Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Kačiunas vėl pasileido šuoliais, šį kartą per toli nuo kolonos, kad vertėtų tuščiai laidyti strėles. Karių eilės nesunkiai persirikiavo, kaip išmokstama tik per daugybę valandų pratybų, ir naujos strėlinės mikliai ištuštėjo. Kačiunas šuoliavo greta kolonos, atsigręždamas į paliktus žuvusių vyrų kūnus. Kolona pamažėle stūmėsi pirmyn. Kariai išlaikė drausmę, nors jų žingsniai lėtėjo. Kiti vyrai, pakeitę žuvusius karvedžius, šūkavo įsakymus, nes suprato — jei pasiduos baimei, kils visiškas sąmyšis.

Kačiunas kriuktelėjo, norom nenorom gėrėdamasis reginiu. Buvo matęs ne vieną kariuomenę, kuri būtų palūžusi prieš šią. Jis prijojo kolonos priekį ir vėl puolė, jausdamas, kaip dega pečiai įtempiant lanką ir visu greičiu leidžiant strėlę. Jis įsivaizdavo, kaip atrodys brolio veidas, kai išvys padrikus kolonos likučius prie Jenčino, kur jiems paruoštas sutikimas. Kačiunas kiauksimai nusijuokė ir paieškojo strėlės sparčiai tuštėjančioje strėlinėje. Strėlių buvo likę daugiausia dešimt. Atrodė, visa kolona dreba iš išgąsčio. Be perstojo šaudė iš arbaletų, ir Kačiunui teko priimti sprendimą. Jis jautė — vyrai laukia, kol jis lieps išsitraukti kardus ir likusius priešus sukapoti į gabalus. Visiems baigėsi strėlės ir po paskutinės papliūpos jie nebeturėjo ką veikti. Nors žinojo įsakymą, jie vis tiek su viltimi žvelgė į jį.

Kačiunas iššiepė dantis. Jenčinas toli, o Čingis jam atleis, jei pats galutinai sutriuškins koloną. Jautė, kaip arti žūties yra priešai. Dabar galėjo pajusti skonį to, ko buvo mokęsis per karo metus.

Jis nusiviepė ir ėmė kramtyti žandą, jusdamas kylant įtampą. Galop papurtė galvą ir kumščiu nubrėžė ore didelį apskritimą. Visi karvedžiai pakartojo judesį, ir kariai atsitraukė nuo sugniuždytos kolonos likučių.

Kačiunas linksmas stebėjo, kaip uždusę vyrai rikiuojasi eilėmis. Tie, kurie dar turėjo strėlių, laidė jas labai atsargiai, pasirinkdami norimus taikinius. Kačiunas pastebėjo jų nusiminimą, kai jie su žirgais sustojo už kolonos ir žiūrėjo, kaip ji tolsta. Daugelis plekšnojo savo žirgams per sprandą ir piktai žvelgė į vadus, kad juos pašaukė iš mūšio lauko. Jiems tai atrodė neteisinga, ir Kačiunui teko klausytis iš visų pusių aidinčių skundų.

Kolona tolo nuo jų, ir daugelis einančių priešų baimingai žvalgėsi atgal, įsitikinę, kad juos puls iš užpakalio. Kačiunas palaukė, kol susidarys tarpas, paskui pavarė žirgą į priekį ir įsakė kairiam ir dešiniam sparnui judėti pirmyn paskui koloną ir varyti ją į Jenčiną.

Už jų ištisą mylią tysojo negyvų vyrų kūnai ir krūvos iečių bei plazdenančių vėliavėlių. Kačiunas pasiuntė šimtą karių surinkti, kas vertinga, nuo lavonų ir pribaigti sužeistųjų, o pats nenuleido akių nuo kolonos, artėjančios prie jo laukiančio brolio.

Tik vėlyvą popietę sumušta kolona išvydo miestą, kurio vyko gelbėti. Išlikę gyvi kinų kariai ėjo nuleidę galvas. Jų dvasia buvo palūžusi nuo taip ilgai į nugarą alsavusios mirties. Išvydus dar dešimt tūkstančių karių su lankais ir ietimis, užtvėrusių kelią, į dangų pakilo nevilties dejonės. Kolona vėl sudrebėjo — visi suprato, kad prasiskinti kelio nepavyks. Pagaliau jie sustojo be jokio ženklo, o Kačiunas pakėlė kumštį savo vyrams nejoti per arti. Tirštėjant tamsai jis laukė pasirodant brolio. Tą akimirką, kai pamatė Čingį atsiskiriantį nuo tumeno ir ristele atjojantį per žolę, pasidžiaugė, kad klausė brolio nurodymo.

Kinų kariai žiūrėjo apsiblaususiomis akimis, šnopuodami ir išvargę nuo ėjimo priverstiniu tempu. Vežimai su gėrybėmis liko skubančių gretų užpakalyje, ir Kačiunas liepė keletui vyrų apžiūrėti, ko yra vežimuose.

Čingis tyčia prajojo kolonos šonu. Kačiunas girdėjo, kaip jo vyrai patenkinti murma chanui rodant ryžtą. Galbūt pavojus vis dar grėsė — arbaleto šūvis galėjo jį išmušti iš balno, bet Čingis nežiūrėjo į kinų karius, o jojo pro šalį, lyg nematydamas tų tūkstančių vyrų, dėbsančių į jį iš po nuleistų antakių.

— Nedaug man jų palikai, broli, — pasakė Čingis.

Kačiunas matė, kad nuo jojimo Čingis išblyškęs ir suprakaitavęs.

Susijaudinęs Kačiunas nušoko nuo žirgo ir priglaudė galvą broliui prie kojos.

— O, kad būtum matęs jų karvedžių veidus, — pasakė Kačiunas. — Mes tikrai esame vilkai avių pasaulyje, broli.

Čingis linktelėjo, bet nuovargis neleido pasidalyti su Kačiunu šio nerūpestinga nuotaika.

— Nematau čia jokio maisto, — tarė Čingis.

— Jie paliko jį už nugarų ir tokią puikią galvijų bandą, kokios dar neteko matyti.

Čingis šiek tiek pažvalėjo.

— Seniai bevalgiau jautienos. Mes skrudinsime jaučius priešais Jenčiną, ir mėsos kvapas sklis per sieną į miestą. Tu viską gerai atlikai, broli. Ar dabar juos pribaigsime?

Abu vyrai pažvelgė į niūrią karių koloną, beveik perpus sumažėjusią.

Kačiunas gūžtelėjo pečiais.

— Jų per daug burnų, kad išmaitintume, nebent atiduosi jiems maisto atsargas, kurias jie gabeno į šią vietą. Leisk man juos pirmiausia nuginkluoti, nes jie dar gali kautis.

— Manai, jie pasiduos? — paklausė Čingis.

Jam akys sužibo dėl brolio pasiūlymo. Jį jaudino akivaizdus Kačiuno didžiavimasis. Labiau už viską gentys gerbia vadus, kurie gali laimėti gudrumu, o ne jėga.

Kačiunas vėl gūžtelėjo pečiais.

— Pažiūrėsime.

Jis sukvietė tuziną vyrų, mokančių kinų kalbą, ir pasiuntė juos prajoti taip arti kolonos, kaip Čingis, ir pasiūlyti taikos, jei jie atiduos ginklus. Be abejo, padėjo tai, kad vyrai buvo beveik visai išsekę po dienos persekiojimo. Priešai jiems smogė su pribloškiančia jėga, o patys liko visai nekliudyti. Jų dvasios jėga žygiuojant išseko, ir Čingis nusišypsojo, išgirdęs metamų ant žemės ginklų barškėjimą.

Jau buvo beveik visai sutemę, kai iš tylinčių karių surinko ietis, arbaletus ir kardus. Čingis atidavė daugybę naujų strėlinių Kačiunui. Mongolai stovėjo ramiai laukdami. Saulė dažė lygumą aukso spalva.

Prieš dingstant paskutiniam šviesos spinduliui sugaudė ragas, ir dvidešimt tūkstančių lankų įsitempė. Kinų kariai klykė iš siaubo dėl tokios klastos, bet jų klyksmą nuslopino strėlių papliūpos. Strėlės lėkė tol, kol pasidarė per tamsu ką nors įžiūrėti.

Patekėjus mėnuliui, buvo papjauta ir iškepta šimtai jaučių. Tuo metu Dži Džongas, apimtas nevilties, ant miesto sienos rijo karčias seiles. Jenčine žmonės jau valgė lavonus.

Kai puota įsisiūbavo, šnipas pamatė, kaip šamanas pakilo ir girtas nušlitiniavo tarp gerų. Jis atsikėlė ir nusekė lyg šešėlis, palikęs Temugę miegoti prie kraujuotos jaučio kulšies, kurią graužė. Kariai šoko aplink laužus ir giedojo, būgnininkai įnirtingai mušė būgnus. Tame triukšme paskendo šnipo žingsnių garsas. Šnipas nepaleido iš akių vyresniojo vyro ir matė, kaip šis sustojo ant tako nusišlapinti. Vyras viską darė apgraibomis ir susikeikė, apsišlapinęs kojas. Šnipas pametė persekiojamąjį iš akių — šis dingo tirštoje tamsoje tarp dviejų vežimų. Jis neskubėjo — spėjo, kad vyras eina pas mergaitę kinę, kurią laiko namuose kaip vergę. Eidamas galvojo, ką sakys šamanui. Per savo paskiausią kelionę prie sienos buvo girdėjęs, kad didysis regentas mieste sumanė mirties burtus: kiekvienos valstiečių šeimos narys turėjo kišti ranką į gilią molio puodynę ir tie, kurie ištraukdavo baltą plytelę, buvo nužudomi, kad pamaitintų gyvuosius. Kiekviena diena buvo kupina neįsivaizduojamo skausmo ir sielvarto.

Paskendęs mintyse, sukdamas už gero kampo, staiga pamatė trūkčiojantį šešėlį ir suriko iš nuostabos ir skausmo, kai kažkas jį atgalią bloškė į gero šoną. Pintos atramos sugirgždėjo, ir jis neteko amo prie gerklės pajutęs peilį.