Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Temudžinas būtų nepaisęs jo žodžių, jei olchunai nebūtų suūžę pritardami. Jis pakėlė rankas ir palaukė, kol Arslanas su Kačiunu atriš šarvų dalis. Kai jie pasitraukė, jis liko vien su plonais šilkiniais marškiniais ir storomis medvilninėmis kelnėmis. Žvelgiant visiems olchunų vyrams ir moterims, Temudžinas pakėlė kardą.

— Pulk mane, — tarė jis.

Paliachas įniršęs suriaumojo ir šoko į priekį, taikydamasis vienu kirčiu iš viršaus nurėžti Temudžinui nuo pečių galvą. Temudžinas išvengė kirčio žengdamas į kairę ir staigiai smogė Paliachui į krūtinę. Prakirto šoną, bet Paliachas, regis, to nė nejuto. Akinamai sušvytavo kardo ašmenys, ir Temudžinas turėjo atremti kirčius. Kaudamiesi jie trumpai suartėjo, ir Paliachas laisvąja ranka stumtelėjo Temudžiną atgal. Tą patį akimirksnį Temudžinas aštriais ašmenimis kirto jam per kaklą.

Sansaro sūnus bandė išspjauti gerklę užplūdusį kraują. Arslano kardas iškrito jam iš gniaužto, ir jis abiem rankom iš visų jėgų užsispaudė kaklą. Temudžinui neatitraukiant nuo jo akių, pasisuko, tartum norėdamas eiti šalin, tada išsitiesė kaip ilgas ir nebesukrutėjo. Per minią nubangavo atodūsis, bet Temudžinas šaltai žvelgė į juos svarstydamas, ar dabar jie suplėšys jį į gabalėlius. Tarp žmonių pastebėjo Kokę, jo burna buvo pražiota iš siaubo. Temudžinas pažvelgė pusbroliui į akis, tas nusisuko ir ėmė brautis per minią.

Visi kiti olchunai spoksojo kaip avinai, ir Temudžinui jau ėmė sekti kantrybė. Jis prasispraudė pro žmones prie ugniakuro, kur virė valgis, paėmė iš po puodo degantį pagalį. Atsukęs visiems nugarą, palaikė jį palei chano gero kraštą ir niūriai žvelgė, kaip įsiplieskusios liepsnos ima laižyti sausą veltinį, kildamos aukštyn. Viskas iki galo sudegs, ir gentainiai nepatirs per jį negarbės, nepamatys savo chano negyvo.

— Dabar palikit mus iki saulėlydžio, — sušuko jis miniai. — Darbų niekada nestinga, o auštant juos turėsite mesti. Būkit pasirengę.

Jis žiūrėjo į apstulbusią minią veriamu žvilgsniu, kol žmonės ėmė tolintis susiskaidę į mažesnius būrelius, aptardami, kas įvyko. Jie gręžiojosi į vyrus prie degančio gero, bet Temudžinas nepajudėjo, kol liko tik kariai.

Sansaras asmens sargybinių turėjo mažiau, nei Temudžinas buvo manęs. Olchunai jau keliasdešimt metų nekariavo, ir net vilkai laikė daugiau ginkluotų vyrų šalia savo chano. Vis dėlto jų buvo daugiau, nei atsivedė Kačiunas, ir tarp abiejų būrelių, kai jie liko vieni, kilo nejauki įtampa.

— Šįvakar netrikdysiu Sansaro žmonų ir mažesnių vaikų ramybės, — pasakė jiems Temudžinas. — Tegu oriai aprauda jo mirtį. Jie nenukentės nuo mano rankos ir nebus palikti vieni, kaip aš buvau paliktas.

Kai kurie Sansaro kariai pritariamai linktelėjo. Jiems visiems buvo žinoma, kas ištiko Jesugėjaus žmoną ir sūnus. Žinia apie tai sklido po gentis ir tapo pasakotojų perteikiamais padavimais ir sakmėmis.

— Kviečiu prie savo laužo, — pasakė jiems Temudžinas.

Pasakė taip, tartum nebūtų galima atsisakyti, gal todėl niekas neprieštaravo. Jis to nesuprato, bet buvo visai nesvarbu. Jį apėmė didžiulis nuovargis, pasijuto taip išalkęs ir ištroškęs, kad sunku buvo net kalbėti.

— Tegu mums atneša maisto, tada aptarsim mūsų laukiantį karą, — tarė jis. — Man reikia nuovokių vyrų, kad būtų mano karių vadais. Dar nežinau, kurie iš jūsų vadovaus, o kurie eis iš paskos.

Jis palaukė, kol Kačiunas su Chazaru prikrovė į ugniakurą daug malkų, įžiebė, kad aukštas laužas smarkiai degtų. Pagaliau Temudžinas atsisėdo ant žemės prie ugnies. Kartu buvo broliai ir Arslanas, paskui atėjo kiti, ir pagaliau jie visi sėdėjo ant šaltos žemės, atsargiai stebėdami naują jų gyvenime atsiradusią jėgą.

XXXISKYRIUS

Olchunai ir kereitai susitikdavo tik kariaudami, ir buvo matyti, kad abiejų pusių kariai nerimauja. Abi gentys buvo susiruošusios į kelionę, nes ir Togrulas nenorėjo, kad prie jo genties per daug priartėtų įsibrovėliai totoriai, traukiantys į pietus.

Temudžinas buvo pasiuntęs Kačiuną įspėti Togrulo, bet kereitai jau buvo apsiginklavę, kariai sėdėjo ant žirgų, stovyklos vidurys apsuptas gynėjų. Tykiame ore nuolat skambėjo graudūs ragų balsai. Temudžinas vedė savo motinos genties žmones arčiau, kol abu būriai išvydo vienas kitą už pusės mylios. Tada juos sustabdė ir išjojo į vidurį su Chazaru, Arslanu ir dešimčia patikimų Sansaro karių. Savo karius paliko prie vežimų, kad būtų pasirengę netikėtam puolimui iš bet kurios pusės. Buvo juntama tokia įtampa, kad net nereikėjo jų perspėti būti budrių. Net kereitams pasitraukus į pietus totoriai negalėjo būti daugiau kaip už dviejų savaičių kelio, o jis dar buvo nepasirengęs su jais susitikti.

Temudžinas nušoko ant žalios žolės, leido žirgui jos parupšnoti. Tolumoje matė Togrulą ir pagalvojo — kaip tas žmogus ras žirgą, kad jį paneštų. Kreivai šyptelėjo, kai Togrulas įsėdo į vežimą, traukiamą dviejų juodų išdarų, ir vadelėmis paragino juos į Temudžino pusę. Kartu atvažiavo ir Ven Čao. Kereitų genties kariai, ginkluoti lankais ir kardais, sudarė glaudų keturkampį apie savo chaną.

Kai jie priartėjo tiek, kad buvo įmanoma susišūkauti, Temudžinas iškėlė rankas rodydamas, kad yra beginklis. Beprasmiškas ženklas, nes buvo supamas ginkluotų vyrų, tačiau nenorėjo, kad Togrulas dar labiau nerimautų. Temudžinui reikėjo storulio chano paramos.

— Sveikas atvykęs į mano stovyklą, kereitų chane Togrulai, — sušuko Temudžinas. — Gerbdamas tave užtikrinu tau svečio teises.

Togrulas išlipo labai atsargiai, mėsingas jo veidas buvo sustingęs tarsi akmeninis. Priėjęs prie Temudžino ištiestos rankos atstumu, pažvelgė į karių gretas už jo ir daugybę išsirikiavusių olchunų. Karių buvo beveik tiek pat, kiek ir jis turėjo, ir prieš prabildamas pakramtė apatinę lūpą.

— Priimu kvietimą, Temudžinai, — atsakė. Kažką išvydęs Temudžino akyse, nejučia ištarė: — Ar dabar tu esi olchunų chanas? Aš nesuprantu.

Temudžinas apdairiai parinko žodžius.

— Aš pareiškiau į juos teises pagal savo motiną ir savo žmoną. Sansaras nebegyvas, ir jie turės eiti kartu su manimi kovoti su totoriais.

Pažinodamas šį žmogų, Temudžinas paliepė užkurti laužus valgiui ruošti, vos olchunai įžengė į žalią lygumą. Jiems kalbantis buvo atnešti didžiuliai mediniai padėklai su kepta aviena ir ožkiena, ant žemės patiesti dideli balto veltinio patiesalai. Kaip šeimininkas, Temudžinas būtų turėjęs atsisėsti paskutinis, bet jis norėjo, kad Togrulas nusiramintų. Jis atsisėdo ant veltinio patraukdamas po savimi kojas. Kereitų chanas, davus tokį ženklą, nebeturėjo pasirinkimo ir atsisėdęs priešais pamojo Ven Čao sėsti šalia. Temudžinas ėmė atsipalaiduoti ir nebesidairė, kartu su visais atsisėdus Chazarui su Arslanu. Greta kiekvieno jų sėdėjo kereitų karys, taigi jėgos buvo lygios. Temudžinui už nugaros tylomis laukė olchunų žmonės, stebėdami savo naująjį chaną.

Čia buvo ir Juanas, jis palenkė galvą sėsdamasis ant storo veltinio, kad nereikėtų žiūrėti į Temudžiną. Ven Čao žvilgtelėjo į geriausią savo karį ir susiraukė.

— Jei niekas daugiau neklausia, Temudžinai, — prabilo Togrulas, — tai atsakyk man — kaip čia yra, kad išjojai tik su dešimčia vyrų, o grįžti su viena didžiausių genčių savo žinioje?

Temudžinas prieš atsakydamas mostelėjo į padėtus valgius, ir Togrulas beveik nejučiomis ėmė valgyti, jo rankos darbavosi atskirai nuo įžvalgių akių.

— Mane saugo Dangiškasis tėvas, — atsakė Temudžinas. — Jis apdovanoja tuos žmones, kurie gina mūsų žemes nuo grėsmės.