Конн Иггульден: Tyru vilkas [калибрятина]

Jesugėjui kažkas pamėtėjo kruvinus metalinius šarvus, ir jis pasidėjo juos ant balno gugos. Šarvai buvo geri, galėjo atlaikyti bent jau durklo smūgį. Mintyse kartodamas jaunojo kario vardą, jis svarstė, kas anas galėjo būti, kad dėvėjo tokį brangų daiktą.

Jesugėjus gūžtelėjo pečiais. Tai nebebuvo svarbu. Sutikęs mainikaujančias gentis, jis savąją dalį totorių trumpakoju žirgų išmainys į stipriuosius gėrimus ir kailius. Nors maudė kaulus, diena jis buvo patenkintas.

Pūga nenurimo ir kitą rytą, kai Jesugėjus su kariais grįžo į stovyklą. Tik apsaugos raiteliai lengva žingine jojo šalia, pasirengę duoti ženklą, jei kas netikėtai užpultų. Kiti buvo taip apsivynioję kailiais ir apsikrovę grobiu, kad atrodė keistų pavidalų, buvo sustirę, apledėję, apskretę.

Vieta stovyklai buvo parinkta vykusiai, vėjų nugairintomis kerpėmis apžėlusių uolėtų kalnų prieglobstyje. Sniege gerų beveik nesimatė. Šviesą skleidė tik blankios besigrūdančių debesų properšos, — tačiau grįžtančius karius pastebėjo vienas iš tų aštriaakių berniukų, kurie saugojo stovyklą. Pasigirdus apie jų artėjimą pranešantiems ragų garsams, Jesugėjaus širdis suvirpėjo.

Jis pagalvojo, kad moterų ir vaikų lauke dar neturėtų būti. Tokiame šaltyje jie prabunda tik tam, kad užsikurtų geležinę krosnelę. Laikas keltis ateis po valandos ar dviejų, kai didžiulėse veltinio ir vytelių palapinėse nebeliks žnaibančio speigo.

Prijojęs arčiau, Jesugėjus išgirdo iš Hiulanos gero tarsi dūmai sklindantį klyksmą ir pajuto, kaip kažką nujausdama dažniau ima plakti širdis. Jų vienintelis sūnus dar kūdikis, o mirtis labiausiai tyko mažųjų. Palikuonių chanui reikėjo tiek, kiek telpa jo geruose. Jis sušnibždėjo maldą už kitą berniuką, pirmojo brolį.

Jesugėjui lipant nuo žirgo, su kiekvienu judesiu girgždėjo šarvai. Jis išgirdo, kaip spigiai gere suklykė jo sakalas. Beveik nežiūrėdamas į kailiais apsitūlojusį tarsi stulpas šalia stovintį karį, chanas numetė jam žirgo pavadį ir stumtelėjęs medines duris įėjo į vidų. Akimirksniu nuo šarvų ėmė tirpti ledas ir ant grindų atsirado balučių.

— Eikit! Eikit lauk! — šūktelėjo juokdamasis dviem skalikams, kurie karštligiškai prišokę ėmė jį laižyti ir šokinėti it pamišę. Sakalas pasisveikindamas surėkė — Jesugėjus pagalvojo, kad taip paukštis rodo norįs į medžioklę. Pirmasis sūnus Bekteris nuogas šliaužiojo kampe, žarstydamas kietus tarsi akmuo varškės sūrio gabalėlius. Visa tai Jesugėjus matė neatplėšdamas akių nuo moters ant kailių. Hiulana gulėjo greta karštos krosnies, jos akys spindėjo lempos šviesoje. Jos švelnus ryškus veidas blizgėjo nuo prakaito, ir ant kaktos, ten, kur ji perbraukė atgalia ranka, Jesugėjus pamatė kraujo pėdsaką. Pribuvėja krapštėsi skudurų ryšulyje, ir Jesugėjus iš Hiulanos šypsenos suprato, kad jam gimė antras sūnus.

— Duok jį man, — pasakė Jesugėjus žengdamas artyn.

Pribuvėja atsisuko, jos raukšlėtas veidas irzliai susiraukė.

— Savo didžiulėmis rankomis sutraiškysi jį. Tegu paragauja motinos pieno. Galėsi nešioti vėliau, kai sustiprės.

Pribuvėjai mažylį paguldžius ir ėmus skudurėliu valyti rankutes ir kojeles, Jesugėjus neiškentė nepasilenkęs ir nepažiūrėjęs. Apsitūlojęs kailiais, jis tarsi pakibo virš pribuvėjos ir kūdikio. Šis ėmė pašėlusiai klykti — atrodė, kad pažįsta tėvą.

— Jis pažino mane, — išdidžiai pasakė Jesugėjus.

Pribuvėja suprunkštė.

— Jis dar per mažas, — sumurmėjo.

Jesugėjus neatsakė, tik nusišypsojo kūdikiui raudonu veideliu. Bet staiga jis pasikeitė. Ūmai pakėlęs ranką stvėrė senyvai pribuvėjai už riešo.

— Kas jo rankutei? — paklausė tyliai.

Pribuvėja ketino šluostyti kūdikio pirštelius, bet pamačiusi rūstų Jesugėjaus žvilgsnį švelniai juos atlenkė. Pasirodė akies dydžio kraujo krešulys, suvirpantis nuo menkiausio judesio. Krešulys buvo juodas, žvilgėjo tarsi riebalai. Hiulana pasikėlė norėdama apžiūrėti, kas ant naujagimio kūnelio patraukė Jesugėjaus dėmesį. Pamačiusi tamsųjį gumulėlį, tyliai sudejavo.

— Jo dešinėje saujoje kraujas, — sušnibždėjo ji. — Visą gyvenimą jį lydės mirtis.

Jesugėjus staigiai įkvėpė oro, gailėdamasis, kad ji nepatylėjo. Nedera taip kalbėti, dar prišauks kūdikiui blogą likimą. Keletą akimirkų jis stovėjo mąstydamas. Pribuvėja pikta šluostė ir vystė kūdikį, o ant paklodės virpėjo tas krešulys. Jesugėjus paėmė jį ir ėmė žiūrėti, kaip jis žvilga.

— Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai — geras ženklas. Jis — chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.

Jis žiūrėjo, kaip kūdikį paduoda išsekusiai motinai. Vos spėjęs atsidurti jos glėbyje, kūdikis įnirtingai puolė žįsti krūtį. Motina krūptelėjo ir įsikando lūpą.

Jesugėjus atsisuko į pribuvėją, jo žvilgsnis buvo neramus.

— Mesk kauliukus, motin. Pažiūrėkim, ką tas krešulys vilkų genčiai reiškia — gera ar bloga.

Jo žvilgsnis buvo niūrus, ir nereikėjo nė sakyti, kad kūdikio gyvybė priklausys nuo to, ką jis dabar išvys. Jis chanas, tad gentainiai iš jo laukia stiprybės. Jis norėjo tikėti, kad tai, ką jis ką tik pasakė, padės išvengti Dangiškojo tėvo rūstybės, tačiau bijojo, kad teisi gali būti ir Hiulana.

Pribuvėja nulenkė galvą, suvokdama, kad įprastą gimimo eigą sutrikdė kažkas baisaus ir keista. Ji paėmė šalia krosnies padėtą maišelį su avies kulkšnių kauliukais — genties vaikai buvo nudažę juos raudonai ir žaliai. Kaip tie kauliukai iškrisdavo, taip juos vadino — žirgu, karve, avimi arba jaku, ir jais buvo galima žaisti daugybę žaidimų. O suaugusieji žinojo, kad išmesti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku kauliukai gali pasakyti kur kas daugiau. Pribuvėja užsimojo mesti kauliukus, bet Jesugėjus vėl ją sulaikė — staiga griebė jai už rankos, ji net krūptelėjo.

— Šis mažas karys yra mano kraujas. Duok man, — pasakė jis, imdamas iš jos keturis kauliukus.

Išgąsdinta ledinio žvilgsnio, ji nesipriešino. Nutilo net šunys ir sakalas.

Jesugėjus metė kauliukus. Paskutiniam nustojus ristis, pribuvėja aiktelėjo.

— Oi! Keturi žirgai neša didelę sėkmę. Jis bus didis raitelis. Viską jis užkariaus būdamas ant žirgo.

Jesugėjus gyvai linktelėjo. Jis norėjo parodyti sūnų genčiai ir būtų parodęs, jei ne aplink gerus siaučianti pūga, besiveržianti į šiltą patalpą. Šaltis buvo priešas, tačiau gentims jis padėdavo sustiprėti. Seni žmonės tokias atšiaurias žiemas tverdavo neilgai. Greitai žūdavo ir silpnesni vaikai. Jo sūnaus tarp jų nebus.

Jesugėjus žiūrėjo į mažytį sūnaus kūną. Kūdikis žindo motinos krūtį. Jo akys buvo aukso spalvos, panašios į tėvo, geltonos, beveik kaip vilko. Hiulana pakėlė akis į Jesugėjų, linktelėjo, ir jo didžiavimasis numaldė jos nerimą. Nors tikėjo, kad krešulys blogas ženklas, kauliukai ją apramino.

— Ar išrinkai jam vardą? — paklausė pribuvėja Hiulanos.

Atsakė Jesugėjus, nė truputėlio nedvejodamas.

— Mano sūnus bus Temudžinas, — pasakė jis. — Geležis.

Lauke kaukė vėjas, ir buvo matyti — pūga liausis dar negreitai.

PIRMA DALIS ISKYRIUS

Vieną pavasarį vienuolikmetis Temudžinas su keturiais broliais išjojo į stepę palenktyniauti. Jie šuoliavo Deliun-Boldacho kalno šešėlyje. Vyriausiasis, Bekteris, jojo susikaupęs širma kumele, valdydamas ją patyrusia ranka. Taikydamasis brolį aplenkti, iš paskos šuoliavo Temudžinas. Paskui juos lėkė Chazaras, pašėlusiai plakdamas žirgą — norėjo pasivyti vyresniuosius brolius. Dešimtmetis Chazaras buvo genties numylėtinis. Jis buvo nerūpestingas, priešingai nei niūrus ir uždaras Bekteris. Šuoliuodamas paskui Bekterio kumelę, keršas Chazaro eržilas prunkštė ir žvengė, keldamas berniukui juoką. Paskui jį lėkė aštuonmetis Kačiunas. Jis neturėjo Chazaro atvirumo, taip patinkančio gentainiams. Kačiunas buvo rimčiausias iš brolių, kartais jis atrodydavo net paslaptingas. Kalbėjo mažai ir nesiskųsdavo, kad ir ką Bekteris jam darė. Su žirgais jis mokėjo elgtis kaip retas. Kitiems jojikams atsipalaidavus, jis netikėtai mesdavosi į priekį ir visus aplenkdavo. Temudžinas per petį žvilgtelėjo į brolį ir pamatė, kaip nepriekaištingai šis sėdi balne. Atrodė visai ramus, tačiau, ne kartą iš jo sulaukęs netikėtumų, Temudžinas nepaliovė jo stebėti.