Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Tarp gerų pamatė sunkiai einantį senį, stipriai besiremiantį lazda. Į jį pažvelgusi Borte aiktelėjo, ir Hiulana atspėjo, kas jis, iš to, kaip jo duktė stengėsi stovėti tiesiai, sutelkusi visą išdidumą.

Šolojus šlubčiojo prie jų, nuo galvos iki kojų apžiūrinėdamas jas saugančius karius. Permetė akimis Hiulaną, staiga ją atpažino.

— Prisimenu tave, mergaite, — tarė jis, — nors praėjo daug laiko.

Hiulana prisimerkė bandydama prisiminti, koks jis galėjo būti, kai ji buvo jauna. Miglotai prisiminė, kad tai tas vyras, kuris mokė ją pinti pakinktus iš virvių ir odos. Ir tada jau buvo senas, bent taip atrodė jaunoms jos akims. Net nustebo, kad ištryško ašaros.

— Ir aš prisimenu, — atsakė Hiulana, ir jis šyptelėjo, parodydamas rudas dantenas.

Borte nieko nesakė, o jis linktelėjo jai, savo dukteriai, su dar platesne bedante šypsena.

— Nemaniau, kad vėl pamatysiu tave šioje stovykloje, — tarė jis.

Borte atrodė sustingusi, ir Hiulana pagalvojo — gal ji neišgirdo meilės šiurkštokuose tėvo žodžiuose.

Staiga jis nusijuokė.

— Dvi chanų žmonos, dvi chanų motinos, o tik dvi moterys stovi prieš mane. Užminęs tokią puikią mįslę, laimėsiu bent vieną ar du maišelius airago.

Jis ištiesė ranką ir palietė Bortės delo kraštelį, patrynė tarp pirštų žiūrėdamas, iš kokio jis audinio.

— Tu pasirinkai teisingai, dukra. Aš tai matau. Taip ir maniau, kad iš to vilko kas nors išeis. Ar nesakiau tau?

— Sakei, kad jis tikriausiai nebegyvas, — atsakė Borte, tokio šalto jos balso Hiulana dar nebuvo girdėjusi.

Šolojus gūžtelėjo pečiais.

— Gal ir sakiau, — sutiko jis liūdnai.

Tyla tarp jų skaudino, ir Hiulana atsiduso.

— Tu nepaprastai ją myli, senuk, — tarė ji. — Kodėl jai to nepasakai?

Šolojus nuraudo, tik sunku buvo pasakyti, ar iš pykčio, ar dėl to, kad sutriko.

— Ji žino, — sumurmėjo jis.

Borte išblyško. Ji papurtė galvą.

— Nežinojau, — atsakė. — Kaip galiu žinoti, jei niekada nesakei?

— Maniau, kad ir taip gerai, — atsakė Šolojus, žvelgdamas į stovyklą. Regis, jo dėmesį patraukė daugybės karių mokymai lygumoje, ir į dukterį nebegali žiūrėti.

— Aš didžiuojuosi tavimi, dukra, turėtum tai žinoti, — staiga tarė. — Jei galėčiau vėl tave auginti, elgčiausi švelniau.

Borte papurtė galvą.

— Bet negali, — atsakė ji. — Ir aš neturiu ką tau dabar pasakyti.

Senis, regis, net susitraukė išgirdęs tokius žodžius, o kai Borte pasisuko į Hiulaną, jos akys buvo pilnos ašarų. Šolojus to nematė, jis toliau žiūrėjo virš gerų į lygumas.

— Grįžkim, — tarė Borte maldaudama akimis. — Klaida buvo čia ateiti.

Hiulana manė ją paliksianti čia su tėvu kelioms valandoms. Tačiau Temudžinas atsargus. Borte nešioja jo įpėdinį, negalima palikti jos pavojuje. Hiulana užgniaužė susierzinimą. Gal todėl, kad ji motina, sudėtingi tos poros santykiai jai atrodė kvaili. Ji žinojo — jei dabar jos nueis, Borte niekada nebepamatys tėvo ir vėliau gyvens gailėdamasi, ko neteko. Temudžinui teks tiesiog laukti.

— Įsitaisykit patogiau, — griežtai pasakė Hiulana savo sūnums ir Arslanui. Bent Chazaras ir Kačiunas pratę prie jos valdžios. — Mes čia pasiliksim, kol Borte apsilankys savo tėvo gere.

— Chanas pasakė labai aiškiai... — pradėjo Arslanas.

Hiulana staiga į jį atsisuko.

— Ar mes ne viena gentis? — paklausė ji griežtai. — Olchunų nėra ko bijoti. Aš žinočiau, jei būtų kitaip.

Arslanas nuleido akis, nežinodamas, ką atsakyti.

— Kačiunai, — tarė Hiulana, — eik, surask mano brolį Enką ir pasakyk, kad sesuo pavalgys su juo.

Ji liko laukti, o Kačiunas nubėgo greitai švytuodamas kojomis, net nesumojęs paklausti, kur galėtų būti brolio geras. Hiulana žiūrėjo, kaip jis dvejoja, pasiekęs takų sankirtą, ir šypsojosi. Buvo tikra: jis verčiau pasiklaus kelio negu susigėdęs grįš atgal. Jos sūnūs turi savo galvas.

— Tu palydėsi mane, Chazarai, ir tu, Arslanai. Jūs pavalgysit, tada mes susirasim Bortę su tėvu ir pasiimsim juos.

Arslanui, prisimenančiam Temudžino įspėjimą, — nors persiplėšk. Nepatiko jam tokia padėtis, bet jei būtų ėmęs ginčytis, būtų padaręs gėdą Hiulanai prie olchunų, o to jis negalėjo sau leisti. Tad galų gale nulenkė galvą.

Šolojus atsigręžęs stebėjo permainas. Jis metė žvilgsnį į dukterį — kaip ji į tai žiūri.

— Norėčiau to, — pasakė jis.

Borte sustingusi vos linktelėjo, ir jo veidą nušvietė šypsena. Juodu kartu nuėjo pro olchunų gerus, ir iš tolo buvo matyti, kaip Šolojus didžiuojasi. Hiulana patenkinta nulydėjo juos akimis.

— Mes rengiamės kariauti, — sumurmėjo ji. — Ar norėtum atimti jiems paskutinę progą pasikalbėti kaip tėvui su dukteria?

Arslanas nesuprato, ar klausimas skirtas jam, todėl nieko neatsakė. Hiulana atrodė paskendusi prisiminimuose, bet pagaliau pasipurtė.

— Aš išalkau, — pasakė ji. — Jei mano brolio geras ten, kur visada buvo, dar mokėsiu jį rasti.

Ji žengė priekin, o Arslanas su Chazaru nusekė kiek atsilikę, negalėdami žiūrėti vienas kitam į akis.

Praėjus keturioms dienoms po to, kai Temudžinas išsivedė olchunus, saulei leidžiantis per tyrus nuaidėjo įspėjami ragų garsai. Abiejų genčių kariai per dieną buvo pavargę, tačiau pašoko metę valgį, iš viso pamiršę alkį, ir ėmė ginkluotis.

Kad toliau matytų, Temudžinas sėdo ant žirgo. Tik vieną labai nemalonią akimirką jam toptelėjo, kad gal totoriai kažkaip apsupo juos arba pasidalijo, kad pultų iš dviejų pusių. Rankos sugniaužė vadžias, veidas pabalo.

Kačiuno akys buvo skvarbios kaip visada, jis taip pat sustingo. Arslanas matė, kaip pasikeitė abu jaunesni vyrai, bet sutemoms tirštėjant nieko toliau neįžiūrėjo.

— Kas jie? — paklausė jis, prisimerkęs žiūrėdamas į daugybę atšuoliuojančių tamsių raitelių.

Temudžinas piktai nusispjovė ant žemės prie Arslano kojų. Jis matė, kaip tvarkingai susirikiavę joja tie svetimieji, ir burnoje pajuto kartėlį.

— Jie — mano tėvo gentis, Arslanai. Jie yra vilkai.

XXXIISKYRIUS

Elukui įjojus į jungtinę stovyklą, geležiniai deglai plaikstėsi ir ūžė nakties vėjyje. Temudžinas pasiuntė Arslaną sutarti dėl susitikimo su chanu, kai tik vilkai sustojo. Pats nėjo, ir net kai pamatė Eluką, ateinantį pro gerus ten, kur jis sėdėjo su broliais, dar nežinojo, ar galės palikti jį gyvą. Užpulti svečią — nusikaltimas, tai būtų negarbė jam, taip pat olchunams bei kereitams, bet Eluką būtų galima sukurstyti, pagalvojo jis, kad šis netektų apsaugos, ir tada turėtų laisvę jį nužudyti.

Nuo tada, kai Temudžinas matė Eluką paskutinį kartą, anas buvo sustambėjęs. Galva plikai nuskusta, palikta tik perrišta sruoga, kuri einant siūbavo. Ant marškinių buvo apsivilkęs sunkų juodą delą, apvedžiotą tamsiu kailiu, buvo su antblauzdžiais. Temudžinas prisimerkė, atpažinęs vilko galvos pavidalo kardo rankeną jam prie šono. Elukas žingsniavo pro gerus nesidairydamas, įbedęs žvilgsnį į vyrus, sėdinčius prie laužo stovyklos viduryje. Vos atsilikęs kartu ėjo Tolujus — net didesnis ir galingesnis, nei Temudžinas prisiminė.

Temudžinas norėjo likti sėdėti, kad parodytų, koks nesvarbus pas jį atėjęs žmogus, bet negalėjo. Kai Elukas su Tolujumi prisiartino, jis atsistojo, tartum davus ženklą atsistojo ir jo broliai. Togrulas, matydamas, kokie jie įsitempę, taip pat atsikėlė stenėdamas. Jam už nugaros stovėjo Juanas su dešimtimi geriausių karių. Kad ir kokie Eluko ketinimai, metęs nors menkiausią iššūkį jis neteks gyvybės.