Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Kai sutiksi mano tėvą, pasakyk jam, kaip mirei, — sumurmėjo Chazaras nebegyvam chanui.

Ant sienos Temudžinas pamatė du pažįstamus kardus ir juos nusikabino. Jie girdėjo lauke susirinkusių vyrų balsus, ginklų žvangesį. Temudžinas pažvelgė į Chazarą, jo geltonos akys buvo šaltos.

— Na, brolau, ar esi pasirengęs mirti?

Juodu žengė į pavasario saulės šviesą, greitai viską apžvelgė spręsdami, kas jų laukia. Per žingsnį nuo durų stovėjo Arslanas, jam prie kojų gulėjo du lavonai. Praėjusią naktį jie buvo aptarę kiekvieną veiksmų smulkmeną, bet juk negalėjai žinoti, kaip viskas vyks. Temudžinas, sutikęs Arslano žvilgsnį, truktelėjo pečiais. Jis nesitikėjo likti gyvas nė kelių akimirksnių. Buvo suteikęs progą jam ir jo sūnui pasišalinti, bet jie būtinai norėjo vykti kartu.

— Ar jis nebegyvas? — paklausė Arslanas.

— Taip, — atsakė Temudžinas.

Jis laikė senuosius Arslano kardus, vieną įspraudė ginklakaliui į ranką. Arslanas žinojo, kad gal nebeilgai jį turės, bet linktelėjo galvą paimdamas, o totorių kardą numetė ant žemės. Per ginklakalio petį Temudžinas žvelgė į visiškai sutrikusius olchunų karius. Daugelis turėjo rankose lankus, bet negavę įsakymų dvejojo, taigi Temudžinas pasinaudojo proga, kol jie atsitokėję jų nenušovė.

— Stovėkit ramiai ir klausykit! — griausmingai sušuko jis miniai.

Baimingi šauksmai sustiprėjo, bet tie, kurie buvo arčiau, stovėjo ir žiūrėjo. Temudžinas prisiminė, kaip medžiotojas gali vienu įdėmiu žvilgsniu sustingdyti žvėrį.

— Aš skelbiu savo valdžią olchunams kaip nugalėtojas, — suriko jis, stengdamasis, kad išgirstų kuo daugiau žmonių. — Prisiekiu, jums nebus padaryta nieko pikta.

Temudžinas apžvelgė juos svarstydamas, kiek jie išsigandę ir įniršę. Kai kurie kariai lyg ir ragino kitus pulti, bet niekas nerodė noro skubėti prie chano gero ir žudyti vyrų, su tokiu pasitikėjimu savimi stovinčių prieš juos.

Kliaudamasis nuojauta Temudžinas žengė porą žingsnių prie Sansarui artimų karių būrelio. Šie buvo užsigrūdinę kariai, ir jis žinojo — kaip tik čia didžiausias pavojus. Vienas klaidingas žodis ar dvejonė, ir prasiverš smurtas, nors jau per vėlu gelbėti žmogų, kurį jie prisiekė apginti. Kai Temudžinas vėl pakėlė balsą šaukdamas per jų galvas, veiduose nuolankumas kovojo su pykčiu.

— Aš esu Temudžinas iš vilkų genties. Jūs žinot mano vardą. Mano motina iš olchunų. Ir mano žmona iš olchunų. Tokie bus ir mano vaikai. Skelbiu paveldėjimo teisę pagal kraują. Ateis laikas, ir visos kitos gentys stos į mano pusę.

Kariai tebetylėjo. Temudžinas laikė kardą nuleistą prie kojų, žinodamas, kad pakėlęs jį prisišauks mirtį. Jis matė nukreiptus į save lankus ir prisivertė atrodyti ramus. Kurgi Kačiunas? Brolis turėjo girdėti sumaištį.

— Neišsigąskit išgirdę sargų ragus, — pasakė jis tylesniu balsu. — Tai bus mano kariai, jiems įsakyta mano žmonių neliesti.

Jie ėmė atsigauti po pirmųjų sukrėtimo akimirkų, kai viskas buvo neaišku, ir Temudžinas nežinojo, ką jie darys. Arčiausiai stovintys, regis, klausėsi.

— Žinau, kad jūs užsirūstinot, bet būsit apdovanoti, kai aš nuvesiu savo žmones į šiaurę prieš totorius, — pasakė jiems. — Jūs atkeršysit už mano tėvo mirtį, ir mes visuose tyruose būsim viena gentis, viena tauta. Kaip visada turėjo būti. Tegu totoriai mūsų bijos. Tegu kinai mūsų bijos.

Jis matė, kaip ima atsipalaiduoti jų įtemptos rankos, ir stengėsi neparodyti džiūgavimo veide. Išgirdo pavojaus ragus ir dar kartą pasistengė nuraminti minią.

— Nebus nuskriaustas nė vienas iš olchunų, prisiekiu savo tėvo dvasia. Mano kariai jūsų nelies. Įsileiskite juos ir apgalvokite priesaiką, kurią paprašysiu jus duoti. — Jis apžvelgė minią ir matė, kad visi įsmeigę į jį akis. — Girdėjot — totoriams aš esu laukinis vilkas, esu jiems tikra nelaimė. Girdėjot — mano žodis geležinis. Ir dabar sakau: olchunai saugūs patekę į mano rankas.

Jis žiūrėjo, kaip per minią lėtai atjoja Kačiunas su savo dešimčia vyrų, ir jautė neapsakomą palengvėjimą. Kai kurie iš olchunų stovėjo kaip įkasti, ir prajojant teko juos stumtelti iš kelio. Kačiunui ir jo vyrams nulipus nuo žirgų minia tebetylėjo.

Kačiunas nežinojo, ko tikėtis, bet nustebo, kad olchunai sustingę spokso į jo brolį. Temudžinas greitai jį apkabino užvaldytas jausmų, galinčių sugadinti tai, ką laimėjo.

— Aš priimsiu tuos, kurie įsipareigos mane ginti, ir išklausysiu jų priesaiką, — pasakė Temudžinas miniai. Tyloje visi jį girdėjo. — Priimsiu jus visus saulei leidžiantis. Nebijokite. Rytoj stovykla pajudės į šiaurę prisidėti prie kereitų, mūsų sąjungininkų. — Jis apsidairė — lankai pagaliau nuleisti. Linktelėjo lankininkams. — Girdėjau, olchunų bijomasi mūšyje, — tarė jis. — Mes parodysiu totoriams, kad jie negali įžengti į mūsų žemes ir likti nenubausti.

Stambiai sudėtas vyras prasibrovė per minią iš užnugario. Vienas berniukas nepasiskubino pasitraukti, ir vyras, smogęs jam per galvą atgalia ranka, pargriovė.

Temudžinas stebėjo jį ateinantį ir jo džiūgavimas blėso. Jis žinojo, kad Sansaras turėjo kelis sūnus. Tas, kuris artinosi, buvo tokių pat veido bruožų kaip tėvas, tik galingesnio kūno. Galbūt ir Sansaras kadaise buvo toks stiprus.

— Kur mano tėvas? — griežtai paklausė priėjęs vyras.

Kariai pasigręžė, daugelis nejučia nulenkė prieš jį galvas. Temudžinas suspaudė žandikaulius, pasirengęs atremti puolimą. Šalia įsitempė jo broliai, visų susirinkusių rankose staiga atsirado kardas ar kirvis.

— Tavo tėvas nebegyvas, — tarė Temudžinas. — Aš pareiškiau teises į gentį.

— Kas tu toks, kad drįsti kalbėti su manimi? — griežtai paklausė vyras. Temudžinui nespėjus atsakyti, Sansaro sūnus ištarė trumpą įsakymą pasirengusiems pulti kariams: — Nužudykit juos visus!

Nė vienas nepajudėjo, ir Temudžinas pajuto, kaip jo sugniuždytoje dvasioje vėl žiebiasi vilties kibirkštėlė.

— Per vėlu, — tarė jis tyliai. — Aš pareiškiau į juos teises pagal kraują ir todėl, kad nugalėjau. Tau čia nebėra vietos.

Sansaro sūnaus burna iš nuostabos prasižiojo, jis žvalgėsi į žmones, pažįstamus visą gyvenimą. Jie suko akis šalin, ir jo veidas pamažu virto sustingusia kauke. Temudžinas matė, kad drąsos jam nestinga. Jo akys buvo tokios pat kaip tėvo, jos klaidžiojo tol, kol įvertino naują padėtį. Pagaliau nusiviepęs tarė:

— Tuomet aš turiu teisę mesti tau iššūkį priešais juos visus. Jei nori užimti mano tėvo vietą, turėsi mane nužudyti arba aš nužudysiu tave.

Jis kalbėjo tvirtai įsitikinęs, ir Temudžiną nusmelkė susižavėjimas juo.

— Sutinku, — atsakė jis. — Nors ir nežinau tavo vardo.

Sansaro sūnus atpalaiduodamas pakraipė pečius.

— Aš esu Paliachas, olchunų chanas.

Drąsu buvo taip tvirtinti, ir Temudžinas, užuot paneigęs, tik nulenkė galvą. Jis priėjo prie Arslano ir paėmė iš jo puikųjį kardą.

— Greit jį nužudyk, — sulaikęs kvapą sušnypštė Arslanas. — Jei jie ims šaukti jį palaikydami, mes visi žuvę.

Temudžinas nieko neatsakė, tik pažvelgė Arslanui į akis ir grįžęs prie Paliacho mestelėjo jam kardą. Sansaro sūnus mikliai jį sugavo, ir mintyse Temudžinas susiraukė. Dabar jų gyvybė priklauso nuo įgūdžių, įgytų per daugybę mokomųjų susirėmimų su Arslanu ir Juanu.

Paliachas iššiepęs dantis švystelėjo kardu ore ir su panieka tarė Temudžinui, kai tas priėjo:

— Su šitais šarvais? Tai kodėl tau nenušovus manęs iš tolo? Bijai stoti prieš mane be jų?