką, kiekvienas jo žingsnis priminė Jesugėjaus kadaise padarytą žaizdą. Enkas jautė įdėmius svečių žvilgsnius ir net išraudo, vesdamas juos pro susispietusius gerus į stovyklos pakraštį. Plepėdami olchunai sekė iš paskos ir visai nesidrovėjo savo smalsumo.

Už jų sudundėjo kanopos, ir Temudžinui knietėjo atsigręžti. Jis pastebėjo tėvo žvilgsnį ir suprato, kad kilus kokiam nors pavojui Jesugėjus išsitrauks kardą. Jesugėjus tik šyptelėjo, nors jo pirštai nekantriai spaudė kardo rankeną. Kanopų bildesys vis artėjo, nuo jo ėmė virpėti žemė po kojomis.

Paskutinę akimirką Jesugėjus staigiai pasisuko, pakėlė ranką ir išvertė raitelį iš balno. Žirgas pro juos prašuoliavo it pašėlęs, jis buvo be kamanų, nepabalnotas. Netekęs savo naštos, žirgas porą kartų pasistojo piestu, paskui nurimo ir ėmė rupšnoti sausą žolę.

Temudžinas atsisuko ir pamatė, kad jo tėvas ant žolės guldo vaiką, taip lengvai, tarsi šis būtų besvoris.

Tai buvo mergaitė, nors Temudžinas tuo ir suabejojo. Plaukai trumpai kirpti, veidas — kone juodai purvinas. Ji muistėsi Jesugėjaus rankose, spjaudėsi ir klykė. Šis nusijuokė ir nustebusiu veidu atsisuko į Enką:

— Matau, olchunai savo vaikus augina kaip laukinius, — pasakė Jesugėjus.

Enko veidas persikreipė, tikriausiai taip jis išreiškė smagumą. Jis žiūrėjo, kaip purvina mergaitė cypdama bėga šalin.

— Eime pas jos tėvą, — žvilgtelėjęs į Temudžiną pasakė jis ir nušlubavo pirmyn.

Temudžinas pažvelgė į tolstančią mergaitę gailėdamasis, kad geriau į ją neįsižiūrėjo.

— Ar tai ji? — paklausė.

Niekas neatsakė.

Už stovyklos ganėsi olchunų žirgai, džiaugėsi pavasariu tyliai žvengdami ir purtydami galvas. Kraštinis geras stovėjo mažame dulkėtame žemės plotelyje šalia aptvarų, saulės kepinamas, be jokių puošmenų, net medinės nedažytos durys rodė, kad jų gyventojai neturtingi ir neįtakingi. Temudžinas atsiduso pagalvojęs, kad šioje skurdžioje šeimoje turės gyventi visus metus. Jis vylėsi gauti bent medžioklės lanką. Pažiūrėjus į gerą atrodė, kad ten gyvenančiai šeimai bus sunku jį išmaitinti.

Jesugėjus žvelgė abejingai, ir Temudžinas Enko akivaizdoje stengėsi nors kiek mėgdžioti tėvą. Jis nusprendė, kad liesasis dėdė, taip šaltai juos sutikęs, jam nepatinka. Nuspręsti buvo nesunku.

Jų pasitikti išėjo mergaitės tėvas. Jis visą laiką šypsojosi ir lankstėsi. Jo drabužiai buvo pajuodę nuo senų riebalų ir purvo — tokie purvini, kad Temudžinas nusprendė, jog jis jų nenusivelka žiemą vasarą. Šeimininkui juokiantis matėsi, kad burnoje nėra dantų. Jis pasikasė tamsią dėmę ant galvos ir nuspriegė bjaurų gyvį. Temudžinui, iki tol gyvenusiam švariame motinos tvarkomame gere, buvo sunku nejausti pasišlykštėjimo. Ore tvyrojo aštrus šlapimo dvokas, net nebuvo matyti išvietės duobės.

Jis paspaudė atkištą juodą šeimininko ranką ir įėjo vidun išgerti dar dubenėlio sūrios arbatos. Pasuko kairėn paskui tėvą ir Enką ir pajuto, kad nuotaika dar labiau bjūra: lovos buvo aplūžusios, nedažyto medžio. Ant sienos kabojo senas lankas, tačiau jis atrodė apgailėtinai ir buvo daugybę kartų taisytas. Garsiai suplojęs delnais, senis pažadino žmoną ir liepė jai užkaisti virdulį. Aiškiai buvo justi, kad svetimi žmonės jį nervina. Jis nuolat kažką murmėjo panosėje.

Enkas nepajėgė nuslėpti džiaugsmo. Jis šypsojosi žvalgydamasis į plikas veltinio sienas ir medinį šimtus kartų taisytą gero rėmą.

— Mums garbė lankytis tavo namuose, Šrija, — tarė jis moteriai.

Toji jam linktelėjo ir į negilius dubenėlius ėmė pilstyti sūdytą arbatą.

Enko nuotaika akivaizdžiai dar pagerėjo, kai kreipėsi į jos vyrą.

— Atvesk savo dukrą, Šolojau. Berniuko tėvas nori ją pamatyti.

Vėl išsižiojo gysloto neaukšto vyro bedantė burna. Vyras išėjo, kas antrą žingsnį tempdamasis aukštyn smunkančias kelnes be diržo. Pasigirdo klyksmas ir trumpas senio atsakas, bet Temudžinas apsimetė, kad nieko negirdi. Pasišlykštėjimą jis stengėsi nuplauti arbata. Jautė, kaip pilnėja šlapimo pūslė.

Šolojus atitempė besispyriojančią purvinąją mergaitę. Jesugėjaus akivaizdoje tris kartus smagiai trenkė jai per veidą ir kojas. Mergaitės akyse pasirodė ašaros, nors tramdė jas taip pat ryžtingai, kaip ir priešinosi tėvui.

— Čia Borte, — klastingai tarė Enkas. — Tikiuosi, ji taps gera ir ištikima žmona tavo sūnui.

— Ji, atrodo, nelabai jauna, — abejodamas pasakė Jesugėjus.

Mergaitė išsivadavo iš tėvo gniaužtų ir atsisėdo nuo jų kuo toliau, kitame gero gale.

Enkas gūžtelėjo pečiais.

— Jai keturiolika, tačiau ji dar nekraujuoja. Gal todėl, kad tokia liesa. Žinoma, buvo ir kitų mergintojų, bet jie ieškojo ramios, ne karštos merginos. Ji būtų gera vilkų motina.

Mergaitė čiupo batą ir paleido į Enką. Temudžinas sėdėjo šalia jo, tad batą pagavo lekiantį ore. Mergaitė piktai nužvelgė jį.

Jesugėjus nuėjo į kitą gero galą ir kažkaip mergaitę nuramino. Jis buvo stambus net savo gentyje, o palyginti gležniems mergaitės gentainiams atrodė dar stambesnis. Ištiesęs ranką, Jesugėjus švelniai palietė mergaitės skruostą ir kilstelėjo galvą.

— Mano sūnui reikia stiprios žmonos, — pasakė žiūrėdamas jai į akis. — Manau, ši mergaitė užaugusi bus nuostabi.

Metusi šalin apsimestinį drovumą, mergaitė taikėsi pliaukštelėti jam per ranką, bet Jesugėjus buvo greitesnis. Jis nusišypsojo ir palinksėjo galvą.