Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Aplinkui susirinko smalsuoliai, jie šnekėjosi rodydami į keistai apsirengusius žmones, kurie sutrukdė jų ryto darbus. Temudžinas nematė tarp jų Šolojaus, bet pikčiurna jo dėdė buvo ten, o jų kardus kaip aną kartą paėmė Kokė ir nuėjo į chano gerą pranešti apie jų atvykimą. Jaunasis karys, paėmęs jų ginklus, tartum nusivylė. Net iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasakyti, kad jie nebe tokios kokybės, kokius Temudžinas turėjo anksčiau. Totoriai nebuvo labai nagingi ginklakaliai, ir ašmenis reikėjo galąsti dažniau negu kardų iš geriausio Arslano plieno.

— Gali įeiti, — pagaliau pasakė vienas karys. — Ir tu, — pridūrė jis, rodydamas į Chazarą. — Tavo draugas turės palaukti čia.

Temudžinas neišsidavė nerimaująs. Nebuvo tikras, kad gali pasitikėti Chazaru — kad šis išliks šaltakraujis esant tokiai įtampai, bet Kačiunas tą rytą turėjo kitų užduočių. Nieko neatsakęs, Temudžinas pasilenkė įeidamas per žemas duris, o jo mintys lėkte lėkė.

Šį kartą Sansaras buvo ne daug vietos užimančiame didžiajame krėsle, kur sėdėdavo per svarbius susitikimus. Kai Temudžinas įėjo, jis tyliai kalbėjosi su dviem kariais. Greta juos stebėdamas stovėjo Kokė. Paimti kardai buvo nerūpestingai atremti į sieną, taip parodant, kad jie nieko verti.

Girgžtelėjus durims, Sansaras nutilo ir žengė į savo krėslą. Temudžinas pastebėjo, kad jis eina atsargiai, tartum kaulai nuo senatvės būtų tapę netvirti. Chanas vis dar panėšėjo į seną gyvatę — plikai nuskusta galva, įdubusios akys bėgioja. Temudžinui buvo sunku žiūrint į jį neparodyti nė krislelio neapykantos, bet jis išlaikė šaltą veido išraišką. Olchunų kariai sustojo abipus savo pono ir įdėmiai sužiuro į atvykėlius. Temudžinas prisivertė prisiminti mandagius žodžius, būtinus pasakyti galingos genties chanui.

— Man garbė būti tavo akivaizdoje, mano viešpatie Sansarai, — tarė jis.

— Deja, ir vėl, — atsakė Sansaras. — Maniau, daugiau tavęs nebepamatysiu. Kodėl neduodi man ramybės mano namuose, Temudžinai? Ko gero, matau tave dažniau nei savo žmonas. Ir ko dar tau iš manęs reikėtų?

Šnairomis Temudžinas pamatė, kad Kokė šypsosi, ir užvirė pykčiu dėl to, kaip tie žodžiai buvo ištarti. Jautė, kaip nerimsta niršdamas Chazaras, ir prieš atsakydamas žvilgtelėjo į brolį — įspėti.

— Gal esi girdėjęs, kad iš šiaurės tyrų sparčiai artinasi totorių kariuomenė? Mačiau juos savo akimis ir atvykau tavęs perspėti.

Sansaras sausai sukikeno.

— Visi klajokliai ir piemenys per tūkstantį mylių aplinkui apie juos kalba. Olchunai nėra nesantaikoje su totoriais. Mes nebuvome nukeliavę taip toli į šiaurę per pastaruosius keturiasdešimt metų, kai aš dar nebuvau chanas.

Jis palinko krėsle į priekį ir sublizgusiomis akimis žvelgė į abu vyrus, sustingusius priešais.

— Puldinėdamas sukurstei juos kariauti, Temudžinai. Dabar turi susitaikyti su padariniais. Bijausi dėl tavęs, tikrai bijausi.

Sansaro balsas prieštaravo žodžiams, ir Temudžinas tikėjosi, kad Chazaras paklausys jo paliepimo ir tylės.

— Jie negerbia genčių, kurios skelbiasi neturinčios jiems kraujo keršto, mano viešpatie, — kalbėjo toliau Temudžinas. — Jų stovykloje mačiau tūkstantį karių, tiek pat moterų ir vaikų. Jie atėjo į mūsų žemes galingesni, negu kas nors gali prisiminti.

— Baisiausiai persigandau, — nusišypsojo Sansaras. — Tai ką tu siūlai daryti?

— Užkirsti jiems kelią, — atrėžė Temudžinas, prarasdamas kantrybę dėl to, kad vyresniajam vyrui buvo aiškiai smagu.

— Kartu su kereitais? O, esu girdėjęs apie jūsų sąjungą, Temudžinai. Žinios greitai pasklinda, kai vyksta kas nors įdomaus. Bet ar to užteks? Nemanau, kad Togrulas galės atvesti į tą ypatingą pramogą daugiau kaip tris šimtus karių.

Temudžinas valdydamasis lėtai įkvėpė.

— Olchunų lankininkai garsėja kaip geriausi, mano viešpatie. Su dar trimis šimtais tavo vyrų aš galėčiau...

Jis nutilo, nes Sansaras kikendamas susižvalgė su Koke ir kitais dviem savo kariais. Sansaras pamatė piktus Temudžino ir Chazaro veidus ir pasistengė surimtėti.

— Nepyk, bet sumanei tokį dalyką... — Jis papurtė galvą. — Atvykai čia maldauti iš manęs karių? Tikiesi, kad visos olchunų pajėgos iš jos tavo vadovaujamos? Ne.

— Totoriai palaikys mus viena gentimi, — tarė Temudžinas žengdamas priekin, nes labai reikėjo įtikinti chaną. Sansaro kariai įsitempė jam pajudėjus, bet jis jų nepaisė. — Kiek laiko tu būsi saugus, kai kereitai bus sunaikinti? Kiek dar išgyvens kvirajai, naimanai, vilkai? Mes taip ilgai buvom atsiskyrę, tu turbūt pamiršai, kad esame viena tauta?

Sansaras sėdėjo nutykęs ir žiūrėjo į Temudžiną tamsiomis įdubusiomis akimis.

— Nepažįstu jokių savo brolių kereitų, — pagaliau tarė jis kone švogždamas. — Olchunai sustiprėjo be jų pagalbos. Turi atsilaikyti pats arba bėgti, Temudžinai. Mano karių negausi vestis. Toks mano atsakymas. Ir kito neišgirsi.

Temudžinas kiek patylėjo. Kai prabilo, atrodė, sunkte sunkia iš savęs kiekvieną žodį.

— Turiu pagrobęs iš totorių maišus sidabro. Pasakyk kainą už žmogų, ir aš nusipirksiu juos iš tavęs.

Sansaras atlošęs galvą ėmė juoktis, ir Temudžinas puolė. Stipriai truktelėjęs išlupo geležinę šarvų plokštelę ir stryktelėjęs priekin suvarė ją į nuogą Sansaro kaklą. Geležinę briauną grūdo ir traukė atgal, nors kibūs Sansaro pirštai stengėsi nustumti jo rankas. Kraujas aptaškė jam veidą.

Sansaro kariai buvo nepasirengę staigiai jo žūčiai. Kai jie atsitokėjo nuo sukrėtimo ir išsitraukė kardus, šalia jau buvo Chazaras, kumščiu gurino arčiausiai stovinčiam vyrui nosį. Ir jis laikė rankoje aštrią geležėlę, ištrauktą iš šarvų, — juodu su Temudžinu buvo vienoje šarvų vietoje įpjovę siūlus. Aršiai puolęs, perrėžė gerklę kitam Sansaro kariui. Šis susverdėjo ir su trenksmu virto aukštielninkas ant medinių grindų. Ore pasklido stipri išsituštinusių vidurių smarvė, vyro kojos dar trūkčiojo, tartum spardėsi.

Temudžinas atsitraukė nuo susmukusio chano lavono dusdamas, apsipylęs krauju. Chazaro sužeistas Sansaro karys beprotiškai įniršęs puolė priekin, bet Chazaras jau laikė kardą, atėmęs iš jo draugo. Kai juodu suartėjo, Temudžinas prišoko nuo krėslo, ėmė daužyti Sansaro karį ir parvertė jį ant nušveistų grindų. Temudžinas jį palaikė, ir Chazaras kelis kartus suvarė kardo ašmenis į besikilnojančią krūtinę, kol karys nurimo.

Tiktai Kokė dar stovėjo išsižiojęs, neapsakomo siaubo ištiktas. Kai Temudžinas ir Chazaras nukreipė į jį negailestingas akis, jis atatupstas pasitraukė prie sienos ir kojomis užkliudė totorių kardus. Vieną jų sugriebė beviltiškai išsigandęs ir staigiu judesiu ištraukė iš makšties.

Temudžino ir Chazaro žvilgsniai susitiko. Temudžinas paėmė antrąjį kardą, ir abu vyrai grėsmingai žengė prie Kokės.

— Aš tavo pusbrolis, — tarė Kokė, jo ranka, laikanti kardą, drebėjo. — Palik mane gyvą, bent dėl savo motinos.

Temudžinas išgirdo lauke pavojaus šauksmus. Tuoj susirinks olchunų kariai, jo gyvybė kabo ant plauko.

— Mesk kardą ir liksi gyvas, — tarė jis Kokei.

Chazaras pažvelgė į brolį, bet tas papurtė galvą. Kokės kardas barkštelėjo nukritęs ant grindų.

— Dabar eik lauk, — tarė Temudžinas. — Bėk, jei nori, tu man nereikalingas.

Kokė vos nenutraukė vyrių, skubėdamas atidaryti duris. Temudžinas ir Chazaras pastovėjo tylomis, žvelgdami į perrėžtą olchunų chano gerklę. Nė žodžio netaręs, Chazaras priėjo prie krėslo ir taip stipriai paspyrė lavoną, kad tas nuslydo ir tartum bekaulis pasitiesė jiems prie kojų.