Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Temudžinui patiko matyti vyresnįjį brolį sumuštą kone iki sąmonės netekimo, tačiau pastebėjo ir tai, kad vyrai prie naktinio laužo iš jo nebesišaipo. Bekteris savo drąsa išsikovojo kažką neapčiuopiama, bet labai svarbaus. Taip jis tapo kliūtimi Temudžino kelyje.

Pavasario saulėje šuoliuojantys broliai žinojo, kad tyruose nėra baigiamosios linijos — tokios, kokia nustatoma per didįjį genčių suėjimą. Net jei būtų buvusi, po žiemos pradėti tikras lenktynes dar per anksti. Jie žinojo, kad žirgų negalima varginti, kol jiems po oda neatsirado šiek tiek riebalų, o skrandžiuose — geros žalios žolės. Šios lenktynės tebuvo bėgsmas nuo kasdienių rūpesčių ir pareigų, po jų teliks ginčytis, kas sukčiavo ir kas turėjo laimėti.

Bekteris jojo beveik stačias, todėl žirgui šuoliuojant atrodė tarsi akmeninis. Temudžinas žinojo: tai tik vaizduotė. Vyresnysis brolis valdė kumelę vos pastebimai, jo širmoji buvo pailsėjusi ir sustiprėjusi. Juo dėtas, Temudžinas kumelę būtų šiek tiek paraginęs. Pats jojo pasilenkęs, taip pat kaip Chazaras, užgulęs žirgo sprandą. Atrodė, vėjas tapo šaltesnis, todėl abiem berniukams tokia padėtis tiko.

Temudžinas pamatė, kad Chazaras prisigretino prie jo dešinio peties. Jis dar paragino šuoliuojantį Baltakojį, šis piktokai sušnarpštęs iš paskutiniųjų šoko pirmyn. Temudžinas šnairomis stebėjo Chazaro žirgą ir nusprendė tarsi netyčia šiek tiek pasukti į šoną. Regis, Chazaras suuodė jo ketinimą ir jodamas šalin ėmė atsilikti. Temudžinas nusišypsojo. Jis kartais pagalvodavo, kad jie vienas kitą per gerai pažįsta, kad galėtų tarpusavyje lenktyniauti. Bekteris atsisuko, jų akys akimirksnį susitiko. Temudžinas pakėlė antakius ir išsišiepė rodydamas dantis.

— Aš vejuosi! — šūktelėjo jis. — Pabandyk sustabdyti mane!

Bekteris nusisuko net sustingęs iš priešiškumo.

Pasijodinėti su Bekteriu retai pasitaikydavo, ir dabar Bekteris norėjo parodyti „vaikams“, kaip turi jodinėti karys. Būtų sunku susitaikyti su pažeminimu, taigi Temudžinas buvo pasirengęs išsinerti iš kailio ir įveikti brolį.

Prie jųdviejų artėjo Chazaras. Temudžinui nespėjus jo pristabdyti, Chazaras beveik pasivijo. Broliai nusišypsojo vienas kitam, džiaugdamiesi diena ir greitu jojimu. Ilga ir tamsi žiema baigėsi, ir, nors kiekvienas žinojo, kad ji vėl greitai grįš, dabar visi džiaugsis pavasariu ir jo teikiamais malonumais. Geresnio gyvenimo negalėjo būti. Gentainiai galės prisivalgyti riebios avienos, kaimenėse atsiras daugiau avių ir ožkų maistui ir mainams. Vakarais bus galima iš medžio drožti strėles arba iš žirgų uodegų ašutų vyti virves, dainuoti arba klausytis pasakojimų iš genčių praeities. Jesugėjus gins jaunų totorių puldinėjamas kaimenes, o gentis neskubėdama keliaus lygumomis nuo vienos upės prie kitos. Dirbti teks, tačiau vasarą dienos ilgos ir visada atsiras laiko patinginiauti — užėjus šalčiams, tokio malonumo jie nebeturėdavo. Kam slampinėti naktimis nežinia kur ir ieškoti nežinia ko, dar sutiksi laukinį šunį, kuris gali apkandžioti. Taip ir nutiko Temudžinui, kai jis buvo vos vyresnis nei dabar Kačiunas. Ir dabar tebeturi tą baimę.

Kad Temugė nukrito nuo žirgo, pirmas pamatė Chazaras, žvilgtelėjęs, ar Kačiunas, norėdamas laimėti žolynų vainiką, nepradėjo jų vytis. Chazaras girdavosi turįs aštriausias akis gentyje. Dabar jis tolumoje pamatė tysantį nejudantį brolį. Ką daryti, jis nusprendė akimirksniu — sušvilpė Bekteriui ir Temudžinui, duodamas ženklą, kad traukiasi iš lenktynių. Berniukai atsisuko ir pamatė tarsi maišas gulintį Temugę. Akimirką jie dvejojo, nė vienas nenorėdamas nusileisti. Bekteris gūžtelėjo pečiais, tarsi tai būtų buvęs visiškai nereikšmingas dalykas, ir plačiu ratu pasuko atgal. Temudžinas padarė tą patį, ir jie greta nušuoliavo paskui kitus. Taip lenktynių pirmieji tapo paskutiniais. Dabar pirmas jojo Kačiunas, nors Temudžinas abejojo, ar jam tai rūpi. Aštuonmetis Kačiunas amžiumi buvo arčiausiai Temugės, ilgais vakarais jis mokydavo brolį, kaip vadinasi daiktai geruose, ir darė tai su beribe kantrybe ir švelnumu. Galbūt todėl Temugė kalbėjo geriau už daugumą savo bendraamžių, tačiau visiškai nemokėjo rišti mazgų, kokius vikriais pirštais jam rodydavo Kačiunas. Jauniausias Jesugėjaus sūnus buvo itin nerangus, tad jeigu kas nors dabar būtų paklausęs, kuris iš brolių nukrito, visi be jokių abejonių būtų atsakę, kad Temugė.

Pasivijęs kitus, Temudžinas nušoko nuo žirgo. Kačiunas ir Chazaras bandė pasodinti Temugę.

Berniuko veidas buvo labai išblyškęs, atrodė, jis smarkiai užsigavo. Kačiunas švelniai plekštelėjo jam ir krūptelėjo, kai Temugės galva atsilošė.

— Atsipeikėk, mažyli, — tarė Kačiunas broliui, tačiau šis nejudėjo. Tarp jų išniro Temudžino šešėlis, ir Kačiunas užleido vietą broliui.

— Nemačiau, kaip jis nukrito, — pasakė jis, tarsi matymas būtų pagelbėjęs.

Temudžinas linktelėjo. Vikriomis rankomis jis stengėsi užčiuopti sulaužytus kaulus ar aptikti žaizdą. Galvoje po tamsiais plaukais buvo guzas. Temudžinas pirštu bakstelėjo į tą vietą.

— Jis susitrenkė, bet lūžusių kaulų neapčiuopiu. Duokite vandens. Jam reikia.

Jis ištiesė ranką, ir Chazaras padavė odinę gertuvę, kabojusią prie balno, dantimis ištraukė kamštį ir Temugei į pražiotą burną įpylė drungno vandens.

— Žiūrėk, kad neužspringtų, — įsikišo Bekteris, jis tebesėdėjo balne tarsi visiems vadovaudamas.

Temudžinas nepasakė nė žodžio. Jį kaustė baimė — ką pasakys jų motina Hiulana, jei Temugė mirs. Kol ji pilve nešioja kūdikį, jie net negalėtų pranešti tokios žinios. Ji nusilpusi nuo negalavimų, ir Temudžinas pagalvojo, kad toks smūgis ir sielvartas ją nužudytų. Bet kaip nuslėpti? Ji pamišusi dėl Temugės, tai ji nupenėjo jį, nuolat maitindama saldžia jogurto varške.

Staiga Temugė žioptelėjo ir išspjovė vandenį. Bekteris irzliai nusiviepė, jam nusibodo vaikų žaidimai. Jo broliai nušvito.

— Sapnavau erelį, — pasakė Temugė.

Temudžinas linktelėjo.

— Geras sapnas, — tarė jis, — bet tu turi išmokti joti, mažyli. Sužinojęs, kad nukritai, tėvas prieš gentainius sudegs iš gėdos.

Jam atėjo į galvą dar viena mintis, ir jis susiraukė.

— Jeigu jis sužinos, neleis į lenktynes per genčių suėjimą.

Išgirdęs tai, nustojo šypsotis net Chazaras, Kačiunas sučiaupė lūpas sunerimęs. Temugė čepsėdamas paprašė dar vandens, ir Temudžinas padavė jam gertuvę.

— Jei kas nors paklaustų, kodėl ištinusi galva, sakyk, kad mes žaidėm ir tu susitrenkei. Ar supratai, Temuge? Tai turi būti paslaptis. Jesugėjaus sūnūs nuo žirgų nekrenta.

Temugė matė, kad visi laukia jo atsakymo. Laukia net Bekteris, kurio jis taip bijo. Temugė guviai linktelėjo ir susiraukė iš skausmo.

— Susitrenkiau galvą, — pasakė jis mieguistu balsu. — Ir mačiau erelį virš Raudonojo kalno.

— Ant Raudonojo kalno erelių nebūna, — pasakė Chazaras. — Prieš dešimt dienų ten gaudžiau švilpikus. Būčiau matęs.

Temugė gūžtelėjo pečiais, tai nebuvo įprasta. Šis melagėlis, jeigu kas juo suabejodavo, kuo garsiau tvirtindavo savo, tarsi taip galėtų priversti juo patikėti. Bekteris buvo besukąs žirgą atgal, tačiau susimąstęs pažvelgė į mažylį.

— Kada tu matei erelį? — paklausė.

Temugė vėl gūžtelėjo pečiais.

— Vakar. Jis ratais sklandė virš Raudonojo kalno. O sapne jis buvo didesnis už tikrą. Jo nagai buvo kaip...

— Tu matei tikrą erelį? — nutraukė jį Temudžinas ir sugriebė už rankos.