Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Arslanas vienintelį likusį gyvą totorių karį surištą laikė gere. Girdėjęs gailius kitų totorių riksmus, karys žvelgė su neapykanta.

— Nužudėt visus kitus. Nužudysit ir mane, kad ir ką pasakyčiau, — tarė jis tampydamas virvėmis už nugaros surištas rankas.

Temudžinas svarstė. Jam reikėjo kiek įmanoma daugiau sužinoti apie totorius.

— Jei nieko nenuslėpsi, prisiekiu — liksi gyvas, — tarė jis.

Totorius paniekinamai prunkštelėjo.

— Kiek laiko aš būsiu gyvas paliktas vienas be ginklo? — atkirto jis. — Pažadėk man lanką ir žirgą, ir pasakysiu tau, ką tik norėsi.

Temudžinas šyptelėjo.

— Tu deriesi su manimi?

Totorius neatsakė, ir Temudžinas nusijuokė.

— Tu drąsesnis nei maniau. Prisiekiu — gausi, ko tik paprašysi.

Totoriui palengvėjo, jis atsipalaidavo, bet Temudžinas neleido jam surikiuoti minčių ir ėmė klausinėti.

— Kodėl jūs atėjot į mano žmonių žemes?

— Tu esi Temudžinas iš vilkų? — paklausė totorius.

Temudžinas nesivargino pataisyti jo. Vilkų vardas kėlė baimę šiaurėje, ir nesvarbu, ar jis iš tos genties, ar ne.

— Taip.

— Už tavo galvą bus sumokėta. Šiaurės chanai trokšta tavo mirties, — tarė totorius su niūriu džiugesiu. — Jie tave medžios, kad ir kur eitum.

— Negali medžioti žmogaus, kuris pats ateina tavęs, — tyliai priminė jam Temudžinas.

Totorius sumirksėjo, prisimindamas tos dienos įvykius. Rytą pradėjo tarp stiprių karių, o dieną baigė negyvėlių krūvoje. Jis net nusipurtė ir staiga kimiai nusijuokė.

— Taigi mes medžiojam vieni kitus, o tunka tiktai krankliai ir vanagai, — pasakė.

Vyro juoke skambėjo kartėlis, ir Temudžinas kantriai laukė, kol jis susitvardys.

— Tavo žmonės nužudė vilkų chaną, — priminė jam Temudžinas.

Apie Bortę jis nieko nesakė. Tas skausmas dėl baisaus žiaurumo tebekankino, ir jis negalėjo leisti, kad žodžiai apie tai išsprūstų iš lūpų.

— Žinau tai, — atsakė totorius. — Žinau ir kas jį mums išdavė. Ne mano gentainis.

Temudžinas palinko į priekį, geltonos jo akys buvo nuožmios.

— Tu prisiekei pasakyti viską, ką žinai, — sumurmėjo jis. — Kalbėk ir būsi saugus.

Belaisvis svarstydamas nuleido galvą.

— Pirma atrišk pančius, — paprašė.

Temudžinas išsitraukė kardą, dar suteptą nužudytųjų krauju. Totorius ėmė gręžtis atkišdamas rankas, kad jam perpjautų virves. Tačiau Temudžinui prisiartinus pajuto šaltus ašmenis prie gerklės.

— Kalbėk, — liepė Temudžinas.

— Olchunų chanas, — tarė totorius, žodžiai vėlėsi, kliuvo vienas už kito. — Jis davė sidabro, pasiuntė mums žinią.

Temudžinas atsitraukė. Totorius vėl atgręžė į jį veidą, jo akys buvo paklaikusios.

— Štai nuo ko prasidėjo tas kraujo kerštas. Kiek jau nužudei?

— Už savo tėvą? Dar per mažai, — atsakė Temudžinas. — Tikrai per mažai. — Jis vėl prisiminė žmoną ir tarp jųdviejų atsiradusį šaltumą. — Dar net nepradėjau mokėti skolų taviškiams.

Tuo metu, kai atsidarė durys, Temudžinas buvo įsmeigęs akis į totorių. Iš pradžių nė vienas nepasižiūrėjo, kas įėjo į gerą, tada totorius sumirksėjo ir pažvelgė aukštyn. Staiga įkvėpė oro, pamatęs šalia stovintį Juaną rūsčiu veidu.

— Aš tave pažįstu! — tarė totorius, beviltiškai tampydamas surištas rankas. Persigandęs pasigręžė į Temudžiną.

— Susimilk, aš galiu...

Juanas buvo greitas, vienu judesiu išsitraukė ginklą ir kirto. Ašmenys perpjovė totoriui gerklę, ištryško kraujas.

Temudžinas žaibiškai čiupo Juaną už riešo, stumtelėjo taip, kad tas atsitrenkė į pintą vytelių sieną, ir ten jį prispaudė. Laikė Juaną už rankos ir gerklės, veidas kunkuliavo pykčiu.

— Aš jam pasakiau, kad liks gyvas, — tarė Temudžinas. — Kas tu toks, kad užtraukei negarbę mano žodžiui?

Juanas negalėjo jam atsakyti. Pirštai spaudė gerklę it geležiniai, jo veidas ėmė rausti. Temudžinas suko jam riešą tol, kol pirštai paleido kardą, tada keikdamasis ėmė įnirtingai jį purtyti. Staiga Temudžinas paleido Juaną ir tas parklupo. Temudžinas nuspyrė kardą tolyn, kol Juanas dar neatsigavo.

— Kokių paslapčių jis žinojo, Juanai? Iš kur jis tave pažinojo?

Kai Juanas prabilo, jo balsas buvo kimus ir gargė, ant kaklo jau ėmė ryškėti kraujosruvos.

— Nieko jis nežinojo. Gal ir buvau kada matęs, kai mano šeimininkas keliavo į šiaurę. Maniau, kad jis tave puola.

— Klūpėdamas? Surištomis rankomis? — nusišaipė Temudžinas. — Tu melagis.

Juanas pažvelgė aukštyn į jį, jo akys degė.

— Jei nori, priimsiu tavo iššūkį. Nuo to niekas nepasikeis.

Temudžinas šėrė jam taip, kad galva nusviro į šoną.

— Ką nuo manęs slepi? — primygtinai paklausė jis.

Už jų vėl atsidarė durys, atskubėjo Arslanas su Kačiunu, išsitraukę kardus. Gerų sienos nieko negalėjo nuslėpti nuo stovinčių netoliese, jie išgirdo grumtynes. Juanas nepaisė jų kardų, tik apsiniaukęs jo žvilgsnis žybtelėjo, akimirką sustojęs ties Arslanu. Jiems bežiūrint jis giliai atsiduso ir užsimerkė.

— Esu pasirengęs mirti, jei norėsi atimti man gyvybę, — ramiai tarė jis. — Kaip ir sakei, užtraukiau tau negarbę.

Žiūrėdamas į klūpantį ant žemės Juaną, Temudžinas pabaksnojo vienos rankos pirštų galeliais į kitos.

— Kiek jau laiko Ven Čao turi šnipų mano tautoje, Juanai? — paklausė Temudžinas.

Atrodė, Juanui atsakyti prireikė valios pastangų, tartum mintimis būtų nuklydęs kur nors toli.

— Dvejus metus, — atsakė jis.

— O ką jūsų vyriausiasis ministras buvo atsiuntęs iki jo?

— Nežinau, — atsakė Juanas. — Tada aš dar buvau kariuomenėje.

— Tavo ponas sudarė sandorį su totoriais, — kalbėjo toliau Temudžinas.

Juanas nieko neatsakė, tik žiūrėjo įsmeigęs akis.

— Sužinojau, kad mano tėvą išdavė olchunų chanas, — tyliai pasakė Temudžinas. — Kaip totoriai galėjo priartėti prie tokios didelės genties ir susitarti dėl tokio dalyko? Juk reikėjo tarpininko, nešališko žmogaus, kuriuo abi pusės galėjo pasitikėti, argi ne?

Jis išgirdo, kaip susivokęs jam už nugaros aiktelėjo Kačiunas.

— Ar tu buvai nukeliavęs pas olchunus? Prieš apsilankymą pas kereitus? — spaudė toliau Temudžinas.

Juanas laikėsi ramiai, tartum būtų buvęs akmeninis.

— Tu kalbi apie tuos laikus, kai mano pono dar net nebuvo šiose žemėse, — atsakė jis. — Ieškai paslapčių, kur jų nėra.

— Įdomu, kas dar buvo įsisukęs tarp mūsų iki Ven Čao, — sušvokštė Temudžinas. — Įdomu, kiek kartų kinai siuntė savo žmones į mano žemes ir išdavė mano gentainius. Kažin, ką jie pažadėjo?

Pasaulis, ką tik atrodęs toks vientisas, trupėte trupėjo aplinkui. Per sunku buvo suprasti tiek daug dalykų, ir Temudžinas pasijuto dūstąs, apkvaitęs nuo to, kas atsiskleidė.

— Jie nenori, kad mes sustiprėtume, ar ne, Juanai? Jie nori, kad totoriai ir mongolai suplėšytų vieni kitus į gabalus. Argi ne taip man sakė Ven Čao? Kad totoriai per daug sustiprėjo, per arti priėjo prie taip branginamų sienų?

Temudžinas užsimerkė, įsivaizduodamas šaltą kinų žvilgsnį jiems kalbantis apie gentis. Kiek jis žinojo, kinai ištisus šimtmečius sumaniai, beveik nepastebimai darė poveikį gentims, kad jos nuolat rietųsi.

— Kiek mano žmonių žuvo dėl tavo žmonių kaltės, Juanai? — paklausė jis.

— Jau pasakiau tau viską, ką žinau, — atsakė Juanas keldamas galvą. — Jei netiki manimi, atimk man gyvybę arba parsiųsk pas Ven Čao, — kalbėjo jis toliau ir jo veidas griežtėjo. — Arba duok man kardą ir leisk apsiginti nuo šių kaltinimų.