Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Temudžinas nenorėjo pasakoti, kaip nužudė Sansarą jo paties gere, — nepasakos to žmogui, kuris reikalingas jam kaip sąjungininkas. Togrulas, ko gero, dar imtų bijoti savo karvedžio.

Togrulas buvo aiškiai nepatenkintas atsakymu ir norėjo vėl prabilti, atvėręs burną, pilną mėsos ir padažo, bet Temudžinas buvo greitesnis.

— Aš turiu į juos teises per kraują, Togrulai, ir jie manęs neatstūmė. Taigi mes turime užtektinai vyrų palaužti totoriams, kai jie ateis.

— Kiek tu atsivedei? — paklausė Togrulas, įnikęs kramtyti.

— Tris šimtus raitelių, visi gerai ginkluoti, — atsakė Temudžinas. — Ir tu gali tiek duoti.

— Totoriai turi daugiau kaip tūkstantį, esi mums sakęs, — staiga įsiterpė Ven Čao.

Temudžinas neatsakė, tik nukreipė savo geltonas akis į Džinų pasiuntinį. Juto, kaip jį stebi Juanas, ir svarstė, kiek Ven Čao žino, ką Juanas jam yra pasakęs.

— Bus nelengva, — tarė Temudžinas Togrului, tartum Ven Čao nebūtų nieko sakęs. — Mums reikės daug kinų šarvų. Olchunai turi du kalvius, gebančius nukalti kardus ir plokšteles. Jau įsakiau jiems imtis darbo. Mums reikės šarvų ir žirgams — iš odos ir geležies, ant krūtinės ir sprando.

Jis nutilo žiūrėdamas, kaip Togrulas galynėjasi su kietu mėsos kąsniu.

— Jau esu įrodęs — mūsų kovos būdas prieš nedidelius būrelius sėkmingas, — kalbėjo toliau Temudžinas, — nors ir tada mūsų buvo mažiau. Totoriai nenaudoja mūsų staigaus antpuolio būdo, viena greta pusračiu apsupti sparnus. — Jis metė žvilgsnį į Ven Čao. — Aš nebijau tos jų daugybės.

— Vis dėlto man yra pavojus visko netekti, — tarė Togrulas purtydamas galvą.

Tylą, stojusią jų pokalbyje, nutraukė Ven Čao.

— Šią totorių kariuomenę reikia sutriuškinti, mano viešpatie chane, — švelniai tarė jis Togrului. — Mano šeimininkai prisimins tavo pagalbą. Jau skirtos žemės tavo žmonėms, gaus jas pasibaigus mūšiui. Tu būsi ten valdovas ir daugiau niekada nepatirsi alkio ir karo.

Temudžinas ir vėl gavo įrodymą, kad Ven Čao turi ypatingą įtaką storajam chanui, ir dar labiau ėmė nemėgti Džinų pasiuntinio. Genčių tikslai buvo tokie patys, ir jis nesidžiaugė matydamas, kad jo tautietį taip pakerėjo tas apsukrus svetimšalis.

Kad paslėptų susierzinimą, Temudžinas ėmė valgyti gardžiuodamasis olchunų žolelių skoniu. Jis pastebėjo, kad Ven Čao derinasi prie jo ir taip pat tik dabar pradėjo valgyti. Tas vyras pratęs regzti pinkles, pagalvojo Temudžinas. Dėl to jis pavojingas.

Ir Togrulas jau pastebėjo, kur viskas krypsta, ir prieš dėdamasis gabalėlį mėsos į burną palaikė rankoje, apžiūrėjo, gūžtelėjo pečiais.

— Tu nori vadovauti kereitams? — paklausė Togrulas.

— Tik šį vieną mūšį, kaip jau buvo anksčiau, — atsakė Temudžinas. Tai buvo svarbiausias dalykas, ir jis negalėjo smerkti Togrulo už tai, kad tas bijo. — Dabar aš turiu savo gentį, Togrulai. Daugelis tikisi iš manęs saugumo ir vadovavimo. Kai totoriai bus sutriuškinti, aš metams kitiems iškeliausiu į pietus, į šiltesnius kraštus. Jau gana tos šaltos šiaurės. Už mano tėvo mirtį atkeršyta, ir gal radęs ramybę auginsiu sūnus ir dukteris.

— O kam daugiau mes kovojam? — sumurmėjo Togrulas. — Labai gerai, Temudžinai. Gausi tau reikalingus vyrus. Gausi mano kereitus, bet kai viskas baigsis, jie keliaus su manimi į rytus, į naujas žemes. Nesitikėk, kad jie liktų ten, kur negrasina joks priešas.

Temudžinas linktelėjo ir ištiesė ranką. Taukuoti Togrulo pirštai ją apglėbė, susitiko jų žvilgsniai — bet nė katras nepasitikėjo kitu.

— Dabar jau esu tikras — mano žmona ir motina norės grįžti pas savo gentainius, — tarė Temudžinas, tvirtai spausdamas ranką.

Togrulas linktelėjo.

— Atsiųsiu jas pas tave, — tarė jis, ir Temudžinas pajuto, kaip įtampa galutinai atlėgsta.

Hiulana su Borte ir Elujina ėjo per savo vaikystės stovyklą. Tris moteris lydėjo Chazaras su Kačiunu, taip pat ir Arslanas. Temudžinas buvo įspėjęs juos neatsipalaiduoti. Olchunai akivaizdžiai priėmė jį, atneštą įvykių antplūdžio, kuriam nepasipriešinsi. Tik tai dar nereiškė, kad jie gali saugūs vaikštinėti bet kur tarp gerų.

Borte dėl nėštumo buvo apsunkusi, pasikeitė ir eisena, taigi ji vos spėjo su Hiulana. Ji pasinaudojo proga susitikti su olchunų šeimomis. Buvo palikusi juos kaip užpuoliko moteris. Grįžti, tapus jų chano žmona, buvo nepaprastai malonu. Ji ėjo iškėlusi galvą, šūkteldavo, kai ką nors atpažindavo. Elujina susijaudinusi tiesė kaklą, dairydamasi savo šeimos. Kai juos pamatė, metėsi prie motinos pro du miegančius šunis. Atvykusi į stovyklą ėmė labiau pasitikėti savimi. Jos siekė ir Chazaras, ir Kačiunas, o Temudžinas, regis, buvo tuo patenkintas ir leido viską nuspręsti jiems patiems. Elujina nestokodama dėmesio tiesiog sužydo. Hiulana klausėsi, kaip ji pasakoja apie sesers mirtį — taip tyliai, kad vos buvo girdėti. Jos tėvas sunkiai atsisėdo ant rąsto prie gero durų, jo galva nusviro.

O Hiulana dairydamasi po stovyklą jautė tik liūdesį. Visi jos pažįstami buvo suaugę arba jau iškeliavę pas paukščius ir dvasias. Buvo keista ir nejauku matyti būstus ir puošnius delus šeimų, pažinotų, kai ji buvo dar mergaitė. Jos atmintyje jie liko tokie pat, bet iš tikrųjų čia buvo nepažįstamų žmonių stovykla.

— Ar pamatysi savo brolį, Hiulana? Savo sūnėną? — sušnibždėjo Borte.

Ji stovėjo ir žiūrėjo it pakerėta, kaip Elujina susitinka su savaisiais. Hiulana matė, ko trokšta jauna jos sūnaus žmona. Bet apie apsilankymą savo namuose ji net neužsiminė.

Tolumoje buvo girdėti kanopų dundesys — tai Temudžinas ir jo vadai mokė olchunus ir kereitus savų kariavimo būdų. Jie ten jau nuo aušros, ir Hiulana žinojo, kad jos sūnus per kelias pirmąsias dienas juos labai nuvargins. Jo padėtis dabar kitokia, bet daugelis kereitų vis tiek piktinosi, kad turi kovoti šalia menkesnių šeimų. Dar nesibaigus pirmai dienai buvo dvejos muštynės, vienas kereitų vyras gavo gilią žaizdą peiliu. Temudžinas nužudė nugalėtoją, neleidęs jam net prabilti. Hiulana suvirpėjo įsivaizdavusi sūnaus veidą. Ar ir Jesugėjus kada nors būtų buvęs toks žiaurus? Ji manė, kad būtų, jei būtų gavęs vadovauti tokiai daugybei žmonių. Jei šamanai sako tiesą, kad dalis sielos paliekama žemei, o kita dalis patenka į dangų, Jesugėjus didžiuotųsi tuo, ką nuveikė jo sūnus.

Hiulana ir Borte žiūrėjo, kaip Elujina nesiliaudama bučiuoja tėvo veidą, kaip maišosi jų ašaros. Pagaliau ji atsistojo su jais atsisveikinti ir motina priglaudė jos galvą sau prie peties. Borte nusigręžė nuo tos meilės akimirkos, bet jos veide negalėjai įskaityti jausmų.

Hiulanai net nereikėjo klausti, kas nutiko totoriams, pagrobusiems ją iš jos vyro. Buvo visiškai aišku iš to, kaip ji priešinosi kiekvieno prisilietimui, atšlydama net tada, kai Hiulana ištiesdavo ranką jos link. Hiulana iš visos širdies užjautė Bortę dėl to, ką ji iškentėjo, bet geriau negu kas kitas žinojo — laikas atbukins aštrius ašmenis. Net Bekterio prisiminimas atrodė tolimas, lyg ir nebe toks gyvas, nebe taip skaudino.

Atrodė, ir saulė nešildo odos, — Hiulana pasijuto nesidžiaugianti, kad grįžo pas olchunus, taip, kaip buvo tikėjusis. Viskas jau kitaip. Ji nebe maža mergaitė, jodinėjusi su savo broliais ir kartą sutikusi Jesugėjų. Prisiminė, koks gražus ir bebaimis jis buvo tą dieną, kai juos užpuolė. Enkas, kai jam pataikė į šlaunį Jesugėjaus strėlė, klykdamas puolė prie žirgo ir nušuoliavo tolyn. Tada ji nekentė svetimojo kario, bet kaip galėjo žinoti, kad jis bus tas vyras, kurį ji pamils? Iš kur galėjo žinoti, kad vėl stovės tarp saviškių jau kaip chano motina?