Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Naimanų bendruomenė buvo paskutinis svarbus darinys, kuris nenorėjo dėtis prie naujos tautos. Naimanų chanas įkopė į Nakhu kalną ir šlaitais traukėsi nuo puolančios Čingio kariaunos. Čingis pasiūlė pasigailėti chano sargybinių, tačiau jie atsisakė ir tuomet visi iki vieno buvo nužudyti, o likę gyvi kariai ir jų šeimos paimti į Čingio kariuomenę.

Kokčiu buvo galingas šamanas, dar žinomas Teb Tengeži vardu. Mažai žinoma apie tai, kas iš tikrųjų jį padarė įtakingą. Tiek Hiulana, tiek Borte skųsdavo jį Čingiui dėl įvairių dalykų. Jo sugebėjimas daryti įtaką chanui Čingio artimai aplinkai kėlė didžiulį rūpestį. Pats Čingis tikėjo vieninteliu Dangiškuoju tėvu: jo religija buvo deistinė pasaulėžiūra, paremta šamanizmo dvasių pasauliu. Kokčiu išlieka savotiška mįslė. Vienas iš genčių įstatymų draudė pralieti karališkąjį ar švento žmogaus kraują. Jo istorijos pasakoti dar nebaigiau.

Gentims atsiliepus į Čingio kvietimą burtis, uigūrų chanas parašė ištikimybės pareiškimą — beveik tiksliai tokį, kokį pateikiau knygoje. Tačiau kivirčas, kai Chazaras buvo sumuštas, o Temugė priverstas atsiklaupti, įvyko ne su vojelų, o su kongotanų genties sūnumis.

Čingis iš tikrųjų užtvindė Si Sia lygumą ir buvo priverstas atsitraukti dėl kylančio vandens. Derliaus sunaikinimas atvedė karalių prie derybų stalo ir galiausiai pavertė jį mongolų vasalu. Tikriausiai ne tuomet Čingiui pirmą kartą kilo mintis apie duoklę. Jau seniau buvo žinoma, kad mongolai tokiu būdu veda derybas, tačiau niekada iki tol — tokio didelio masto. Įdomus klausimas, ką Čingis padarė su Si Sia, o vėliau — su imperatoriaus miesto turtais. Jis neturėjo daug asmeninių daiktų, tik tuos, kuriuos nešdavosi jodamas. Duoklė darė įspūdį gentims ir tvirtino Čingio valdžią, bet mažai davė praktinės naudos.

Si Sia istorijos baigtis galėjo būti kitokia, jeigu Dzinų imperijos valdovas Vėjus būtų atsiliepęs į pagalbos šauksmą. Jo atsakymas (išvertus) buvo toks: „Mums tik į naudą, kai vieni mūsų priešai puola kitus. Kur pavojus mums?“

Čingis tik atsitiktinai apėjo Didžiąją kinų sieną. Jo kelias į Jenčiną per Si Sia žemes apjuosė sieną. Tačiau svarbu suprasti, kad siena buvo tvirta kliūtis tik kalnuose aplink Jenčiną — dabar žinomą kaip Pekinas ar Beidžingas. Kitur siena buvo apgriauta, likęs tik žemės pylimas su sargybos postais. Vėlesniais amžiais siena buvo sujungta į vientisą saugotis nuo antpuolių.

Reikia pasakyti, kad vakarietiškas kinų vietovardžių tarimas visada yra tik apytikslis, juk garsams atkurti vartojamas svetimas raidynas. Taigi ir Si Sia pavadinimas rašomas tai vienaip, tai kitaip — ir Tsi-Tsia , ir Hsi-Hsia , o Dzinai (kinai) — ir Chin , ir Jin , ir netgi Kin. Sung kai kuriuose tekstuose rašoma Sang. Aš aptikau net dvidešimt vieną Čingio vardo rašymo būdą, nuo retesnių Gentchiscan ar Tchen-Kis iki įprastesnių Jingis , Chinggis, Jengiz ir Gengis . Mongoliški žodžiai ordo ir ordų reiškia „stovykla“, arba „vyriausioji būstinė“. Iš čia mes ir kildiname žodį „orda“, angliškai horde. Kai kurie žodynai žodį „šamanas“ ( shaman) kildina iš mongolų kalbos, o Nepalo gurhai gali teigti, kad jų pavadinimas susijęs su žodžiu gurkhan — tai reiškia „chanų chanas“.

Čingis turėjo keturis teisėtus sūnus. Kaip ir visų mongolų, jų vardai rašomi įvairiai — kaip Šekspyras angliškai rašomas tai Shakespeare , tai Shaksper. Žočis kartais rašomas Jochi , o kartais Jujiy Čagatajus — tai Chagatai, tai Jagatai , Ugedėjus — Ogedai arba Ogdai. Jo paskutinis sūnus buvo Tolujus, rašoma taip — Tolui , kartais Tule.

Kaip kad paėmė Si Sia princesę, Čingis ne kartą pasiėmė dar žmonų iš sumuštų priešų. Vienas iš vėlesnių jo potvarkių įteisino visus vaikus, nors neatrodo, kad tas potvarkis kaip nors paveikė jo sūnų paveldėjimo teisę.

Sienomis aptverti miestai Čingiui visada kėlė sunkumų. Jam puolant Jenčiną, miestas buvo apsuptas kaimeliais-tvirtovėmis su ginklų ir maisto atsargų sandėliais. Miesto sieną juosė grioviai, sienos pagrindas buvo beveik penkiasdešimties pėdų storumo, o pati siena — panašaus aukščio. Į miestą vedė trylika įtvirtintų vartų ir driekėsi iki šiol ilgiausias pasaulyje kanalas — daugiau nei tūkstantį mylių į pietus ir rytus, iki Hangdžou. Dauguma pasaulio sostinių pastatytos ant didžiųjų upių krantų. Beidžingas buvo įsikūręs prie trijų didelių ežerų — Beihėjaus šiaurėje, Songo centre ir Nanhajaus pietuose. Tai gali būti seniausia nuolatinė žmonių gyvenvietė — apie gyventojus yra net pusės milijono metų senumo duomenų, pavyzdžiui, šaltiniuose kalbama apie vadinamąjį Pekino žmogų.

Tuo metu, kai Čingis puolė per Barsuko Nasrų perėją, Jenčinas klestėjo: aplink jį dunksojo penkių mylių perimetro siena, mieste gyveno ketvirtis milijono šeimų — apytikriai milijonas gyventojų. Galima manyti, kad jų buvo dar puse milijono daugiau, bet neįtrauktų į jokias oficialias apskaitas. Žymusis Uždraustasis miestas už sienų bei imperatoriaus Vasaros rūmai (sunaikinti britų ir prancūzų kareivių 1860 m.) dar nebuvo pastatyti. Dabar mieste gyvena apytikriai penkiolika milijonų žmonių. Galima važiuoti perėja, kur kitados vyko vienas kruviniausių mūšių istorijoje. Jo data yra žinoma: 1211 metai. Tuo laiku Čingis jau penkerius metus buvo savo tautos valdovas. Jis buvo pačiame savo fizinių jėgų žydėjime ir kovėsi savo karių gretose. Neatrodo, kad jam tuomet buvo daug daugiau nei keturiasdešimt metų, bet galėjo būti ir vos trisdešimt, kaip jau minėjau.

Mūšis Barsuko Nasrų perėjoje laikomas viena didžiausių Čingio pergalių. Vesdamas daug mažiau karių ir negalėdamas manevruoti, jis pasiuntė vyrus apsupti priešo perkopus kalnus, kuriuos kinai manė esant neįveikiamus. Kinų raitelius mongolai suvarė į jų pačių pulkus, ir net po dešimties metų toje vietoje trisdešimties mylių spinduliu dar mėtėsi griaučiai. Perėja senesniuose šaltiniuose vadinama Yuhung — išvertus tai reikštų Barsuko Nasrai.

Pralaimėjęs mūšį, karvedys Dži Džongas iš tikrųjų grįžęs nužudė jaunąjį imperatorių ir paskyrė kitą, o pats valdė kaip regentas.

Jenčino miestas buvo gerai įtvirtintas, ant jo sienos įrengta beveik tūkstantis sargybos bokštelių. Kiekviename stovėjo arbaletai, galintys iššauti didžiules strėles dviejų trečdalių mylios atstumu. Be to, juose buvo katapultos, galinčios svaidyti sunkius akmenis šimtų žingsnių nuotoliu nuo sienos. Turėjo ir parako — kinai buvo tik pradėję jį naudoti kare, nors daugiau gynybai. Jų svaidyklės galėjo svaidyti ir molines puodynes su distiliuota nafta — benzinu. Tokio miesto-tvirtovės puolimas galėjo turėti pražūtingų padarinių mongolų kariaunai, todėl jie pasirinko siaubti aplinkines vietoves ir marinti Jenčiną badu, kol pasiduos.

Apsiaustis truko ketverius metus, ir Jenčino gyventojai buvo priversti valgyti savo mirusiuosius, kol pagaliau 1215 metais miestas atvėrė vartus ir pasidavė. Čingis, priėmęs pasidavimą kartu su neįsivaizduojamos vertės duokle, iškeliavo atgal į savo jaunystės pievas — kaip darydavo visą savo gyvenimą. Apsiausčiai pasibaigus, imperatorius pabėgo į pietus. Čingis pats atgal negrįžo, bet pasiuntė į miestą kariuomenę atkeršyti. Kai kurie Jenčino kvartalai degė visą mėnesį.

Čingis liepsnojo neapykanta Dzinams, bet jis nepamatė jų galutinai užkariautų ir pavergtų. Tai išvydo jo sūnūs ir anūkas Chu Bilajus.