Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Elukas pasinaudojo tuo, kad Temudžinui sužeista koja, puolė, paskui greitai žengė į šalį, kad Temudžinas nespėtų prisiderinti judesių. Du kartus ašmenys sužvangėjo visai ties Temudžino kaklu, o Elukas lengvai atmušdavo kirčius. Tačiau jis jau silpo. Rankos žaizda nesiliovė kraujavusi, atsitraukdamas jis staiga susvyravo, jam buvo sunku sutelkti žvilgsnį. Temudžinas pažiūrėjo į Eluko ranką — kraujas tvinkčiodamas dar tekėjo. Kai Elukas ramiai stovėdavo, buvo girdėti, kaip jis tyška į dulkes, pabalo ir Eluko oda — anksčiau ji niekad tokia nebūdavo.

— Tu miršti, Elukai, — tarė Temudžinas.

Elukas neatsakė, tik vėl puolė gaudydamas orą. Temudžinas išsilenkė pirmojo smūgio, o antras, kai Elukas prisiartino, paliko jam rėžį šone. Temudžinas kirto atgal kaip gyvatė, ir Elukas svirduliuodamas netvirtais žingsniais ėmė trauktis. Krūtinėje po kaklu atsivėrė žaizda, iš jos sruvo kraujas. Elukui linko keliai, nusviro galva. Kairės rankos jau nebevaldė ir sunkiai kvėpuodamas vos nepaleido kardo.

— Mano tėvas tave mylėjo, — tarė Temudžinas, žiūrėdamas į jį. — Jei būtum buvęs ištikimas, dabar būtum šalia manęs.

Eluko oda nesveikai nublyško, krūtinė kilnojosi, jis šnopavo trokšdamas atgauti jėgas.

— Jis tavimi pasitikėjo, o tu negarbingai jį išdavei, — kalbėjo toliau Temudžinas. — Taigi mirk , Elukai. Man tavęs nebereikia.

Jis matė, kad Elukas bando kažką sakyti, bet ant lūpų pasirodė kraujas, ir jis neištarė žodžio. Elukas suklupo ant vieno kelio, ir Temudžinas laukdamas įkišo kardą į makštį. Atrodė, Elukas labai ilgai kabinasi į gyvenimą, bet pagaliau jis susmuko ir šonu nugriuvo ant žemės. Jo krūtinė nebesikilnojo. Temudžinas pamatė prieinant vieną iš stebėjusių kovą vilkų. Jis įsitempė atremti dar vieną puolimą, bet pažino, kad tai ištikimas chano karys Basanas, ir sudvejojo. Vyras, kartą išgelbėjęs Temudžiną nuo Eluko, priėjo ir sustojo prie lavono žvelgdamas žemyn. Basano veidas buvo susirūpinęs, bet nieko nesakydamas jis pasilenkė, paėmė kardą su vilko galvos rankena ir atsitiesė. Temudžinui su broliais žvelgiant, Basanas atkišo kardą rankena į priekį Temudžinui, ir tas paėmė jį, vėl pajuto jo svorį rankoje, tartum pasisveikino su senu draugu. Akimirką jam pasirodė, kad ir jis miršta, bet broliai sugriebė ir laikė jį.

— Ilgai laukiau, kad tai pamatyčiau, — tyliai tarė Chazaras. Temudžinas nusipurtė apėmusį abejingumą prisiminęs, kaip brolis spardė Sansaro lavoną.

— Elkis su lavonu pagarbiai, broli. Aš turiu palenkti savo pusėn vilkus, o jie nedovanos mums, jei su juo blogai elgsimės. Tegu nuneša jį į kalnus ir paguldo ten vanagams. — Jis nužvelgė tylinčius trijų genčių karius. — Paskui noriu grįžti į stovyklą ir pareikalauti to, kas man priklauso. Aš esu vilkų chanas.

Jis ištarė tuos žodžius šnibždomis, klausydamasis, kaip jie skamba, o broliai, juos išgirdę, dar tvirčiau jį suspaudė, tik jų veidai stebintiesiems nieko neišdavė.

— Aš tuo pasirūpinsiu, — tarė Chazaras. — Pirmiausia reikia aprišti žaizdą, kol mirtinai nenukraujavai.

Temudžinas linktelėjo galvą apimtas didžiulio nuovargio. Basanas nepajudėjo iš vietos, ir Temudžinas pagalvojo — gal reikėtų ką nors pasakyti apstojusiems juos priblokštiems vilkams, — bet tai dar palauks. Jie daugiau neturi kur dėtis.

XXXIVSKYRIUS

Mūšyje su totoriais žuvo daugiau kaip du šimtai karių. Temudžino kariuomenei dar nepasitraukus iš mūšio lauko, danguje ėmė sukti ratus maitvanagiai ir krankliai, kalnų pašlaitėse jie plakė sparnais stypindami tarp lavonų, pešdamiesi ir klykaudami. Temudžinas buvo įsakęs vienodai elgtis su visais — kereitais, olchunais ir vilkais. Trijų genčių šamanai įveikė nepalankumą vieni kitiems ir giedojo atlikdami apeigas, o kariai stebėjo virš galvų sklandančius plėšrūnus. Giesmėms dar nenutilus, pasišiaušę maitėdos nusileido ant žemės ir, straksėdami per žuvusiuosius, tamsiomis akimis sekiojo gyvuosius.

Totorius jie paliko ten, kur tie krito, bet tik visai įdienojus vežimai pajudėjo atgal į pagrindinę stovyklą. Temudžinas ir jo broliai jojo priekyje, vilkų chano kariai tuoj jiems iš paskos. Jei jis nebūtų senojo chano sūnus, jie būtų galėję jį nužudyti, kai tik žuvo Elukas, bet Basanas įteikė jam tėvo kardą, ir jie net nepajudėjo. Nors nedžiūgavo kaip olchunai ir kereitai, jie buvo patikimi ir buvo jo pusėje. Šaltai nusiteikęs su jais jojo ir Tolujus, jo veide buvo mėlynių. Chazaras su Kačiunu naktį buvo tykiai jį pasivedėję į šalį, ir dabar jis jojo nuo jų nusisukęs.

Kai jie pasiekė Togrulo stovyklą, savo vyrų ir sūnų išėjo pasitikti moterys, jos susijaudinusios žvelgė į karių veidus ieškodamos savųjų, kol susirasdavo gyvus likusius mylimuosius. Panašiai skambėjo džiaugsmo ir sielvarto kupini balsai, ir tyrai atgijo nuo sveikinimų ir raudų.

Temudžinas savo nusikamavusia kumele nurisnojo ten, kur stovėjo Togrulas, išėjęs iš gero su Ven Čao. Kereitų chanas buvo pasilikęs kelis sargybinius saugoti šeimų, ir tie vyrai nežiūrėjo Temudžinui į akis, kai jis permetė juos žvilgsniu. Jie nebuvo išjoję su juo.

Temudžinas nulipo žemėn.

— Mes palaužėm juos, Togrulai. Į pietus jie nebegrįš.

— Kur vilkų chanas? — paklausė Togrulas, žiūrėdamas į judrią karių ir jų šeimų minią.

Temudžinas truktelėjo pečiais.

— Jis stovi prieš tave, — atsakė. — Aš įtvirtinau savo teises į gentį.

Temudžinas nusigręžė duoti įsakymų broliams ir nematė, kaip keičiasi Togrulo veido išraiška. Vėjelis atnešė čirškančios avienos kvapą, sugrįžę kariai džiugiai šūkavo jį užuodę. Jie jau antrą dieną alko ir nieko nesiims, kol iki soties pavalgys ir atsigers.

Ven Čao pamatė atjojantį Juaną — jo blauzda buvo kietai apvyniota kruvinu raiščiu. Temudžinas jau buvo pasukęs į savo žmonos būstą, ir Ven Čao kantriai laukė, kol Juanas nulipęs nuo žirgo priklaupė ant vieno kelio.

— Mes nieko smulkiau nežinom apie mūšį, Juanai. Turėsi mums papasakoti, ką matei.

Juanas nepakėlė akių nuo žemės.

— Tavo valia, mano pone, — atsakė jis.

Saulei leidžiantis, kalnus nuruožavo auksinė šviesa ir šešėliai. Vyrai šventė, kol prisigėrė ir prisivalgė. Su jais buvo ir Togrulas, tačiau jis kartu su kitais nesveikino Temudžino net tada, kai vilkų kariai atsivedė savo gentainius duoti Jesugėjaus sūnui ištikimybės priesaikos. Togrulas matė, kaip jiems suklupus prieš Temudžiną šio akys prisipildė ašarų, ir jį užplūdo pasipiktinimas. Tiesa, jis nesikovė kartu su jais, bet argi neprisidėjo? Be kereitų jie nebūtų laimėję, ir kaip tik Togrulas pasikvietė Temudžiną iš šaltosios šiaurės. Jis neaklas, mato, kad jo kereitai įsimaišę tarp kitų, jau nė nebeatskirsi. Jie žiūri į jaunąjį chaną su pagarbia baime — į žmogų, kuris sutelkė gentis ir joms vadovaudamas laimėjo triuškinamą pergalę prieš seną priešą. Togrulas matė kiekvieno jų žvilgsnį ir nulenktą galvą ir jautė, kaip į vidurius smelkiasi baimė. Žuvo Elukas, anksčiau — Sansaras. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip ginkluoti peiliais vyrai naktį ateina kereitų chano Togrulo.

Šventei pasibaigus, jis sėdėjo savo gere su Ven Čao ir Juanu ir kalbėjosi beveik visą naktį. Kai pakilo mėnulis, Togrulas giliai atsiduso ir pajuto plaučius prisipildžius juodojo airago garų. Buvo girtas, bet jam to reikėjo.

— Padariau viską, ką žadėjau, Ven Čao, — priminė jis pasiuntiniui.

Veno balsas skambėjo raminamai:

— Padarei. Tu būsi chanas didžiuliuose žemės plotuose, ir tavo kereitai gyvens ramiai. Mano šeimininkai bus patenkinti sužinoję apie tokią pergalę. Kai pasidalysite grobį, aš vyksiu su tavimi. Čia nebeturiu ką veikti, jau nebe. Galbūt paskutiniais gyvenimo metais galėsiu pasidžiaugti Kaifenge.