Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Nušaučiau tave iš toli, — atkirto Juanas. — Arba pamatęs, kad tu su šarvais, nušaučiau tavo arklį.

Temudžinas buvo vėl bekeliąs kardą. Riešai net degė iš nuovargio, bet vis tiek ryžosi suduoti stiprų smūgį ir tik tada sėsti ant žirgo ir visą dieną joti. Tačiau dar delsė.

— Reikia ir žirgams šarvų, tik ant galvos ir krūtinės.

Juanas linktelėjo.

— Esu tai matęs. Geležies plokšteles galima lengvai įsiūti į odinius pakinktus kaip ir į tavo šarvus.

— Tu labai patyręs mokytojas, Juanai — ar esu tai sakęs? — paklausė Temudžinas.

Juanas neišleido jo iš akių žinodamas, kad gali susilaukti staigaus smūgio. Iš tiesų jis vis dar stebėjosi: Temudžinui, regis, visai nesvarbu būti įveikiamam savų karių akivaizdoje. Juanas negalėjo net įsivaizduoti, kad taip prieš visus pasirodytų jo senieji karo vadai. Pažeminimas jiems būtų nepakeliamas, o Temudžinas to lyg ir nesuvokia arba nepaiso. Jo gentainiai keistoki, bet gerte sugeria viską, ką tik Juanas pasako apie naujuosius šarvus. Su Temudžinu ir jo broliais jis net ėmė aptarinėti kovos būdus. Juanas dar nebuvo to patyręs — kad jaunuoliai taip įdėmiai klausytųsi. Kai dar saugojo Ven Čao, jis žinojo, kad gyvena vienam tikslui — atiduoti už pasiuntinį gyvybę arba bent nužudyti tiek priešų, kiek tik pajėgs prieš krisdamas. Visi kariai, išjoję su juo į tyrus, mokėjo savo darbą, ir jam retai kada reikėdavo ką nors pataisyti. Mokyti, pasirodo, vienas malonumas.

— Dar kartą, — išgirdo jis sakant Temudžiną. — Dabar aš pulsiu iš kairės.

Juanas šyptelėjo. Pastaruosius du kartus, sumanęs jį perspėti, Temudžinas puolė iš dešinės. Tai buvo visai nesvarbu, bet Juaną linksmino pastangos jį supainioti.

Temudžinas staiga puolė, jo kardas švystelėjo greičiau, nei Juanas buvo kada nors matęs. Nusileidus dešiniam Temudžino pečiui, pakėlė savąjį kardą. Pasitaisyti buvo per vėlu, kai Temudžinas smogė iš kairės. Juanas dar būtų galėjęs atremti smūgį, bet leido Temudžinui, uždususiam ir džiūgaujančiam, paliesti jam gerklę kardo smaigaliu.

— Jau geriau, — tarė Juanas. — Greičiau judi su šarvais.

Temudžinas linktelėjo.

— Tu tyčia nesigynei, ar ne?

Juanas leido sau šyptelti.

— Kai būsi labiau įgudęs, suprasi, — atsakė jis.

Leidęsis šuoliais, Juanas dairėsi į dešinę ir kairę, žiūrėjo, ar Temudžino broliai laikosi glaudžia greta. Pratybos truko visą dieną, ir Juanas pajuto svarstąs, kaip reikėtų pulti dideliu būriu. Jo lankas buvo pakabintas ant balno, bet šiems šešiasdešimčiai vyrų dabar svarbiausia ne šaudyti. Dvidešimt šio būrio karių buvo Togrului ištikimi gentainiai. Tvirti ir įgudę, bet nepatyrę kovoje, jie pradžioje nuo Temudžino gaudavo daugiausia pylos. Jo paties kariai iškart paklusdavo įsakymams, o naujokai nuolat atsilikdavo.

Juanas nustebo, kai jam buvo pavesta vadovauti kairiajam sparnui. Tas pareigas turėjo gauti viršesnis vadas, ir jis tikėjosi, kad jos atiteks Chazarui. Juanui nepraslydo pro akis, kaip piktai žvilgčioja į jį Temudžino brolis, jojantis su dešimčia savo karių rikiuotės viduryje. Kiekvieną vakarą pasibaigus pratyboms Temudžinas sukviesdavo juos visus prie nedidelio laužo ir nurodydavo, ką reikės daryti kitą dieną. Gal tai buvo ir nereikšminga, bet jis tardavosi su Juanu taip pat, kaip su Želme ir Arslanu, klausinėdavo daugybės dalykų. Jie labai įdėmiai klausėsi, kai Juanas turėdavo ką pasakyti iš savo patirties. Kartais Temudžinas imdavo purtyti galvą, neišklausęs iki galo, ir Juanas suprasdavo, kodėl. Temudžino vyrai nepratę kovoti kartu. Ne visko įmanoma išmokyti per trumpą laiką, net įvedus griežčiausią drausmę.

Juanas išgirdo, kaip Temudžinas du kartus trumpai papūtė ragą. Vadinasi, kairysis sparnas turi joti įstrižai ir atsidurti visų priekyje. Dundant žirgų kanopoms, Juanas susižvalgė su Chazaru, ir abu būreliai paskubėjo užimti naują padėtį.

Juanas apsidairė. Įvykdyta tvarkingai, šį kartą net Togrulo kariai išgirdo ragą ir padarė, kas reikia. Jie darė pažangą, dėl to Juano širdyje įsižiebė išdidumo kibirkštėlė. Jei pamatytų senieji jo vadai, mirtų iš juoko. Geriausias Kaifengo karys jodinėja čia su laukinių laukiniais. Jis mėgino pasišaipyti iš savęs, kaip būtų pasišaipę kariai tėvynėje, bet širdis kažkodėl nepritarė.

Temudžinas papūtė ragą vieną kartą ir, palikęs vidurį už savęs, į priekį pajudėjo dešinysis sparnas. Juanas pažvelgė į jojančius ten Kačiuną ir Želmę, šarvuotus, rūsčius. Raiteliai greta Temudžino brolio buvo ne visai lygiai išsirikiavę, bet jam bežiūrint susilygino ir nudundėjo į priekį visi kaip vienas. Jis pritariamai linktelėjo, jau imdamas mėgautis būsimu mūšiu.

Iš užnugario Temudžinas išpūtė ilgą tylantį garsą. Visi kiekvienos dešimtinės vadai šūktelėjo įsakymus, ir kariai ėmė joti lėčiau. Tvirti žirgai leidosi ristele, paskui eidine, ir Temudžinas su Arslanu prijojo prie vidurinio būrelio.

Rikiuotei persitvarkius, Temudžinas pasuko žirgą skersai į kairįjį sparną. Jis leido kitiems pasivyti, ir Juanas pamatė, kad jo veidas paraudęs iš susijaudinimo, akys švyti.

— Pasiųsk į priekį žvalgus, Juanai, — šūktelėjo Temudžinas. — Kol jie žvalgys, pailsės mūsų žirgai.

— Tavo valia, mano viešpatie, — negalvodamas atsakė Juanas.

Susigriebė pasisukęs balne į du jaunus karius, truktelėjo pečiais. Jau taip ilgai jis yra kareivis, kad sunku pakeisti tą įprotį, ir, tiesą pasakius, džiaugėsi gavęs užduotį paversti šiuos genčių vyrus kovos būriu.

— Tajanai, Rulachai, jokit iki nusileis saulė. Jei pamatysit ką nors daugiau nei kelis klajoklius, grįžkit.

Jis jau buvo įsiminęs visų šešiasdešimties vardus, kalte įsikalęs į atmintį, kaip buvo pratęs. Abu vyrai buvo iš Temudžino karių. Prajodami pro jį, jie linktelėjo ir suragino žirgus kulnais. Juanas slėpė pasitenkinimą, tačiau Temudžinas, regis, suprato, pamatęs šypsnį jo veide.

— Manau, ilgėjaisi viso to, mokytojau, — tarė Temudžinas. — Pavasaris audrina tau kraują.

Temudžinas grįžo į rikiuotę, ir Juanas jam neatsakė. Ven Čao sargybinio pareigas jis ėjo dvejus metus. Priesaika imperatoriui įpareigojo jį klausyti bet kokio įsakymo, duoto teisėtos valdžios. Širdies gilumoje jis pripažino, kad Temudžinas pasakė tiesą. Jis tikrai ilgėjosi karo žygyje juntamos draugystės, nors šių genčių vyrų negalėjo net lyginti su anksčiau pažinotaisiais. Tikėjosi, broliai liks gyvi, pirmą kartą sužvangėjus ginklams.

Praėjo mėnuo po išvykimo iš kereitų stovyklos, ir mėnulis vėl buvo pilnas. Po pirmųjų savaičių džiūgavimo visi susitelkė žiauriam tikslui. Prie laužų buvo nebe tiek daug kalbama kaip anksčiau, ir žvalgai buvo susirūpinę. Jie rado vietą, kur Temudžinas su broliais buvo matę didelį totorių būrį. Juodai išdegę ratilai žolėje sugrąžino ten apsilankiusiems niūrius prisiminimus. Kačiunas ir Chazaras, nulipę nuo žirgų, buvo ypač tylūs. Ta naktis, kai jie išvadavo Bortę, tebedegino iš vidaus taip pat stipriai, jie nepamiršo nei Temudžino giedojimo, nei šviesos tvyksnio, kai nurijo savo priešų mėsą. Jie nesikalbėjo apie tai, ką buvo padarę. Ta naktis, atrodė, niekada nesibaigs, bet kai pagaliau išaušo, jie apžiūrėjo vietą — norėjo surasti, kur tas būrelis prievartavo Bortę. Totorių stovykla buvo nuo ten netoli. Paskutiniai kariai būtų pasiekę ją, joję visą rytą, ir Borte būtų buvusi prarasta daugeliui mėnesių, jei ne visam laikui.

Temudžinas įkišo ranką į laužo pelenus ir susiraukė. Jie buvo šalti.