Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Prabilo Arslanas, jo veidas buvo baltas išgirdus tokius žodžius.

— Leisk man, mano viešpatie, — tarė jis Temudžinui, neatitraukdamas akių nuo Juano. — Duok jam kardą, ir aš stosiu prieš jį.

Juanas grįžtelėjo į ginklakalį, jo lūpų krašteliai pakilo. Nieko nesakė, tik palenkė galvą dėkodamas.

— Per daug visko prisiklausiau. Suriškit jį, nuspręsiu išaušus, — tarė Temudžinas.

Jis žiūrėjo, kaip Kačiunas įgudusiai riša Juano rankas. Šis nesipriešino, nesiveržė ištrūkti, net kai Kačiunas spyriu parvertė jį ant šono. Juanas gulėjo šalia totoriaus, kurį pirma nužudė, jo veidas buvo ramus.

— Pastatyk prie jo sargybinį, kol pavalgysim, — įsakė Temudžinas ir papurtė galvą. — Man reikia pagalvoti.

Vos ėmus švisti Temudžinas jau žingsniavo tarp nedidelių greta pastatytų gerų, jo veidas buvo susirūpinęs. Buvo nemiegojęs. Žvalgai, išsiųsti su Chazaru, buvo dar negrįžę, ir kankinamos mintys sukosi ratu be atsakymų. Jau daugelį metų jis keršija totoriams už tai, ką jie padarė, už savo tėvo mirtį ir už tai, kad jo tėvo sūnūs gyvena ne taip, kaip jiems derėtų. Jei Jesugėjus būtų likęs gyvas, vilkų chanu būtų tapęs Bekteris arba Temudžinas, o Elukas taip ir likęs ištikimas karys. Tarp dienos, kai jis sužinojo apie tėvo mirtį, ir šios dienos, kai jis prislėgtas rūpesčių ir nusiminęs, kai jo gyvenimas žlunga, nudrykęs kraujo ir kančios pėdsakas. Ką jis pasiekė per tuos metus? Prisiminė Bekterį ir akimirką pasigailėjo, kad jo nebėra gyvo. Jų gyvenimo kelias būtų visiškai kitoks, jeigu Jesugėjus nebūtų buvęs nužudytas.

Vienas ten stovėdamas Temudžinas pajuto, kaip krūtinėje iš naujo įsižiebia pyktis. Olchunų chanas nusipelnė atpildo už visas kančias, kurias jiems sukėlė. Temudžinas prisiminė, kaip jam buvo nušvitęs protas, kai buvo tapęs vilkų belaisviu. Nėra pasaulyje teisingumo — nebent pats jį įgyvendintų. Jis turi kirsti dukart giliau, negu jam kirto, už kiekvieną smūgį atsimokėti smūgiu. Jis turi tokią teisę.

Blausioje tolumoje Temudžinas pamatė atšuoliuojančius gerų link du iš savo žvalgų. Jis susiraukė, nes jie lėkė galvotrūkčiais, ir širdis ėmė plakti pastebimai greičiau. Jų pasirodymas neliko nepastebėtas, Temudžinas pajuto, kaip atgijo stovykla vyrams skubotai, bet tvarkingai rengiantis delus, ginkluojantis ir balnojant žirgus. Visais jais didžiavosi ir vėl pagalvojo, kaip pasielgti su Juanu. Juo nebegalima pasitikėti, bet Temudžinas buvo jį pamėgęs nuo tada, kai kereitų stovykloje bandydamas šarvus iššovė strėlę jam tiesiai į krūtinę. Nenorėjo jo žudyti.

Kai žvalgai priartėjo, Temudžinas pamatė, kad vienas iš jų — Chazaras, jojantis kaip beprotis. Jo žirgas buvo uždusęs, visas prakaituotas, ir Temudžinas pajuto, kaip tarp žinių laukiančių karių sklinda nerimas. Chazaras ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda baimei, bet dabar jis joja nepaisydamas nei savo, nei žirgo saugumo.

Kai Chazaras prijojo ir nušoko žemėn, Temudžinas prisivertė likti ramus. Kariai turi matyti, kad jis kitoks nei jie, nebijo to, ko jie bijo.

— Kodėl, mano broli, taip greitai jojai? — paklausė jis išlaikydamas tvirtą balsą.

— Tiek daug totorių dar nebuvau matęs, — dusdamas atsakė Chazaras. — Tokia kariuomenė, kad tie, kuriuos išžudėm, atrodytų kaip kokia plėšikautojų gauja. — Jis stabtelėjo atgauti kvapo. — Tu esi sakęs, kad pavasarį jų gali ateiti daug, ir jie jau ateina.

— Kiek jų? — paklausė Temudžinas.

— Daugiau, negu aš galėjau suskaičiuoti, jie už dienos kelio, dabar gal jau ir arčiau. Tie, kuriuos išžudėm, tik pramynė jiems kelią. Artinasi šimtai vežimų, žirgų. Vyrų gal tūkstantis. To dar niekada nebuvau matęs, broli, niekada.

Temudžinas susiraukė.

— Turiu ir aš žinių, kokių nenorėtum išgirsti. Jos dar palauks. Pagirdyk savo žirgą, kol nekrito. Liepk vyrams sėsti ant žirgų ir sau susirask nenuvargusį. Noriu pasižiūrėti į tą kariuomenę, kuri taip išgąsdino mano broliuką.

Chazaras paniekinamai prunkštelėjo.

— Aš nesakiau, kad mane išgąsdino, tik pamaniau, gal norėsi žinoti, kad visa totorių tauta traukia į pietus tavo galvos. Tik tiek. — Jis šyptelėjo iš savo minčių. — Prisiekiu dvasiomis, Temudžinai. Mes juos kandžiojom ir kandžiojom, ir štai jie atidunda. — Jis apžvelgė kiekvieno žodžio įdėmiai klausančius vyrus. — Tai ką dabar darysim?

— Palauk, Chazarai, pirma turiu dar šį tą sutvarkyti, — tarė Temudžinas.

Jis nuėjo prie gero, kur naktį praleido Juanas, ir dingo viduje. Arslanas ir Kačiunas nusekė iš paskos, ir visi trys išsivedė Juaną į pilką brėkšmą. Juanas trynėsi riešus, jau nebeveržiamus virvių, o Chazaras tik stovėjo ir stebėjosi svarstydamas, kas nutiko jam nesant.

Temudžinas sustojo priešais Džinų karį.

— Laikiau tave draugu, Juanai. Negaliu šiandien tavęs nužudyti, — tarė jis.

Juanas stovėjo tylėdamas, o Temudžinas atvedė jam pabalnotą žirgą ir įdavė pavadžius į rankas.

— Grįžk pas savo poną, — tarė Temudžinas.

Juanas lengvai įšoko į balną. Jo žvilgsnis gana ilgai sustojo ties Temudžinu.

— Linkiu tau geros kloties, mano viešpatie, — pagaliau tarė Juanas.

Temudžinas paplekšnojo žirgui per pasturgalį, ir Juanas neatsigręždamas nujojo risčia.

Prie brolių priėjo Chazaras ir žvilgsniu kaip visi nulydėjo tolstantį karį.

— Manau, tai reiškia — man atiteko kairysis sparnas, — tarė jis.

Temudžinas trumpai nusijuokė.

— Susirask pailsėjusį žirgą, Chazarai, ir tu, Kačiunai. Noriu pamatyti tai, ką tu matei.

Apsidairęs jis pamatė, kad ir Želmė jau ant žirgo, pasirengęs joti.

— Grįžkite pas kereitus ir pasakykite, kad sutelkta totorių kariuomenė. Togrulas gaus kovoti arba bėgti — kaip jam labiau patiks.

— O mes? — paklausė sutrikęs Chazaras. — Mums juk reikia daugiau negu šešiasdešimt karių. Daugiau, negu kereitai gali iš viso pasiųsti į mūšio lauką.

Temudžinas pasigręžė į pietus, kankinamas skaudžių prisiminimų.

— Kai savo akimis pamatysiu tą įsiveržusią kariuomenę, mes grįšim į žemes prie Raudonojo kalno, — tarė jis. — Vyrų, kurių mums taip reikia, surasiu, bet pirmiausia turime sutikti dar vieną priešą.

Temudžinas kalbėjo taip tyliai, kad jie vos girdėjo, ir atrodė toks niūrus, kad net Chazaras nieko nesakė.

— Mano broliai ir aš esame neatsiteisę su olchunais, Arslanai. Mes visi galim žūti. Tau nereikia su mumis keliauti.

Arslanas papurtė galvą. Jis nežiūrėjo į Želmę, nors ir jautė savo sūnaus žvilgsnį.

— Tu esi mano chanas, — atsakė jis.

— Ar to pakanka? — paklausė Temudžinas.

Arslanas lėtai palenkė galvą.

— Tai yra viskas.

XXXSKYRIUS

Temudžinas stovėjo išskėtęs rankas, kol olchunų chano asmens sargybiniai kruopščiai jį apieškojo. Chazarui ir Arslanui taip pat teko iškęsti jų rankų tapšnojimą po kiekvieną kūno plotelį. Kariai, saugantys Sansaro gerą, jautė niūrias svečių nuotaikas ir nieko nepraleido pro akis. Visi trys vyrai buvo su kiniškais šarvais, po jais vilkėjo vasarinius delus ir šilkinius apatinius marškinius, atimtus iš totorių. Temudžinas sviedė nuožmų žvilgsnį, kai olchunų karys ėmė čiupinėti įsiūtas į sunkų audinį keistas plokšteles. Kitas vyras žiojosi kažką apie jas sakyti, bet Temudžinas pliaukštelėjo jam per ranką ir ją nustūmė, tartum būtų pasipiktinęs, kad įžeistas jo orumas. Jis stovėjo ir laukė, kada susitiks su seniausiu savo priešu, jo širdis smarkiai plakė.