Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Elukas mirkčiodamas apžvelgė Temudžiną, Chazarą ir Kačiuną, o pamatęs Temugę susiraukė. Jis nepažino jauniausio Jesugėjaus sūnaus, nors pastebėjo baimę jo akyse.

Kitų akyse baimės nebuvo. Kiekvienas stovėjo pasirengęs pulti, išbalusiu veidu, įtemptais raumenimis ir dunksinčia širdimi. Vilkų chanas lankė visus juos sapnuose, ir prieš nubusdami buvo daugybe būdų jį nužudę. Kačiunas ir Chazaras paskutinį kartą jį buvo matę tada, kai jis išsivedė vilkus, palikdamas juos mirti atviruose tyruose artinantis žiemai. Visa, ką jie nuo tos dienos iškentėjo, galėjo sudėti jam prie kojų. Jų vaizduotėje jo veidas buvo tapęs pabaisos snukiu, ir buvo keista matyti, kad jis, nors vyresnis, vis dar tvirtas. Sunku buvo išlaikyti ramų veidą.

Tolujaus žvilgsnį patraukė Temudžinas ir prikaustė jo geltonos akys. Jis taip pat turėjo prisiminimų, bet pasitikėjo savimi kur kas mažiau negu tada, kai sugavo Jesugėjaus sūnų ir grąžino jį savo chanui. Buvo išmokęs smurtauti prieš silpnesnius už save ir pataikauti tiems, kurie jį valdo. Nežinojo, kaip atsakyti Temudžinui, ir sunerimęs nugręžė akis.

Kai tyla pasidarė nejauki, pirmas prabilo Togrulas.

— Sveikas atvykęs į mūsų stovyklą, — tarė jis. — Ar pavalgysi su mumis?

Elukas linktelėjo galvą neatitraukdamas žvilgsnio nuo brolių.

— Pavalgysiu, — atsakė jis.

Jo balsas Temudžinui iš naujo sužadino neapykantos protrūkį, bet jis su visais atsisėdo ant veltinio kilimėlio, budriai stebėdamas, ar Elukas arba Tolujus nesiekia ginklo. Jo paties kardas buvo po ranka, jis buvo pasirengęs. Juk Sansaras manė esąs saugus savo gere.

Elukas abiem rankom paėmė jam skirtą dubenėlį sūdytos arbatos, tik tada Temudžinas siekė savojo, bet gurkšnojo nejausdamas skonio. Jis nekalbėjo. Elukas, kaip svečias, turėjo prabilti pirmas, ir Temudžinas slėpė nekantrumą laikydamas dubenėlį, nieko neparodė veide.

— Praeityje buvome priešai, — pasakė Elukas, išgėręs arbatą.

— Mes ir dabar priešai, — tuoj pat atsileidęs atsakė Temudžinas.

Elukas atkreipė į jį lygų veidą ir sėdėjo labai tykiai. Nors tiek daug vyrų buvo pasirengę griebti jam už gerklės, atrodė ramus, nors akys buvo paraudusios, tartum prieš tą susitikimą būtų gėręs.

— Gal tai ir tiesa, bet ne todėl aš dabar čia, — ramiai tarė Elukas. — Gentys daug kalba, kad į pietus traukia totorių kariuomenė, ta kariuomenė, kuri atsirado per tave, nes juos puldinėjai.

— Ir kas iš to? — paklausė Temudžinas.

Elukas vos išspaudė šypseną, jau nebevaldydamas pykčio. Tik prieš daugelį metų kitas žmogus yra drįsęs taip šiurkščiai su juo kalbėti.

— Tyruose nebėra klajoklių, — kalbėjo toliau Elukas. — Jie prisidėjo prie tavęs kovoti su bendru priešu.

Temudžinas staiga suprato, kodėl Elukas atsivedė vilkus. Jo burna kiek prasižiojo, bet jis nieko nesakė, galvojo toliau ir leido kalbėti Elukui.

— Daug kartų esu girdėjęs apie jauną vilkų genties vyrą, nuolat puldinėjantį totorius, — tarė Elukas. — Dabar tavo vardas žinomas tyruose. Tavo tėvas didžiuotųsi tavimi.

Temudžinas vos nešoko ant jo, įniršis tartum kruvina tulžis užliejo gerklę. Jam reikėjo didžiulių pastangų susitvardyti, ir Elukas tai jausdamas atidžiai jį stebėjo.

— Iškeliavęs su vilkais, dar nežinojau, kad tu susivienijai su olchunų ir kereitų kariais. Vis dėlto, manau, tau reikės mano vyrų, jei nori sumušti totorius ir nuvyti juos atgal į šiaurę.

— Kiek karių turi? — paklausė Togrulas.

Elukas gūžtelėjo pečiais.

— Šimtą keturiasdešimt. — Jis pažvelgė į Temudžiną. — Žinai, kokie jie.

— Mums jų nereikia, — atsakė Temudžinas. — Dabar aš vadovauju olchunams. Tavęs mums nereikia.

Elukas nusišypsojo.

— Tikrai, nesi toks apimtas nevilties, kaip maniau. Vis dėlto, jei iš tiesų turi tiek raitelių, kaip girdėjau, tau reikalingas kiekvienas vyras, galintis prisidėti. Jei vilkai bus kartu, turėsi daugiau... juk tavo gentis gyva. Tai žinai.

— O mainais? Tu čia esi ne šiaip sau, — tarė Temudžinas.

— Totoriai turi sidabro ir žirgų, — tarė Elukas. — Jie turi moterų. Toje kariuomenėje susivieniję daug genčių. Jie turi vertingų daiktų.

— Vadinasi, tave akina godumas, — niekinamai tarė Temudžinas.

Elukas kiek paraudo supykęs, o Tolujus už jo pasimuistė, suerzintas įžeidimo.

— Vilkai negali stoti prieš juos vieni, — atsakė Elukas. — Mums reikėtų trauktis į pietus, kai totoriai ateis. Kai išgirdau, kad kereitai priešinsis ir prie jų prisidėjo tavo raiteliai, pasinaudojau proga, ir tu galėsi kurį laiką pamiršti, kas nutiko kadaise. Tai, ką čia pamačiau, nieko nekeičia. Tau reikia vilkų. Tau reikia, kad eičiau išvien su tavimi.

— Už šeštą dalį jų turtų, — sumurmėjo Togrulas.

Elukas žvilgtelėjo į storąjį kereitų chaną slėpdamas bjaurėjimąsi.

— Jei totorius pasitiks trys chanai, kad ir koks bus grobis, jį reikės dalyti į tris dalis.

— Aš nesiderėsiu kaip pirklys, — Temudžinas atžariai užbėgo už akių Togrului. — Dar nepasakiau, kad priimsiu tave.

— Tu negali sutrukdyti man kovoti su totoriais, jei to norėsiu, — maloniai tarė Elukas. — Jokia gėda aptarti būsimas dalybas, kai jie bus nugalėti.

— Galėčiau tave sustabdyti vienu įsakymu, — tarė Temudžinas. — Pirmiausia galėčiau sumušti vilkus.

Jį užvaldė pyktis ir jis beveik nesuvokė, kad niršta kaip kvailys, bet ramybė jau buvo prarasta. Vargu ar pajuto, kad jau kyla iš vietos.

— Neturėtum to daryti šeimoms, — užtikrintai tarė Elukas jį stabdydamas. — Net jei galėtum, pražudytum veltui vyrus, reikalingus kautis su totoriais. Argi išmintinga kovoti tarpusavyje? Man sakė, kad tu įžvalgus žmogus, Temudžinai. Parodyk tai dabar.

Visi vyrai žvelgė į Temudžiną, laukė, ką jis atsakys. Jis pajuto jų žvilgsnius ir vėl atsisėdo, atleido susigniaužusius kumščius, nuėmė ranką nuo kardo rankenos, kur ji buvo atsidūrusi. Elukas nė nekrustelėjo. Antraip jau būtų buvęs negyvas. Priešo drąsa čia ateiti sugėdino Temudžiną, priminė tą metą, kai jis buvo berniukas tarp vyrų. Jis žinojo, kad Eluko atsivestų karių jam reikia, jeigu tik pajėgs pakęsti tą sąjungą.

— Ar jie klausys mano įsakymų, tie vilkai? Ar tu klausysi? — paklausė jis.

— Mūšyje gali būti tik vienas vadas, — atsakė Elukas. — Skirk mums sparną ir leisk man vadovauti jam. Josiu taip greitai, kaip ir tie kariai, kuriuos jau turi.

Temudžinas papurtė galvą.

— Tau reikės žinoti, ką reiškia ragų garsai, su kitais sutartą išsidėstymą. Čia šis tas daugiau nei vien joti ir žudyti, kiek tik gali pasiekti.

Elukas nusuko žvilgsnį. Pasakęs vilkams susikrauti gerus ir išjoti, dar nežinojo, ką čia ras. Manė, pasitaikys progų gauti grobio iš genčių, kurias sumuš totoriai, bet slapčiausioje širdies gilumoje užuodė kraują kaip tikras laukinis vilkas ir negalėjo tam atsispirti. Kiek jis gyvena, dar nėra buvę tyruose nieko panašaus į totorių kariuomenę. Jesugėjus būtų ėjęs prieš juos, ir Eluko sielą degino žinia, kad senojo chano sūnūs meta iššūkį į pietus plūstančiai kariuomenei.

Vis dėlto tikėjosi, kad bebaimiai vyrai sutiks jį palankiai. Bet jie jau susivieniję su olchunais, ir jo karių vertė nebe ta. Jis buvo ketinęs reikalauti pusės grobio, ir še tau — Jesugėjaus sūnūs šalti ir pučiasi prieš jį. Tačiau jis jau įsipareigojęs. Negali jų šiaip sau palikti tyruose ir vestis vilkus atgal. Nukentės jo valdžia genčiai, jei jie pamatys, kad jis atstumtas. Liepsnojančių deglų šviesoje jis matė aplinkui dešimtis gerų, dar daugiau buvo tamsoje. Tokia daugybė karių atitiko jo svajones. Ką gali žmogus pasiekti turėdamas juos už savęs? Jeigu Jesugėjaus sūnūs žūtų mūšyje, jų kariai išsigąstų ir sutriktų. Jie papildytų vilkų gretas.