Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Jeigu man leis išvykti, — staiga iškošė Togrulas.

Jo kūnas drebėjo iš pasipiktinimo ir nerimo, ir Ven Čao pakreipęs galvą žiūrėjo į jį tartum besiklausantis paukštis.

— Tu bijai naujojo chano, — sumurmėjo jis.

Togrulas paniekinamai prunkštelėjo.

— Kodėl turėčiau nebijoti, kai jis už savęs palieka negyvėlius? Turiu sargybinius aplink šį gerą, bet rytą kažin kiek truks, kol... — jis nutilo, galvodamas gniaužė pirštus. — Matei, kaip jį sveikino, ir manieji kereitai buvo tarp jų.

Ven Čao susirūpino. Jei rytą Temudžinas nužudys storąjį kvailį, atsakomųjų veiksmų teks imtis ne kam kitam, o jam, Venui. Jis svarstė, ką daryti, prietemoje jausdamas abejingą Juano veido išraišką.

Kai tyla tapo slegianti, Togrulas nugėrė didelį gurkšnį airago, atsiraugėjo.

— Kas žino, kuo galiu dar pasitikėti? — tarė jis verksmingu balsu. — Šiąnakt jis bus girtas ir kietai miegos. Jei numirs savo gere, rytoj niekas nesutrukdys man išvykti.

— Tave sulaikys jo broliai, — tarė Ven Čao. — Jie atkeršys įtūžę.

Togrulas pajuto, kad viskas aplink sukasi, ir krumpliais užspaudė akis.

— Mano kereitų yra pusė šitos kariuomenės. Jie nieko neskolingi tiems broliams. Jei Temudžinas bus nebegyvas, aš lengvai su jais susidorosiu. Jie manęs nesulaikys.

— Jei pamėginsi ir tau nepavyks, visi mes mirsim, — perspėjo jį Ven Čao.

Jis nerimavo, kad Togrulas, apsirikęs tamsoje, gali jį nužudyti, — kaip tik tada, kai jau įmanoma grįžti į Džinų rūmus po tų metų tyruose. Suprato, kad, šiaip ar taip, jo saugumui kilusi grėsmė, bet atrodė geriau palaukti ryto. Temudžinui jis neskolingas, greičiausiai jam leis vykti namo.

— Nekelk sau pavojaus, Togrulai, — tarė jis chanui. — Jus abu saugo svečio teisės, ir jei iš baimės pasielgsi neapdairiai, viskas žlugs.

Venas atsilošė žiūrėdamas, ar jo žodžiai suvokti.

— Ne, — atsakė Togrulas, delnu kirsdamas per orą. — Matei, kaip jį sveikino. Jei šiąnakt jis mirs, aš dar prieš auštant išsivesiu savo kereitus. Kol patekės saulė, per tą sumaištį jie mūsų nebepavys.

— Tai klaida... — pradėjo Ven Čao. Labai nustebo, kai Juanas jį pertraukė.

— Aš nuvesiu vyrus į jo gerą, mano viešpatie, — pasakė Juanas Togrului. — Jis man ne draugas.

Togrulas atsigręžė į kinų karį ir sugriebė jo rankas savo mėsingais delnais.

— Eik, Juanai, greičiau. Pasiimk šio gero sargybinius ir nudėk jį. Jis su broliais išgėrė daugiau už mane. Jie nebus budrūs ir tau nepasipriešins, šiąnakt tikrai ne.

— O jo žmona? — paklausė Juanas. — Ji miega su juo, tad nubudusi ims šaukti.

Togrulas papurtė airago apkvaitintą galvą.

— Nebent būtų būtina. Aš nesu pabaisa, — bet rytoj būsiu gyvas.

— Juanai? — griežtai paklausė Ven Čao. — Kas čia per kvailystės?

Geriausias jo karys pasuko į jį galvą, sutemoje tamsią ir bauginančią.

— Tas vyras per trumpą laiką greitai iškilo ir toli nuėjo. Jei šiąnakt jis mirs, po kelerių metų mes nepamatysim jo prie savo sienų.

Venas pasvarstė apie ateitį. Vis dėlto būtų geriau, jei Temudžinas nubustų. Jei jaunasis chanas panorės nužudyti Togrulą, Venui bent nebereikės kęsti to žmogaus draugijos iki pat savųjų žemių sienos. Juk Temudžinas leis Džinų pasiuntiniui išvykti? Jis nebuvo tuo tikras ir, kol abejojo, Juanas atsistojo ir nusilenkęs abiem vyrams išėjo pro duris. Abejonių sukaustytas Ven Čao jam nieko nepasakė. Susiraukęs, neramus, jis žiūrėjo į Togrulą ir klausėsi, kaip Juanas kalbasi su sargybiniais lauke. Ilgai netrukę jie nuėjo į didelės stovyklos tamsą ir jau buvo per toli, kad būtų įmanoma juos sugrąžinti.

Venas nusprendė pasikviesti savo nešikus. Kad ir kas nutiktų, jis norėjo iškeliauti auštant. Negalėjo atsikratyti šiurpinančio pavojaus ir baimės jausmo krūtinėje. Jis padarė viską, apie ką vyriausiasis ministras galėjo tik pasvajoti. Totoriai sutriuškinti, jis vėl pagaliau patirs ramybę ir globą dvare. Jo visą dieną nebelydės prakaito ir avienos dvokas. Apgirtusio Togrulo baimė dar gali viską išplėšti jam iš rankų — jis patyliukais raukėsi sėdėdamas su chanu, žinodamas, kad tą naktį poilsio jau nebus.

Kai Temudžino gero durys girgžtelėjusios atsidarė, jis kietai miegojo. Šalia gulėjo Borte, jos miegas buvo neramus. Ji buvo tokia stora su kūdikiu pilve ir taip sukaito, kad nusimetė kailius, saugančius nuo žiemos vėsos. Blausiai žioruojanti krosnelė švietė gere rausvai gelsva šviesa. Kai Juanas su dviem vyrais įėjo, nė katras iš miegančiųjų nesujudėjo.

Abu sargybiniai nešėsi ištrauktus iš makščių kardus ir, kai Juanas sustojo žiūrėdamas į Temudžiną ir Bortę, jie žengė prie jų. Juanas išskėtė rankas ir sulaikė juos taip, tartum būtų atsitrenkę į sieną.

— Palaukit, — sušnibždėjo jis. — Aš nežudysiu miegančio žmogaus.

Tie susižvalgė, negalėdami suprasti svetimojo kario. Stovėjo ir tylėjo, o Juanas atsikvėpė ir sušnibždėjo miegančiam chanui:

— Temudžinai!

Vardas prikėlė Temudžiną iš neramių sapnų. Jis pramerkė apsiblaususias akis, pajuto, kaip smilksi galva. Grįžtelėjęs pamatė stovintį greta Juaną, ir akimirką jie žiūrėjo vienas į kitą.

Temudžino rankos buvo po kailiais, bet, kai jis kėlėsi, Juanas pamatė jį laikant rankoje tėvo kardą. Jaunuolis nuogas šoko iš lovos ir numetė šalin kardo makštį. Jo sujudinta atsimerkė Borte, ir Juanas išgirdo ją baimingai aiktelint.

— Galėjau tave nužudyti, — ramiai pasakė Juanas priešais stovinčiam nuogam vyrui. — Gyvybė už gyvybę, kaip tu kadaise neatėmei manosios. Dabar mes vienas kitam nebeskolingi.

— Kas tave pasiuntė? Ven Čao? Togrulas? Kas?

Temudžinas papurtė galvą, bet kambarys, atrodė, svyruoja.

Jis stengėsi atgauti aiškų protą.

— Mano ponas čia neįsivėlęs, — atsakė Juanas. — Rytą mes išvyksim, grįžtam namo.

— Vadinasi, Togrulas, — tarė Temudžinas. — Kodėl dabar jam užkliuvau?

Juanas truktelėjo pečiais.

— Jis tavęs bijo. Gal ir ne be reikalo. Prisimink, šiąnakt turėjau tavo gyvybę savo rankose ir galėjau ją atimti. Pasielgiau su tavimi garbingai.

Temudžinas atsiduso, širdis ėmė rimti, nebe taip daužėsi. Jam svaigo galva, buvo bloga, atrodė, tuoj susivems. Rūgštus airagas suko vidurius, ir, nors buvo kelias valandas numigęs, jautėsi visai išsekęs. Jis neabejojo — Juanas, jei tik būtų norėjęs, būtų jį nužudęs. Tik valandėlę buvo nusprendęs susišaukti iš gerų karius ir išsitempti Togrulą, bet apsigalvojo. Gal buvo pervargęs, tačiau jau per daug mirčių, ir Eluko kraujas tebedegino odą.

— Išvyksi saulei nepatekėjus, — tarė Temudžinas. — Pasiimk Ven Čao ir Togrulą. — Jis pasižiūrėjo į abu vyrus, įėjusius su Juanu. Šie stovėjo netekę amo dėl to, kas dedasi, nedrįso pažvelgti jam į akis. — Jo sargybiniai gali vykti kartu. Man jų nereikia čia po to, ką bandė padaryti.

— Jis norės kereitų, — tarė Juanas.

Temudžinas papurtė galvą.

— Jei norės, aš galiu juos visus sukviesti ir pasakyti apie šį bailio poelgį. Jie neseks paskui kvailį. Gentys yra mano, Juanai, taip pat ir kereitai.

Kalbėdamas jis stovėjo tiesiau, ir Juanas matė kardą su vilko galva žvilgant krosnelės žaroje.

— Pasakyk, kad neatimsiu jam gyvybės, jei išvyks prieš auštant. Jei po to rasiu jį dar čia, iškviesiu kautis visų jo karių akivaizdoje.

Jis tamsiomis atšiauriomis akimis žvelgė į kinų karį.

— Kiekviena šeima, jodinėjanti po žolės jūrą, pripažins mane chanu. Pasakyk tai savo ponui Ven Čao, kai grįši pas jį. Dabar jam nereikia manęs saugotis. Bet mes dar pasimatysim.