Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Jis sakė, kad, jeigu noriu, galiu joti su juo prieš totorius, — pareiškė jis.

Chazaras žinojo, kad tai tiesa, tačiau apsimetė nustebęs.

— Ką? Toks mažvaikis kaip tu? Prieš milžinus apžėlusius totorius? Tie kariai bjauresni už vilkus, berniuk. Aukštesni už mus ir blyškiaodžiai kaip vaiduokliai. Kai kas sako, kad jie tikrai vaiduokliai ir ateina tavęs, kai miegi.

— Palik jį ramybėje, — sumurmėjo Kačiunas.

Chazaras pamąstė ir nenoriai nutilo. Kačiunas iš jo tylėjimo suprato, kad brolis nusileido, ir atsisėdo lovoje.

— Jie ne vaiduokliai, Temuge, tačiau yra tvirti vyrai ir gerai kaunasi su lanku bei kardu. Tu dar per silpnas stoti prieš juos.

— Tu stojai, kai buvai mano amžiaus, — tarė Temugė.

Po jo nosimi kabėjo lašas, ir Chazaras pagalvojo, ar jis įkris berniukui į burną. Žiūrėjo susidomėjęs, o Kačiunas, ketindamas kreiptis į Temugę, nuleido kojas ant grindų.

— Taip, būdamas tavo amžiaus aš geriau šaudžiau iš lanko. Mokiausi kasdien, kol sutraukdavo rankas ir pirštus pragindavau iki kraujo.

Kaire ranka jis paplekšnojo sau per dešinį žastą, rodydamas įtemptus raumenis. Jie buvo didesni už kairės rankos ir jam judant kilnojosi.

— Taip aš tapau stiprus, Temuge. Ar tu darai tą patį? Kiek tik matau, žaidi su vaikais arba kalbiesi su motina.

— Aš mokiausi, — niūriai atsakė Temugė, nors visi žinojo, kad jis meluoja arba bent nutyli tiesą. Net su apsauginiu kauliniu žiedu ant pirštų jis šaudė prastai. Kačiunas ne kartą brolį buvo ištempęs į laukus palakstyti, kad taptų ištvermingesnis, tačiau neatrodė, kad tai padėtų. Nubėgęs vos mylią jis imdavo dusti ir springti.

Chazaras papurtė galvą, tarsi jam būtų nusibodę.

— Jei nemoki šaudyti ar esi per silpnas kautis kardu, tai kaip tu juos žudysi? — paklausė jis. Pagalvojo, kad jauniausiasis vėl gali pulti, bet Temugė pasidavė.

— Nekenčiu jūsų, — pasakė jis. — Norėčiau, kad totoriai jus abu užmuštų.

Jis puolė lauk iš gero, bet Chazaras pakišo jam koją ir Temugė tarpduryje išsitiesė. Pašokęs nulėkė neatsigręždamas.

— Tu per griežtas jam, — tarė Kačiunas, vėl imdamas savo lanką.

— Ne. Jei išgirsiu dar kartą, kad jis „toks jautrus berniukas“, susivemsiu. Ar žinai, su kuo jis šiandien kalbėjosi? Su Ven Čao. Eidamas pro šalį girdėjau, kaip jie plepa apie paukščius ir dar kažką. Pasakyk, ką tai reiškia.

— Nežinau, bet jis mano jaunesnysis brolis ir noriu, kad baigtum jį graužti kaip kokia senė. Ar aš noriu per daug?

Kačiunas kalbėjo šiek tiek įsikarščiavęs, tad Chazaras pagalvojo, kaip atsakyti. Kačiuną peštynėse jis dar įveikdavo, tačiau per paskutiniąsias gavo tiek daug skausmingų mėlynių, kad nusprendė daugiau peštynių nekurstyti.

— Mes visi su juo elgiamės skirtingai, ir koks iš jo išėjo karys? — paklausė Chazaras.

Kačiunas pažvelgė į jį.

— Gal jis bus šamanas ar sakmių sekėjas, kaip senasis Čagatajus.

Chazaras prunkštelėjo.

— Jaunystėje Čagatajus buvo karys. Arba bent taip sakydavo. Sakmės prastas užsiėmimas jaunam žmogui.

— Chazarai, leisk jam pačiam susirasti savo kelią, — tarė Kačiunas. — Jis gali skirtis nuo to, kuriuo stengiamės jį vesti.

Borte ir Temudžinas gulėjo, neprisiliesdami vienas prie kito. Dar nenudžiūvus ant lūpų kraujui, juodu mylėjosi tą naktį, kai nubaudė totorius, nors Borte, pajutusi ant savęs jo svorį, iš liūdesio ir skausmo pravirko. Jis būtų liovęsis, tačiau ji suėmė jį už šlaunų ir laikė savyje, o jos veidu liejosi ašaros.

Tai buvo vienintelis kartas. Nuo tos dienos ji negalėjo prisiversti leistis liečiama. Kai tik jis palįsdavo po kailiais, ji pabučiuodavo jį ir jo glėbyje susiriesdavo į kamuoliuką. Bet nieko daugiau. Mėnesinių kraujas nesirodė nuo tada, kai ji išvyko iš olchunų stovyklos, bet dabar ji bijojo dėl kūdikio. Buvo beveik užtikrinta, kad kūdikis Temudžino. Olchunų stovykloje ji daugybę kartų matė, kaip šunys jodinėja kales. Kartais šuniukai turėdavo ne vieno tėvo spalvų. Ji nežinojo, ar taip pat būna ir žmonėms, tačiau klausti Hiulanos nedrįso.

Svetimo gero tamsoje ji vėl ėmė verkti, o jos vyras miegojo. Kodėl verkia, nesuprato pati.

XXVIIISKYRIUS

Temudžinas piktai nusibraukė akis užliejusį prakaitą. Arslano padarytas šarvuotas drabužis gerokai sunkesnis, nei jis manė. Jautėsi tartum įvyniotas į kilimą, o kardo kirčiai atrodė perpus lėtesni nei anksčiau. Saulei tekant, jis stovėjo priešais Juaną ir niršo matydamas, kad šio kakta sausutėlė, nors jis su tokiais pat šarvais.

— Dar kartą, — pareikalavo Temudžinas.

Juano akys smagiai žybtelėjo ir prieš pakeldamas kardą jis nusilenkė. Buvo paliepęs jiems visą laiką būti su šarvais, kol šie taps kaip dar viena oda. Net praėjus savaitei po žygio į totorių stovyklą jie kovėsi per lėtai. Temudžinas vertė savo vyrus kautis po dvi valandas auštant ir temstant, ir su šarvais, ir be jų. Pratybos čia užlaikė šešiasdešimt karių, atjojusių iš kereitų stovyklos, bet Juanas jų pastangomis buvo patenkintas. Nevikrūs šarvuoti vyrai būtų kaip kokie vėžliai, kurių prisiminė esant tėvynėje. Pirmąsias totorių strėles gal ir atlaikytų, bet pėsti būtų lengvai įveikiami.

Kereitų ginklakalių padedamas, Arslanas padarė penkis geležies plokštelių apdarus. Be to, Venas ištesėjo pažadą ir atgabeno dar dešimt, tiktai vienus pasiliko naujajam asmens sargybiniui. Šį vyrą parinko pats Juanas ir prieš išvykdamas įsitikino, kad jis supranta, kokia tenka atsakomybė.

Temudžinas vilkėjo naujuosius šarvus, ilgą sujungtų plokštelių antkrūtinį, atskirai buvo uždengtos slėpsnos ir šlaunys. Pečių šarvai nuo kaklo siekė alkūnes, ir kaip tik jie labiausiai vargino. Juanas visada tiesiog žengdavo į šoną ir lengvai išvengdavo lėto kirčio.

Jis stebėjo, kaip Temudžinas artinasi, iš eisenos numatydamas jo ketinimus. Jaunojo chano svorį laikė daugiau kairė koja, ir Juanas spėjo, kad jis pradės smūgiuoti žemais kirčiais iš kairės ir kils aukščiau. Jų kardų ašmenys buvo aštraus plieno, bet kol kas nė katram negrėsė didesnis pavojus. Juanas valdė kardą taip tobulai, kad per mokomąsias kovas niekam net neįbrėždavo, o Temudžinas neidavo per arti.

Paskutinę akimirką Temudžinas vėl perkėlė svorį ir, užuot puolęs, padarė įtūpstą. Juanas traukdamasis žengė dešine atgal, ir ašmenys, užkliudę jo šarvus, tik džerkštelėjo. Jis nesibaimino tokių nestiprių smūgių, to turėjo išmokti ir Temudžinas. Buvo galima nepaisyti daugybės smūgių arba tiesiog atsargiai juos atmušti.

Kardui nuslydus, Juanas staiga žengė į priekį ir pakelta kardo rankena prilietė Temudžino nosį. Tuo pat metu garsiai išpūtė orą iš plaučių, šūkteldamas „Ei!“, ir tik tada atsitraukė.

— Dar kartą, — irzliai tarė Temudžinas ir žengė, Juanui nespėjus atsistoti norima padėtimi.

Šį kartą jis iškėlė ašmenis virš Juano galvos ir kirto žemyn. Juanas atrėmė juos savo kardo ašmenimis, ir juodviem šarvai sudžerškėjo, susidūrus krūtinėmis. Temudžinas pakišo Juanui stipresniąją koją, ir karys parvirto aukštielninkas. Nuo žemės jis žiūrėjo į Temudžiną, laukdamas dar vieno smūgio.

— Na?

— Ką „na“? — atsakė Temudžinas. — Dabar aš perkirsiu tau krūtinę.

Juanas nė nekrustelėjo.

— Neperkirsi. Aš moku kovoti iš bet kurios padėties.

Kalbėdamas jis spyrė Temudžinui, ir tas gražiausiai išsitiesė ant žemės. Temudžinas pašoko persikreipusiu veidu.

— Jei nebūčiau su tais sunkiais šarvais, tau nebūtų buvę taip lengva, — tarė jis.