Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

— Tavęs stovykloje bijoma, — greitai atsakė šnipas ir sugriebė jo kaulėtą ranką. — Ar tu tas, kurio man reikia?

— Taip, tas, — atsakė Kokčiu. Jo veidas persikreipė išvydus, kaip palengvėjo šnipui. — Viskas, ką turi padaryti, — pasakyti, ką aš gausiu už pagalbą tvarkant šį reikaliuką. Įdomu, kiek jūsų miestas vertas imperatoriui? Kiek verta jo paties gyvybė?

— Viskas, ko tu nori, įeis į chanui sumokėtą duoklę, — atsakė šnipas. Jis negalėjo patikėti, kad tas vyras žaidžia su juo. Kokį kitą pasirinkimą turėjo, jei ne klausyti šamano?

Kokčiu kurį laiką tylėjo, norėdamas perprasti ant gulto sėdintį vyrą.

— Pasaulyje tikrai egzistuoja magija, verge. Aš ją ir jaučiau, ir naudojau. Jeigu jūsų žmonės ką nors išmano apie šį meną, jūsų imperatorius berniukas turės tai savo mieste, — tarė jis pagaliau. — Žmogus ir per šimtą gyvenimų jos pakankamai neišmoks. Norėčiau sužinoti visas paslaptis, kurias žino jūsų žmonės.

— Jie žino daug paslapčių, šamane: nuo popieriaus ir šilko gamybos iki parako, kompaso ir alyvos, kuri neišsenka. Ką tu nori sužinoti?

Kokčiu sušnarpštė.

— Nesiderėk su manimi. Aš noriu visko. Ar miestuose turite vyrų, kurie visa tai daro?

Šnipas linktelėjo.

— Turime šventikų ir įvairių sričių daktarų.

— Tegu jie pasidalys visomis savo paslaptimis su manimi. Tegu įriša raštus ir padovanoja kaip dovaną bičiuliui. Pasakyk jiems, kad surašytų viską, nes pranešiu savo chanui, jog mačiau kruviną regėjimą, ir jis grįš deginti jūsų žemių iki pat jūros. Ar supranti?

Šnipui atsirišo liežuvis ir jis atsakė su palengvėjimu. Išgirdo piktus balsus netoliese ir paskubėjo baigti.

— Padarysiu taip, kaip nori, — sušnibždėjo jis. — Imperatorius pasiduos, kai išvys baltąją palapinę.

Jis akimirką pagalvojo, paskui vėl prabilo. Balsai lauke garsėjo.

— Jeigu išduosi mane, šamane, viskas, ką tu nori sužinoti, sudegs liepsnose. Mieste yra užtektinai parako, kad net akmenys virstų dulkėmis.

— Ar ne per daug įžūlus grasinimas, — atsakė Kokčiu pašaipiai. — Svarstau, ar jūsų žmonės iš tiesų turės valios taip pasielgti. Girdėjau, ką sakei, verge. Tu savo darbą atlikai. Dabar grįžk į savo miestą ir kartu su imperatoriumi lauk baltos palapinės. Ateis laikas, ir ji stovės.

Šnipas norėjo paraginti šamaną, priversti jį suprasti, kad veikti reikia greitai. Tačiau atsargumas užčiaupė jam burną. Jis suprato, kad taip tik pablogins savo padėtį. Šamanui juk visai nesvarbu, kad žmonės mieste miršta kiekvieną dieną.

— Kas ten darosi? — paklausė Kokčiu sutrikdytas šauksmų lauke.

Jis mostelėjo šnipui eiti ir išsekė iš paskos į mėnesieną. Visi lauke žvelgė į miestą, ir jie atsigręžė į sieną.

Jaunos moterys, apsirengusios baltais, mirties spalvos, drabužiais, lėtai lipo akmeniniais laiptais. Jos buvo liesos, vieni griaučiai, ir basos, bet nedrebėjo. Atrodė, šaltis joms nė motais. Kariai ant sienos atsitraukė, apimti prietaringos baimės, ir niekas nepastojo joms kelio. Tūkstančiai, o gal dešimtys tūkstančių jų susirinko virš miesto. Virš Jenčino nurimo net vėjas. Įsivyravo kurti tyla.

Penkiasdešimt pėdų žemiau miestą juosiantis takas buvo pabalęs nuo gruodo. Visos kaip viena jaunosios Jenčino moterys priėjo prie sienos krašto. Kai kurios laikėsi už rankų, kitos stovėjo atskirai, žvelgdamos į tamsą. Jos stovėjo per visą sienos ilgį ir mėnesienoje žvelgė žemyn.

Šnipui užėmė žadą ir jis ėmė šnibždėti maldą, kurios nebuvo prisiminęs daugybę metų. Ji buvo iš tų laikų, kai jis dar vadinosi tikru vardu. Jam plyšo širdis dėl savo žmonių ir savo miesto.

Baltos figūros ant miesto sienos atrodė lyg vaiduoklių vora. Mongolų kariai pastebėjo, kad tai moterys, ir šiurkščiai šūkavo joms, juokdamiesi ir tyčiodamiesi. Šnipas papurtė galvą, kad negirdėtų tų šiurkščių garsų, akys priplūdo ašarų. Daugelis mergaičių ištiesė rankas, žiūrėdamos į prie pat imperatoriaus miesto vartų prijojusius priešus.

Iš sielvarto pastėrusiam šnipui stebint, jos žengė nuo sienos. Iš toli jos atrodė lyg krintantys balti žiedlapiai, ir netgi Kokčiu apstulbęs pakratė galvą. Jų vietą ant sienos užėmė tūkstančiai kitų, ir šios net nesurikusios žengė į mirtį. Jų kūnai ištiško ant akmenų apačioje.

— Jeigu išduosi mane, miestas ir viskas, kas jame yra, sudegs, — sušnibždėjo šnipas šamanui pažemėjusiu iš širdgėlos balsu.

Kokčiu daugiau tuo neabejojo.

XXXI

SKYRIUS

Įžiemojus geruose ėmė gimti vaikai, kurių tėvai išjojo su karvedžiais arba kuria nors Temugės diplomatų grupe. Po pagalbos būrių apiplėšimo stovykloje buvo pilna šviežio maisto ir tvyrojo neregėta ramybės bei klestėjimo nuotaika. Kačiunas karių parengčiai palaikyti kasdien rengė pratybas lygumoje prie Jenčino. Tačiau ta ramybė buvo apgaulinga, ir daugelis vyrų kasdien žvalgėsi į miestą, laukdami, kas bus.

Pirmą kartą gyvenime Čingis sunkiai kentė šaltį. Jis beveik neturėjo apetito, bet užsiaugino riebalų sluoksnį, prisiversdamas valgyti jautieną su ryžiais. Nors nebebuvo toks sulysęs, jį vis dar kamavo sunkus kosulys. Niekada nesirgusį žmogų ši kūno išdavystė labai slėgė. Jis dažniausiai iš visų vyrų žvelgė į miestą, trokšdamas jo žlugimo.

Kokčiu atėjo pas jį tą naktį, kai siautėjo pūga. Kažkodėl kosulys visada sustiprėdavo naktį, ir Čingis jau buvo įpratęs, kad šamanas prieš aušrą atneša karšto gėrimo. Kadangi visi gerai stovėjo arti vienas kito, jo nuolatinį sausą kosulį girdėdavo ir kiti.

Čingis atsisėdo, išgirdęs sargybinius stabdant Kokčiu. Daugiau pasikėsinimų nužudyti nebus, nes didįjį gerą kiekvieną naktį pamainomis saugo šeši geri vyrai. Jis spoksojo į tamsą, kol įėjo Kokčiu ir uždegė prie lubų kabančią lempą. Kurį laiką Čingis negalėjo su juo kalbėti, nes krūtinę draskė kosulys. Praėjus priepuoliui, išraudęs Čingis vos gaudė orą.

— Sveikas atėjęs į mano namus, Kokčiu, — sušnibždėjo jis prikimusiu balsu. — Kokias naujas žoles bandysi šiąnakt?

Gal tai buvo tik Čingio vaizduotės padarinys, bet šamanas jam pasirodė neįprastai neramus. Šamano kakta žvilgėjo nuo prakaito, ir Čingis pasvarstė, ar jis taip pat nesusirgo.

— Niekas iš to, ką turiu, nepagerins tavo būklės, viešpatie. Jau išbandžiau viską, kas man žinoma. Todėl ėmiau galvoti — ar nėra dar ko, kas neleidžia tau pasveikti.

— Dar ko? — paklausė Čingis.

Jį siutino gerklės kutenimas, jis nuolat rijo seiles. Dabar tai jau tapo įprasta.

— Imperatorius atsiuntė žudikus, viešpatie. Gal jis dar kokiu nors būdu tau kenkia. Nematomu ir neįveikiamu būdu.

Čingis susidomėjęs mąstė.

— Manai, jis savo mieste turi kerėtojų? Jeigu daugiausia, ką jie gali padaryti, yra kosulys, man jie nebaisūs.

Kokčiu papurtė galvą.

— Tave gali nužudyti prakeiksmas, viešpatie. Jau anksčiau man reikėjo susiprotėti.

Čingis pavargęs atsilošė guolyje.

— Ką turi galvoje?

Kokčiu mostelėjo chanui stotis ir nusigręžė, kad nematytų, kaip sunkiai Čingis stojasi.

— Jeigu ateisi į mano gerą, viešpatie, sukviesiu dvasias ir pažiūrėsiu, ar tavęs neveikia kokia nors tamsi jėga iš miesto.

Čingis prisimerkė, bet linktelėjo.

— Labai gerai. Nusiųsk vieną iš mano sargybinių, kad pakviestų Temugę.

— Nebūtina, viešpatie, nes tavo brolis nėra prityręs tokiuose dalykuose...

Čingis nusikosėjo, ir tas garsas panėšėjo į niršų urzgimą iš pykčio dėl silpstančio kūno.