Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Temudžinas pirma išgirdo dundant kanopas, tada pamatė Chazarą, atjojantį su dar nesikovusiais kariais. Slėpdamiesi už kalvų, jie dideliu ratu buvo apjoję mūšio lauką. Nuo savo kumelės Temudžinas regėjo glaudžią gretą, lekiančią beprotišku greičiu, vadovaujamą Chazaro. Vienas totorių sparnas bandė stoti jiems priešais, bet buvo per daug susigrūdę. Temudžinas pro kanopų bildesį girdėjo, kaip daugybė jų šaukia, įkliuvę į spąstus tarp savųjų.

Šarvuoti žirgai ir vyrai smogė totorių sparnui tartum paleista strėlė ir giliai įsiveržė tarp jų, palikdami už savęs kruvinus nukautuosius. Ir į žirgus, ir į žmones pataikydavo totorių strėlės, bet jie nesustojo, veržėsi į patį priešų vidurį, o tie sverdėdami nuo smūgių klykė.

Temudžinas pajuto, kad totoriai jam nusileidžia, ir nirtus jaudulys taip užplūdo krūtinę, kad jis nebegalėjo ištarti nė žodžio. Jis risčia įjojo tarp priešo vyrų, jo kumelė drebėjo iš skausmo, strėlėms atsimušus į odas ir geležis, saugančias jos besikilnojančią krūtinę. Temudžino strėlinė vėl ištuštėjo, ir dabar jis visus kas gyvas ėmė kapoti Arslano kardu.

Paieškojęs akimis vadų, pamatė, kad jie surinko gretas ir kaip vienas juda į priekį. Kačiunas ir Arslanas kaudamiesi ir šaukdami privertė olchunus veržtis į vidurį paskui Chazarą. Daugelis jų neteko žirgų, bet laikėsi drauge, ir kirčiai į jų šarvus atsimušdavo, o patys žudė kiekvienu kirčiu. Totoriai išgirdo jų balsus sau už nugarų, ir per juos nuvilnijo baimės banga.

Vyrams nuvargus, kova sulėtėjo. Kai kurie taip išseko žudydami, kad stovėjo abipus kovojančiųjų, jų krūtinės kilnojosi, trukčiojo kvėpavimas. Daugelis krito nuo mažiau nuvargusiųjų rankos, jų veidai buvo kupini nevilties pajutus, kad jėgų jau visai nebėra. Žolė po jų kojomis buvo raudona nuo kraujuojančių kūnų, nuklota lavonais, sužeistieji blaškėsi nenorėdami pripažinti, kad jau atslenka stingdantis šaltis. Per kovojančių vyrų būrelius praskriejo vėjelis, į nuilsusius plaučius atnešdamas skerdyklos kvapą. Totoriai pagaliau ėmė silpti ir žingsnis po žingsnio trauktis.

Elukas kaip beprotis metėsi į susitelkusį jų būrelį. Jis buvo visas kruvinas, atrodė lyg mirties dvasia paklaikusiomis akimis. Būdamas labai stiprus, jis parmušdavo priešus kumščiais bei alkūnėmis, ir juos sutrypdavo žirgai. Kartu puolė jo vilkai, ir totoriai beveik nebekėlė kardų, nes didžiulė baimė buvo atėmusi narsą. Kai kurie bėgo, bet kiti bandė telktis, kardais ginti šeimas, susirinkusias prie gerų.

Vis dar raitas Temudžinas matė, kaip moterys ir vaikai išblyškusiais veidais stebi savo kovojančius vyrus. Jie visiškai jam nerūpėjo. Dangiškasis tėvas apdovanoja sėkme stipriuosius. Silpnieji turi žūti.

— Mes juos nugalėjom! — suriko jis, ir jo kariai atsiliepė pamatę, kad jis joja kartu. Jie buvo pavargę, bet sėmėsi jėgų iš jo ir žudė toliau. Temudžinas slidžiais nuo kraujo pirštais čiupo ant kaklo kabantį ragą ir papūtė tris kartus — apsupti priešą. Ant nugludinto rago paviršiaus liko delno atspaudas, bet jis to nematė, nes Elukas ir Kačiunas jau lėkė pirmyn. Visų strėlinės buvo tuščios, bet kardai dar švytavo, ir totoriai, pagaliau palūžę, bėgo prie gerų, kol dar nebuvo visiškai apsupti. Temudžinas suprato, kad ten jie priešinsis iki galo. Jam tai tiko.

Matė, kaip jo kariai nuskubėjo iš paskos, ir papūtė tylantį garsą, kad jie sulėtintų antpuolį. Totorių pabėgo mažiau negu du šimtai, tiek jų ir buvo dar gyvų. Temudžinas dabar jų nebebijojo. Susierzino pamatęs, kad Eluko vyrai žudo viską pamiršę ir nepaiso jo duoto ženklo. Akimirką manė Įeisiąs jiems vieniems stoti prieš vyrus prie gerų, bet negalėjo ištverti matydamas, kaip lengvai Elukas juos skerdžia. Totoriai ten veikiausiai turi lankų ir strėlių. Kas juos puls, turės pereiti pražūtingą strėlių krušą. Gal ir gerai daro Elukas nedelsdamas. Temudžino veidas sustingo, jis papūtė vienintelį garsą — pulti. Kumelės kanopomis laužydamas žuvusiųjų kaulus, nujojo į priekį vadovauti puolimui.

Iš gerų pasipylė nedarnus strėlių pliūpsnis. Kai kurios strėlės tikslo nepasiekė, nes lankus buvo stvėrusios moterys, bet kitoms užteko jėgos atimti gyvybę jau džiūgaujantiems dėl pergalės kariams. Temudžinas girdėjo, kaip šnopuoja jo kariuomenė skubėdama ir ragindama žirgus. Jų neįmanoma buvo sustabdyti, strėlės bergždžiai pliekė karius, jie tik susvyruodavo antgaliams atsimušus į geležines šarvų plokšteles. Kai atstumo tarp jų nebeliko, Temudžinas palinko sutikdamas tą audrą, pasirengęs užbaigti tai, ką jie pradėjo.

Kai viskas baigėsi, iš to, kaip suvirtę į būrelius tysojo žuvusieji, galėjai suprasti, koks buvo paskutinis totorių pasipriešinimas. Kurį laiką jie išlaikė gretą, kol pro juos prasiveržė Chazaro raiteliai. Temudžinas dairėsi aplinkui — trys gentys ieškojo vežimuose grobio, pagaliau ėmusios veikti vieningai. Jos kovojo ir laimėjo drauge, ir jam atrodė, kad bus sunku grįžti prie ankstesnio nepasitikėjimo — bent jau tais žmonėmis, kuriuos pažinojo.

Temudžinas alsiai nusliuogė žemėn ir susiraukė, ėmęs atraišioti krūtinės šarvus. Dešimtys geležinių plokštelių buvo nuplėštos, o daugelis tų, kurios liko vietoje, sulankstytos. Iš drabužių sluoksnių kyšojo trys nulūžusios strėlės. Dvi karojo, bet trečioji styrojo tiesiai — kaip tik jos Temudžinas norėjo atsikratyti. Jis pajuto, kad negali kaip įprasta nusiimti šarvų. Pabandžius skausmas vėrė raumenis, užplūdo svaigulio banga.

— Aš tau padėsiu, — tarė Temugė, atsiradęs šalia.

Temudžinas žvilgtelėjo į jaunėlį brolį ir mostelėjo eiti šalin.

Mūšio įkarščiui atslūgus, jis nenorėjo net kalbėti, nes kūnas ėmė justi visus patirtus smūgius ir skausmus. Stovėjo ir norėjo nusimetęs sunkius šarvus tik atsisėsti, bet net to nepajėgė.

Temugė priėjo arčiau, bet Temudžinas nekreipė į jį dėmesio, knebinėjo lūžusią plokštelę ir įsmigusią į kūną strėlę, besikilnojančią kvėpuojant.

— Ji negali būti giliai, — sumurmėjo Temugė. — Jei ramiai pastovėsi, aš ją ištrauksiu.

— Tai trauk, — atsakė Temudžinas — jam jau buvo vis tiek.

Jis sugriežė dantimis, kai Temugė peiliu nupjovė strėlės kotą, tada pakišęs ranką po šarvuotu audiniu sugriebė ten likusį galą. Lėtai nutraukė krūtinės šarvą ir numetęs apžiūrėjo žaizdą. Marškinių šilkas nebuvo perplėštas, tik giliai įspaustas į Temudžino krūtinės raumenis. Apie strėlės smaigalį sunkėsi kraujas, bet Temugė atrodė patenkintas.

— Jei kiek giliau, būtum jau negyvas. Manau, galėsiu ištraukti.

— Matei, kaip tai daroma? — paklausė žiūrėdamas į jį Temudžinas. — Strėlę traukdamas turėsi ją sukti.

Jis nustebo, kai Temugė šyptelėjo.

— Žinau. Ji įstrigusi į šilką. Tik stovėk ramiai.

Giliai įkvėpęs, Temugė tvirtai suėmė slidų medinį strėlės kotą, įsikirto į jį nagais, kad galėtų patraukti. Stipriau pajutęs strėlės antgalį, Temudžinas sudejavo iš skausmo. Per krūtinę nejučia perbėgo virpulys kaip arkliui vaikant muses.

— Ne taip, — ištarė jis.

Temugė paraudo.

— Jau turiu, — atsakė jis, ir Temudžinas pajuto, kaip trūkčiojantis raumuo atsileido, strėlei jo kūne pasisukus.

Strėlė buvo įsmigusi sukdamasi. Miklūs Temugės pirštai pasuko ją į kitą pusę ir lengvai ištraukė, pasirodė krešantis kraujas.

— Palaikyk ką nors prispaudęs, — tarė Temugė.

Jo balse buvo girdėti ramus džiugesys, ir Temudžinas linktelėjo, patapšnojo jam per petį.

— Tvirtą ranką turi, — pasakė.