Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Mano vyrai klausys tavo įsakymų, perduodamų per mane, — tarė jis pagaliau.

Temudžinas palinko į priekį.

— Bet tada, kai totoriai bus įveikti, mes tarp savęs atsiteisim senas skolas. Aš reiškiu teisę į vilkus kaip vyriausias likęs gyvas Jesugėjaus sūnus. Ar stosi prieš mane su šiuo kardu, kurį nešiojiesi, tartum jis būtų tavo?

— Jis yra mano, — atsakė Elukas, jo veidas įsitempė.

Stovykloje aplink juos stojo tyla. Togrulas, žvelgdamas į abu vyrus, matė neapykantą, vos pridengtą mandagumu. Elukas, apsimetęs galvojantis, prisivertė tylėti. Nuo pat pradžių žinojo, kad Temudžinas norės jo mirties. Buvo apsvarstęs galimybę vilkams perimti gyvus likusius plėšikėlius iš nebegyvo Temudžino rankų. Bet štai jis priešais olchunų chaną, ir atlygis bus šimtus kartų didesnis. Tikriausiai dvasios jam palankios kaip niekad anksčiau.

— Kai totoriai bus palaužti, susikausiu su tavimi, — tarė Elukas žibančiomis akimis. — Mielai pasinaudosiu proga.

Temudžinas staiga atsistojo, ir daugelis rankų siekė kardų. Elukas sėdėjo it akmeninis, žvelgdamas į jį aukštyn, bet Temudžino žvilgsnis buvo nukrypęs kitur.

Prie susirinkusiųjų lėtai ėjo Hiulana, sustingusi, tarsi miegodama. Elukas atsigręžė pažiūrėti, kas patraukė Temudžino žvilgsnį, ir pamatęs Jesugėjaus žmoną atsistojo priešais ją kartu su Tolujumi.

Hiulana buvo išblyškusi, ir Elukas matė, kaip liežuvio galeliu ji apsilaižė apatinę lūpą — raudonas šmėstelėjimas, tartum gyvatės grasinimas. Kai jų akys susitiko, ji puolė į priekį iškėlusi ranką smogti.

Jai nespėjus pasiekti vilkų chano, tarp jų įsiterpė Kačiunas. Jis tvirtai laikė motiną, o ji stengėsi pasiekti Eluko veidą ranka tartum paukščio nagais. Eluko jie nepasiekė, ir šis nieko nesakė, jausdamas už nugaros Temudžiną. Hiulana veržėsi ištrūkti, žvilgsniu susirado vyriausiąjį sūnų.

— Kaip gali leisti jam gyventi po to, ką jis mums padarė? — piktai paklausė ji, verždamasi iš Kačiuno glėbio.

Temudžinas papurtė galvą.

— Jis yra svečias mano stovykloje, motin. Kai nugalėsim totorius, gausiu iš jo vilkus arba jis gaus iš manęs olchunus.

Elukas atsigręžė, ir Temudžinas kandžiai šyptelėjo.

— Argi ne to nori, Elukai? Matau, tavo stovykloje neatsirado daugiau gerų nuo to laiko, kai palikai mus mirti tyruose. Dangiškasis tėvas apleido tavo valdomus vilkus, bet tai pasikeis.

Elukas susijuokė ir pamankštino pečius.

— Jau pasakiau viską, ko atėjau pasakyti. Kai išjosim, pamatysi, kad pranašesnis už tave gina vieną tavo sparną. O tada kaip reikiant pamokysiu tave ir šį kartą nebepaliksiu gyvo.

— Grįžk prie savo gerų, Elukai, — tarė Temudžinas. — Auštant pradėsiu mokyti tavo vyrus.

Totoriams plūstant į žalias pietines lygumas, mažesnės gentys bėgo nuo daugybės tų įsibrovėlių. Kai kurie nesustodavo ir pamatę, kokią didžiulę kariuomenę surinko Temudžinas, lenkė ją iš tolo, ir kariai jiems atrodė tarsi tamsūs taškeliai, judantys per tolimas kalvas. Kiti prisidėdavo prie Temudžino karių, taigi jo įniršusių raitelių kariuomenė kasdien pamažu didėjo. Temudžinas buvo išsiuntęs pasiuntinius pas naimanus, pas oiratus — visas, kiek tik buvo, dideles gentis. Arba žinia jų nepasiekė, arba jie nenorėjo prisidėti. Nors ir niekino juos, suprato jų nenorą. Nuo senų senovės gentys nekariavo išvien. Sujungti net tris jų į vieną jėgą buvo stulbinamas dalykas. Jie lavinosi drauge, kol, Temudžino manymu, jau pasirengė taip, kaip iš viso įmanoma pasirengti. Ir vis dėlto vakarais jį ne kartą kvietėsi, kad neleistų įvykdyti kraujo keršto arba nubaustų už tarpusavio pjautynes prisiminus skriaudas praeities kartoms.

Vilkų geruose jis neapsilankė. Nė viena iš senųjų šeimų neužtarė jo motinos, kai ji su vaikais buvo palikta mirti. Kartais kažin ką būtų atidavęs, kad tik būtų galėjęs pavaikščioti tarp žmonių, kuriuos pažinojo vaikystėje, bet Hiulana anksčiau už jį suprato, kad jie nebe tokie pat. Kol juos valdys Elukas, ramybės jis neturės.

Dvidešimtą kartą auštant po to, kai atvyko olchunai, atšuoliavę žvalgai pranešė, kad totorių kariuomenė jau matyti, ji mažiau kaip už dienos kelio. Pirma savęs kaip kokias ožkas jie atsivarė dar vieną klajoklių šeimą. Temudžinas papūtė ragą šaukdamas rinktis, ir stovyklos nuščiuvo, kariai atsisveikindami bučiavo savo mylimąsias, sėdo ant žirgų. Daugelis kramtė dukterų ar motinų įduotą karštą avieną, kad įgautų jėgų. Susirikiavo sparnai. Eluko vilkai užėmė kairę, Kačiunas ir Chazaras dešinėje vadovavo olchunams. Temudžinas su kereitais viduryje patenkintas žvelgė į raitelių gretas kairėje ir dešinėje. Jo ženklo pulti priešus laukė aštuoni šimtai karių. Kereitų ir olchunų kalvių žaizdrai degė dieną naktį, tad beveik trečdalis karių buvo su šarvais, padarytais pagal Ven Čao duotus pavyzdžius. Jų žirgus saugojo odiniai skydai, nusagstyti viena ant kitos užleistomis geležinėmis plokštelėmis. Temudžinas žinojo, kad totoriai nematę nieko panašaus. Jis palaukė, kol pasitrauks moterys, matė, kaip Arslanas bučiuoja jauną totoraitę, kurią buvo pagrobęs ir paėmęs į žmonas. Temudžinas apsidairė, bet Bortės niekur nebuvo matyti. Gimdymas jau seniai vėlavo, ir jis nesitikėjo, kad ji išeis iš gero. Prisiminė Hiulaną pasakojus, kad ir Jesugėjus išjojo tą naktį, kai gimė jis, ir kreivai šyptelėjo. Ratas apsisuko, — bet pavojus dabar didesnis. Temudžinas padarė viską, ką galėjo, ir buvo nesunku įsivaizduoti, kad tėvas stebi savo sūnus. Temudžinas susižvalgė su Chazaru ir Kačiunu, susirado akimis Temugę antroje gretoje sau iš kairės. Linktelėjo jiems, ir Chazaras šyptelėjo. Jie nuėjo toli nuo tos tarpukalnės, kur kiekviena išgyventa diena reiškė pergalę.

Kai jie buvo pasirengę, į priekį ant baltutėlės kumelės išjojo olchunų šamanas. Jis buvo liesas ir senas, plaukai balti kaip ir jo kumelė. Visi buvo įsmeigę į jį akis, kol jis giedojo iškėlęs rankas į Dangiškąjį tėvą. Jis laikė apdegusį avies mentikaulį ir mosavo juo tartum ginklu. Temudžinas šyptelėjo sau. Kereitų šamanas ne taip ištroškęs kariauti, taigi apeigoms jis pasirinko kaip tik tą, kurį reikėjo.

Jiems stebint, šamanas nulipo nuo kumelės ir prisiglaudė prie žemės — apglėbė Motiną, jų visų valdovę. Jo tykų giedojimą sklaidė vėjelis, bet kariai gretomis sėdėjo ant žirgų nuščiuvę, laukė šamano žodžio.

— Motina džiaugiasi, — sušuko jis. — Ji trokšta totorių kraujo, kurio į ją įliesim. Ir Dangiškasis tėvas šaukia mus.

Rodydamas stebinamą jėgą jis rankomis perlaužė mentikaulį.

Temudžinas įtraukė pilnus plaučius oro ir suriko gretoms:

— Ši žemė pažįsta tik vieną tautą, mano broliai! Ji mena mūsų žingsnių svorį. Kovokit šiandien gerai, ir jie bėgs mūsų vejami.

Šaukdami jie pakėlė lankus, ir Temudžinas pajuto, kaip greičiau ėmė tvinksėti kraujas gyslose. Šamanas užsėdo ant kumelės ir prajojo pro gretas. Iš prietaringos baimės nė vienas karys nežiūrėjo senukui į akis, bet Temudžinas nulenkė prieš jį galvą.

Kraštiniai gretų raiteliai turėjo būgnelius ir dabar ėmė juos mušti, jų garsai atitiko širdies plakimą. Temudžinas pakėlė ranką ir nuleido ją į dešinę. Jis sugavo Chazaro žvilgsnį, kai brolis su šimtu geriausių olchunų karių darniai leidosi risčia. Visi buvo gerai apsišarvavę. Temudžinas tikėjosi, kad jų antpuolis bus nesustabdomas. Jie nutolo nuo pagrindinių pajėgų, ir Temudžinas lydėdamas juos akimis meldėsi, kad vėl susitiktų.

Kai Chazaras buvo jau beveik už mylios, Temudžinas spustelėjo žirgą kulnais, ir tylūs kereitų, vilkų ir olchunų kariai gretomis nujojo į priekį, palikdami moteris ir vaikus, palikdami už savęs saugią stovyklą.