Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Kada mes eisim? — paklausė jo žmona.

Togrulas atsigręžė į ją, ir kai ji pamatė, kaip siaubingai jis išsigandęs, jos veidas persimainė. Kai Džinų pasiuntinys vėl prabilo, jis kalbėjo mongolų genčių kalba. Tikėjosi, jau paskutinį kartą jo lūpos taria tuos bjauriai skambančius žodžius.

— Man labai gaila, — tarė jis nusigręždamas ir eidamas pro duris. Durys paskui jį užsidarė.

— Ką tai reiškia? — beviltiškai sušuko Togrulas. — Atsakyk man! Kas čia darosi?

Jis sustingo, pastebėjęs kažką judant ant aukštų tvirtovės sienų. Ten stovėjo eilė vyrų, ir Togrulas su siaubu įžiūrėjo, kad jie įtempę lankus taikosi į jį.

— Ne! Man pažadėjo! — suriko Togrulas.

Ore sušvilpė strėlės ir susmigo į juos, iš baimės nusigręžusius. Togrulas suklupo išskėstomis rankomis, į jo kūną įsmigus bent dešimčiai strėlių. Jo dukterys šaukė, jų balsus staiga nutildė duslūs smūgiai, skaudinantys Togrulą taip pat, kaip priešmirtinė kančia. Jis dar pasiuntė prakeiksmą žmonėms, kurie klastingai įsisuko į gentis kaip sąjungininkai ir užvaldė jas auksu ir pažadais. Menka žolė, ant kurios jis gulėjo, buvo apnešta mongolų žemės dulkėmis, jos pripildė plaučius ir uždusino jį. Pyktis išblėso, ir rytas vėl tapo ramus.

BAIGIAMASIS ŽODIS

Didžiausias džiaugsmas, kokį gali patirti vyras, yra nugalėti priešus ir varytis juos pirma savęs.

Joti jų žirgais ir atimti jų turtą, matyti jiems brangių žmonių veidus, paplūdusius ašaromis, ir glausti glėbyje jų žmonas ir dukteris.

Čingischanas

Čingischano jaunystės įvykiai, suformavę jo asmenybę, nepaprastai įdomūs. Likę labai nedaug to meto rašytinių liudijimų, ir net žinomiausias iš jų, „Šventoji mongolų istorija“, beveik buvo prarastas. Paties Čingischano jo kalba parengto originalo per šimtmečius neišliko. Visa laimė, vienas teksto variantas buvo fonetiškai užrašytas kinų kalba, ir kaip tik iš šių raštų semiamės daugiausia žinių apie Temudžiną iš bordžiginų — mėlynųjų vilkų. Arthuro Waleyo šio kūrinio vertimas į anglų kalbą ir buvo pagrindinis mano šaltinis, kai rašiau „Tyrų vilką“.

Nors dėl tikslios vardo reikšmės ginčijamasi, yra žinoma, kad Jesugėjus nužudė totorių Temudžiną Ugę ir vėliau pavadino savo sūnų nugalėto kario vardu. Vardas šiek tiek panašus į mongolų žodį, reiškiantį geležį, ir ši vardo reikšmė visuotinai pripažįstama, nors tai galėjo būti atsitiktinis sutapimas. Temudžinas gimė sugniaužęs saujoje kraujo krešulį, ir tai galėjo išgąsdinti tuos, kurie teikia svarbą tokiems pranašingiems ženklams.

Kaip mongolas, Temudžinas buvo aukštas, turėjo „katės akis“. Net užsigrūdinusių žmonių tautoje jis išsiskyrė ištverme kęsti šaltį ir karštį ir visai nesijaudino dėl žaizdų. Buvo itin ištvermingas, tobulai valdė kūną. Mongolų tautos žmonės turi puikius dantis ir regėjimą, jie juodaplaukiai, rusvos odos ir tiki esą giminingi su Amerikos čiabuvių gentimis, kurios maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų perėjo tada dar užšalusiu Beringo sąsiauriu ir pateko į Aliaską. Tų tautų panašumas stulbinamas.

Šiuolaikinėje Mongolijoje dauguma gyventojų tebemedžioja su lanku ar šautuvu, gano avis ir ožkas ir labai vertina žirgus. Jie praktikuoja šamanizmą ir pagerbia Dangiškąjį tėvą kokioje nors aukštumoje patiesdami mėlyno audinio atraižas. Laidoja danguje, t. y. paguldo lavonus ant kalvų, kad juos sudraskytų laukiniai paukščiai, — taip, kaip mano ir aprašyta.

Temudžinas visai jaunas buvo išsiųstas į motinos olchunų gentį, kad ten jam būtų parinkta žmona, nors jo motina Hiulana buvo paimta į žmonas kitu būdu — Jesugėjus su savo broliais pagrobė ją iš vyro. Jesugėjus turbūt iš tikrųjų buvo nunuodytas priešų totorių, nors tiksliai nežinoma.

Tėvui mirus, gentis išsirinko naują chaną ir paliko likimo valiai Hiulaną su septyniais vaikais, tarp jų — naujagime Temuluna. Į šį pasakojimą neįtraukiau vaikų netikro brolio Begutėjaus, nes jis nebuvo svarbus, be to, būtų per daug panašių vardų. Taip pat pakeičiau vardus, kai autentiškas vardas man pasirodė per ilgas ar per sudėtingas. Elukas kur kas paprasčiau negu „Tarchutajus-kiriltuchas“.

Vargiai buvo galima tikėtis, kad Hiulana su vaikais išgyvens, ir tai, kad nė vienas iš jų nemirė tą pirmąją žiemą, tik paliudija, kokia nepaprasta moteris buvo Hiulana. Tiksliai nežinome, kaip jie ištvėrė badą ir daugiau kaip dvidešimties laipsnių šaltį, tačiau Bekterio mirtis rodo, kaip arti tuo metu jie buvo prie išsekimo ribos. Mano gidas Mongolijoje per šalčius yra miegojęs apsirengęs delu, ir jo plaukai pabudus būdavo prišalę prie žemės. Ši ištverminga tauta ir dabar praktikuoja tik tris sporto šakas — imtynes, šaudymą iš lanko ir jodinėjimą.

Temudžinas nužudė Bekterį beveik visai taip, kaip pavaizdavau, nors antrą strėlę paleido ne Kačiunas, o Chazaras. Bekteris vogė maistą, ir abu berniukai jo patykojo su lankais. Norint suprasti šį poelgį, manau, pirmiausia reikėtų pamatyti savo šeimą badaujančią. Mongolija — atšiaurus kraštas. Temudžinas vaikystėje nebuvo žiaurus, niekur neužrašyta, kad jis būtų mėgavęsis žudydamas priešus, tačiau galėdavo būti labai negailestingas.

Kai gentis pasiuntė vyrus pasižiūrėti, kas nutiko jų paliktai šeimai, broliai nuožmiai jiems pasipriešino, sutiko apšaudydami strėlėmis. Persekiojamas Temudžinas pasislėpė nuo jų giliai tankmėje ir išbuvo be maisto devynias paras, kol galiausiai badas privertė iš ten išeiti. Jį sugavo, bet jis paspruko ir slėpėsi pasinėręs upėje. „Šventojoje istorijoje“ nėra mano aprašytų mėlyno ledo krantų, bet keliaudamas po Mongoliją esu tai matęs. Pakeičiau vardą žmogaus, kuris pastebėjo jį vandenyje ir neišdavė, — iš Sorchansiros jis virto Basanu. Sorchansira paslėpė Temudžiną savo namuose. Kai jo daugiau nebeieškojo, Sorchansira, parsiųsdamas jį šeimai, davė juodą kumelę baltu snukiu, maisto, pieno ir lanką su dviem strėlėmis.

Temudžino žmoną Bortę veikiau buvo pagrobusi merkitų gentis, o ne totoriai, kaip rašau. Per antpuolį Temudžinas buvo sužeistas. Bortės nebuvo ne kelias dienas, o kelis mėnesius, taigi pirmojo sūnaus, Žočio, tėvystė taip ir liko neaiški, ir Temudžinas jo galutinai nepripažino savo sūnumi. Iš tiesų tik dėl to, kad antras jo sūnus, Čagatajus, atsisakė pripažinti Žočį tėvo įpėdiniu, Čingis vėliau skyrė paveldėtoju trečiąjį sūnų, Ogedajų.

Kanibalizmas — kai valgoma priešo širdis — buvo retas, bet Mongolijos gentyse ne visai negirdėtas dalykas. Iš tiesų geriausia švilpiko mėsos dalis, mentė, buvo žinoma kaip „žmogiena“. Ir šiuo atveju tai susiję su Amerikos čiabuvių genčių tikėjimu ir papročiais.

Kereitų chanui Togrului iš tiesų buvo pažadėta karalystė šiaurinėje Kinijoje. Nors Togrulas pradžioje globojo jaunąjį plėšiką, vėliau ėmė baimintis staigaus Temudžino iškilimo ir jo valdžios stiprėjimo, bet jam nepavyko jo nužudyti, ir taip jis sulaužė pagrindinę genčių taisyklę — chanui viskas turi sektis. Togrulas buvo ištremtas, jį nužudė naimanai, veikiausiai jo neatpažinę.

Kad buvo išduotas tų, kuriais pasitikėjo, regis, ir įžiebė Temudžinui keršto kibirkštį, niekada neišblėsusį galios troškimą. Tai, ką jis patyrė vaikystėje, sukūrė žmogų, koks tapo vėliau, — nieku gyvu nepasiduodantį ir nepripažįstantį jokios baimės ar silpnumo. Jam nerūpėjo nei turtai, nei gerovė, svarbiausia buvo pražudyti priešus.

Mongolų dvejopo lenkimo lankas toks ir yra, kaip aprašiau, jį galima įtempti daug stipriau negu didelį angliškąjį lanką (naudotą po dviejų šimtų metų, sėkmingai įveikdavusį šarvus). Jėgos jam suteikia keli virinto rago ir sausgyslių sluoksniai, papildantys medį. Vidinė pusė padengiama rago sluoksniu, nes ragas atsparus spaudimui. Sausgyslių sluoksnis, esantis išorinėje pusėje, atlaiko tempimą. Šie piršto storio sluoksniai suteikia ginklui tiek jėgos, kiek reikėtų dviem pirštais pakelti du vyrus — ir dar greitai šuoliuojant. Strėlės daromos iš beržo.