Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Duosiu tau savo geriausius žmones totorių stovyklai sutriuškinti, — pasakė jis. — Jei tau pasiseks, galbūt patikėsiu tau jų daugiau. Nekvaršinsiu tau galvos kitais pažadais, nes, atrodo, tu jais netiki. Mes galime padėti vienas kitam, ir kiekvienas gaus, ko trokšta. Jeigu įvyktų išdavystė, aš su ja susidorosiu.

Temudžinas atsakė abejingu veidu, troškimo, kuris graužte graužė jį, neparodė.

— Ką gi, sutarėme. Venai, norėčiau ir vieno tavo kario. Jis vardu Juanas.

Venas tylėdamas sėdėjo ir mąstė. Iš tiesų jis tai ruošėsi pasiūlyti pats ir dabar net nustebo, kaip jam pasisekė. Apsimetė nelabai linkęs sutikti.

— Imk jį pirmajam puolimui. Jis puikus kareivis, nors norėčiau, kad jis nesužinotų, ką apie jį sakiau.

Temudžinas ištiesė ranką. Pirmas ją mėsingais pirštais paėmė Togrulas, paskui savo kaulėtais pirštais spustelėjo Venas.

— Aš juos nublokšiu, — tarė Temudžinas. — Pakviesk tą Juaną, Ven Čao. Noriu išbandyti jo šarvus ir pažiūrėti, ar negalime tokių pasigaminti daugiau.

— Per metus atsiųsiu šimtą šarvų, — nenorėjo sutikti Venas.

Temudžinas patraukė pečiais.

— Po metų aš galiu būti miręs. Kviesk savo karį.

Venas linktelėjo vienam iš nuolat greta stovinčių tarnų, ir tas nuskubėjo atvesti Juano. Jie grįžo po kelių akimirkų. Karys bejausmiu veidu pirma nusilenkė Togrului ir Ven Čao, paskui Temudžinui. Venas savo kalba kažką paliepė, ir Temudžinas priėjo prie kario. Jis atidžiai apžiūrėjo šarvus, kaip sujungtos ir prie sunkaus audinio prisiūtos viena ant kitos užleistos šarvų plokštelės. Karys stovėjo tarsi statula, kad ir ką Venas būtų jam liepęs.

— Ar jie sustabdo strėles? — paklausė Temudžinas.

Juanas nuleido akis ir linktelėjo.

— Jūsų — taip, — atsakė jis.

Temudžinas šyptelėjo.

— Nejudėk, Juanai, — tarė eidamas šalin.

Ven Čao susidomėjęs žiūrėjo, kaip Temudžinas pakelia lanką ir įdėjęs strėlę įtempia templę sau iki ausies. Lankas taikantis nė nekrustelėjo. Juanas nerodė baimės, ir Venas džiaugėsi kario ramumu.

— Pažiūrėsim, — atleisdamas templę tarė Temudžinas.

Strėlės smūgis buvo toks stiprus, kad Juanas šoktelėjo atgal ir parvirto. Apdujęs gulėjo akimirką, ir vos Temudžinas pagalvojo, kad karys nebegyvas, jis pakėlė galvą ir atsistojo. Jo veidas buvo be išraiškos, tačiau Temudžinas matė spindesį akyse, ir tai rodė, kad širdies gelmėse tai gyvas žmogus.

Į išgąstingus kereitų šūksnius aplinkui Temudžinas nekreipė dėmesio. Pašoko Togrulas, jo kariai puolė tarp chano ir klajoklio. Nenorėdamas jų pykinti, Temudžinas lėtai nuleido lanką ir atleido templę, paskui priėjo prie Juano.

Strėlė pramušė išorinę žvilgančio metalo plokštelę, tačiau smaigalys įstrigo apatiniame storame audinyje, nuo Juano kvėpavimo virpėjo styrantis kotas. Temudžinas atrišo raiščius ant Juano kaklo ir liemens ir praskleidė šilkinius marškinius. Pasirodė nuoga krūtinė.

Ant odos apie žaizdą sparčiai plėtėsi apvalaina mėlynė. Pilvo link tekėjo plonytė kraujo srovelė.

— Ar galėtum kautis? — paklausė Temudžinas.

Įtemptu balsu Juanas atsakė trumpai:

— Išbandyk.

Temudžinas, matydamas jo įniršį, nusijuokė. Tas žmogus buvo labai drąsus, tad Temudžinas paplekšnojo jam per nugarą. Jis įsižiūrėjo į strėlės padarytą įdubą.

— Šilkinių marškinių nepradūrė, — pasakė pirštu liesdamas kraujo dėmelę.

— Tai labai stiprus audinys, — atsakė Juanas. — Esu matęs žaizdų, į kurias buvo giliai įsmigę neperdrėksto šilko.

— Kur galėčiau gauti tokių marškinių? — tyliai paklausė Temudžinas.

Juanas žvilgtelėjo į jį.

— Tik Džinų miestuose.

— Gal pasiųsiu pargabenti, — tarė Temudžinas. — Mūsų virinta oda taip gerai nesustabdo strėlių. Jūsų šarvai mums praverstų.

Jis pasisuko į Togrulą, tas vis dar negalėjo atsigauti po to, ką matė.

— Ar kereitai turi kalvę? Geležiai kalti.

Togrulas nieko nesakydamas linktelėjo, ir Temudžinas pasisuko į Arslaną.

— Ar galėtum padaryti tokius šarvus?

Arslanas priėjo ir ėmė apžiūrinėti Juaną, kaip pirma Temudžinas. Jis ištraukė strėlę iš šarvų ir pavartė rankoje nuplėštą pilko metalo plokštelę. Nuo jos nutrupėjo lakas, traukiant strėlę metalas sulinko. Arslanui stipriau spustelėjus, siūlė iširo, ir plokštelė atsidūrė jo rankoje.

— Teks pakeisti, — tarė jis. — Ši nebetinka.

Juanas žiūrėjo į sulaužytą geležies gabalėlį Arslano rankose. Kario kvėpavimas nurimo, ir Temudžinas negalėjo nesistebėti to žmogaus savitvarda.

— Jei čia liktume penketą dienų, kiek šarvų turėtume? — skubėdamas sužinoti paklausė Temudžinas.

Kardų meistras pamąstęs papurtė galvą.

— Tas plonas geležies plokšteles nukalti nesunku, nors kiekvieną paskui reikia apdoroti rankomis. Jeigu jas tik nukalčiau, be to, turėčiau pagalbininkų, o moterys siūtų... — svarstydamas jis stabtelėjo. — Gal trejus, gal daugiau.

— Tada — imkis darbo, — tarė Temudžinas. — Jeigu Ven Čao dar paskolins savo sargybinių šarvų, mūsų pajėgų totoriai neįveiks. Priversime juos mūsų bijoti.

Suraukęs lūpas Venas svarstė. Tai, kad vyriausiasis ministras paprašius atsiųsti žirgų ir aukso sutiks, buvo tiesa. Rūmai nesigėdija papirkinėti genčių. Bet jis nebuvo tikras, ar jie nepašykštės ir ginklų bei šarvų. Tik kvailys gali atsisakyti savo pranašumo kare susiviliojęs pažadais, kokių Venas davė jaunajam plėšikautojui. Jis neabejojo — jei leistų Temudžinui paimti savo žmonių šarvus, rūmuose apie tai išgirdę nustebtų. Bet ką daugiau daryti? Spausdamas šypseną jis palenkė galvą.

— Jie tavo, mano viešpatie. Šį vakarą gausi juos.

Įsivaizdavęs Temudžino karius, ginkluotus taip, kaip Džinų kariai, jis susivaldė nesudrebėjęs. Gal kada nors jam teks derėtis su totoriais, kad šie pažabotų mongolus. Pagalvojęs, kad nežinia, kiek dar ištvers šiuose tyruose, jis nusiminė.

Naktį kereitų geruose Chazaras taip trinktelėjo savo jauniausiam broliui Temugei, kad net nubloškė. Būdamas trylikos, jis neturėjo nė kibirkštėlės vyresniųjų brolių ugnies. Bandydamas nusiraminti berniukas apsiašarojo.

— Už ką? — paklausė Temugė.

Chazaras atsiduso.

— Ir kaip tu, mažyli, gali būti mūsų tėvo sūnus? — pasakė jis. — Jei pabandyčiau taip užvožti Kačiunui, jis man galvą nuimtų. O jis tik pora metų vyresnis už tave.

Šaukdamas Temugė puolė Chazarą, tačiau gavęs dar vieną smūgį pargriuvo.

— Jau šiek tiek geriau, — krenkštelėjęs pripažino Chazaras. — Tavo amžiaus aš nužudžiau žmogų...

Matydamas, kaip Temugė šmurkščioja, jo skruostais rieda ašaros, jis nutilo.

— Ar tu tik neverki ? Kačiunai, ar gali patikėti, šis netikėlis...

Kačiunas gulėjo lovoje gero kampe, nekreipdamas į juos dėmesio. Jis riebalais tepė savo lanką. Paklaustas stabtelėjo ir pažvelgė į nosį ir akis trinantį Temugę.

— Jis dar vaikas, — atsakė, grįždamas prie savo darbo.

— Ne! — suriko Temugė išraudusiu veidu.

Chazaras nusišypsojo.

— Rėki kaip vaikas, — erzindamas tarė jis. — Jei Temudžinas dabar tave pamatytų, paliktų tave šunims.

— Nepaliktų, — atsakė Temugė, jo akyse vėl pasirodė ašaros.

— Paliktų, pats žinai. Išrengtų tave nuogai ir paliktų ant kalvos vilkams suėsti, — apsimesdamas liūdnas kalbėjo Chazaras. — Vilkai mėgsta jaunus, jų mėsa švelnesnė.

Temugė niekinamai šniurkštelėjo.