Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Pasiuskit žvalgus plačiau apsidairyti, — pasakė jis broliams. — Jei pasivysim juos kelyje, viskas greitai baigsis.

Totorių stovykla buvo įrengta keliems mėnesiams, matyt, ketinta medžioti užpuolikus, visą žiemą nedavusius jiems ramybės. Iškeliavo jie su vežimais, pasikrovę gerus, vedėsi dideles bandas — pagal išmatas buvo įmanoma suskaičiuoti gyvulius. Temudžinas svarstė, ar jie toli. Prisiminė, koks jautėsi sugniuždytas, kai gulėjo su totorių krauju ant lūpų ir stebėjo ramią stovyklą, per didelę, kad galėtų pulti. Nė akimirkos neabejojo — neleis jiems pasprukti. Pas Togrulą ir nuvyko neturėdamas kito pasirinkimo.

— Šioje vietoje buvo daug žmonių, — jam prie peties prabilo Juanas. Kinų karys jau buvo suskaičiavęs juodus laužaviečių ratus ir pastebėjęs takus. — Daugiau nei šimtas, kaip sakei Togrului.

Temudžinas pažvelgė į jį.

— Galbūt. Negalėjau tiksliai žinoti.

Juanas žiūrėjo į žmogų, atvedusį juos čia per tyrus žudyti. Jam dingtelėjo, kad turėti penkiasdešimt geriausių Togrulo karių būtų buvę geriau nei trisdešimt. Atėjūnai skaičiumi būtų pranokę Temudžino žmones, o tai jaunuoliui gal ir nepatiktų. Juanas buvo pastebėjęs, kaip Temudžinas sudarė mišrius būrelius, kad vyrai darbuotųsi drauge. Jis jau pagarsėjęs nuožmumu — ir tuo, kad jam sekasi. Į jį jau žiūrima kaip į chaną. Juanas pagalvojo, ar Togrulas žino, į kokį pavojų patekęs. Jis tyliai atsiduso, kai Temudžinas nuėjo pasikalbėti su broliais. Nuo didelių pavojų apsaugos auksas ir žemės, jei tinkamai juos naudosi. Ven Čao jau įrodė, kad tai tiesa.

Temudžinas linktelėjo broliams, pamojo ir Temugei. Jauniausiam broliui buvo parūpinti mažiausi šarvai. Ven Čao kariai smulkaus sudėjimo, bet šarvai vis tiek jam per dideli — žiūrėdamas, kaip Temugė visas sustingęs gręžiasi į savo žirgą, tikrina pakinktus ir pavadžius, Temudžinas užgniaužė šypseną.

— Viską darei gerai, broliuk, — pasakė jam eidamas pro šalį. Išgirdo, kaip paniekinamai prunkšteli Chazaras, bet nuleido negirdomis. — Greitai juos rasim, Temuge. Ar būsi pasirengęs, kai josim jų pulti?

Temugė pakėlė akis į garbinamą brolį. Neprasitarė nei apie vidurius šalčiu kaustančią baimę, nei kaip jodinėjimas jį išsekino, — jau manė, iškris iš balno ir visiems padarys gėdą. Kiekvieną kartą, kai nulipdavo nuo žirgo, kojos būdavo taip sustingusios, kad turėdavo tvirtai laikytis žirgo, antraip būtų galėjęs parklupti.

— Būsiu pasirengęs, Temudžinai, — prisiversdamas atsakė jis linksmai.

Tačiau širdyje džiaugsmo nejautė. Žinojo, kad jo lankas ir strėlės vargu ar verti to vardo, o Temudžino duotas totorių kardas jam per sunkus nulaikyti. Turėjo mažesnį ginklą paslėpęs po delu ir tikėjosi juo pasinaudoti. Bet vis tiek buvo baisu net pagalvoti, kad persmeigs kam nors odą ir raumenis, pajus rankas apipylusį kraują. Jis negali būti toks stiprus ir negailestingas kaip kiti. Dar nežinojo, kuo galėtų būti jiems naudingas, ir matyti panieką Chazaro akyse buvo nepakeliama. Vakare prieš jiems išjojant buvo atėjęs Kačiunas, pasakė, kad Bortei ir Hiulanai reikės paramos kereitų stovykloje. Buvo visiškai aišku — taip mėginama jį apsaugoti nuo būsimo mūšio, bet jis atsisakė. Jei joms prireiktų pagalbos, ir penkiasdešimt karių kereitų stovykloje jų neapsaugotų. Jos pasiliko ten — tai laidavo, kad Temudžinas grįš su pažadėtomis galvomis.

Iš brolių tik Temugė nebuvo paskirtas vadu. Vadovavo Želmė, Arslanas ir Juanas, taip pat Temudžino broliai — iš viso šeši, kiek reikėjo, be to, Temugė žinojo, kad jis dar per jaunas, visai nepatyręs kovoje. Užsėdęs ant žirgo, pačiupinėjo savo ilgojo peilio ašmenis, pajuto, kokie aštrūs. Nuolat svajojo, kaip išgelbsti jiems gyvybę, — jie žiūrėtų į jį apstulbę ir suvoktų, kad jis tikras Jesugėjaus sūnus. Nenorėjo iš tų svajonių pabusti. Kai jie vėl išjojo, jis visas virpėjo, tartum būtų jautresnis šalčiui nei visi kiti. Stengėsi rasti širdyje lengvabūdiškos drąsos, kokią jie rodė, bet nerado ten nieko daugiau, vien siaubą.

Žvalgai aptiko pagrindines totorių pajėgas tik praėjus dviem dienoms po to, kai Temudžinas apsilankė senojoje jų stovykloje. Vyrai įjojo šuoliais ir nušoko nuo žirgų, skubėdami pranešti Temudžinui.

— Jie ateina, mano viešpatie, — išpyškino pirmasis. — Raitininkai išsiųsti į visas puses, bet kariuomenė lėtai traukia per slėnį į šitą pusę.

Temudžinas išsišiepė parodydamas dantis.

— Jie buvo pasiuntę trisdešimt vyrų mūsų ieškoti, bet nė vienas negrįžo. Jie turbūt spėja, kad šioje vietovėje apsistojusi didelė gentis. Tai gerai. Jei bus atsargūs, dar neskubės.

Temudžinas pakėlė ranką, kviesdamas artyn vadus. Visi atskubėję klausėsi, ką susijaudinę pasakoja žvalgai, tikėjosi naujienų.

— Liepkite savo kariams vykdyti įsakymus, — tarė užsėdęs ant žirgo Temudžinas. — Mes josim visi kaip vienas, tokiu greičiu kaip aš. Jei kuris nors suardys rikiuotę, paliksiu jį vanagams.

Pamatė, kad Chazaras šaiposi, ir piktai pažvelgė į jį.

— Net jei jis būtų mano brolis, Chazarai, net ir tuomet. Strėles paleiskit, kai duosiu ženklą, paskui išsitraukit kardus. Smogsim jiems visi kartu. Jei kas neteks žirgo, tegu stengiasi likti gyvas, kol mes baigsim žudyti.

— Ar belaisvių neimsi? — paklausė Arslanas.

Temudžinas atsakė nedvejodamas:

— Jei po mūsų antpuolio liks koks gyvas vadas, apklausiu, kad daugiau sužinočiau. O po to iš jų jokios naudos. Nedidinsiu mūsų gretų, priimdamas mirtinus priešus.

Vadai grįžo pas karius, ir visi tuoj viską sužinojo. Jie pavarė žirgus priekin viena greta. Kai perkopė viršukalnę, visi išvydo totorių būrį, jų raitelius ir vežimus, lėtai artėjančius per tyrus.

Visi kaip vienas pasileido risčia priešų link. Temudžinas išgirdo, kaip tolumoje ragai skelbia pavojų, ir atsirišo lanką, pasitikrino templę. Siekė už nugaros prie balno pririštos strėlinės, atsidarė ją, įsidėjo pirmąją strėlę, nykščiu perbraukė per jos plunksnas. Strėlė skries tiesiai ir taikliai, kaip ir pridera.

XXIXSKYRIUS

Totoriams drąsos nestigo. Kai jų ragai tartum dejonė nuaidėjo per tyrus, kariai pribėgo prie žirgų, sėdo į balnus šaižiai šūkaudami, jų balsai atsklido ir iki Temudžino karių ausų. Jo šešios dešimtys karių jojo kaip vienas ir jau ėmė šuoliuoti. Vadai piktai šūkčiojo ant kiekvieno, pasirodžiusio pernelyg nekantraus, ir stebėjo Temudžiną — šis visiškai ramiai išsitraukė pirmąją strėlę.

Juanas jau buvo aptaręs su jais, kokie pranašumai pulti priešą viena greta, ir viskas pasitvirtino, kai susidūrę su totorių raiteliais praliejo pirmąjį kraują. Kai tik Temudžino vyrai užtektinai prisiartino, apšaudė priešakinius totorius ilgakotėmis strėlėmis, ir jų kūnai krito žemėn kartu su žirgais. Temudžinas matė, kad totoriai išskirstę pajėgas, palikę žmonių ginti vežimų, bet netikėtai buvo daugiau tokių, kurie tartum vapsvos pasipylė per tyrus tolyn.

Temudžino vadovaujami kariai įsiveržę šluote juos šlavė, žirgai ir žmonės krito ne po vieną, bet po du, penkis ar dešimt. Šuoliais lekiančių raitelių lankai nešė staigią mirtį, ir ta jėga buvo per daug galinga, kad jai atsispirtų pakrikusios totorių gretos. Temudžinui atrodė, jie vos prieš kelis širdies tvinksnius paliko už savęs gulėti nebegyvus vyrus ir žirgus be raitelių, o jau svaiginamu greičiu artėjo vežimai. Jis žvilgtelėjo į kairę ir dešinę, tada greitai papūtė ragą tris kartus, liepdamas apsupti. Vos nepavėlavo, bet Juano kariai puolė sutartinai su Kačiunu ir Želme dešinėje. Šaukdami jie apsupo pusračiu vežimus, totorius ir jų gyvulius.