Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

— Daryk, kaip sakau, šamane, arba nešdinkis, — pasakė.

Kokčiu suspaudė lūpas ir linktelėjo galvą.

Čingis nusekė paskui Kokčiu iki mažyčio gero ir laukė sniege ir vėjyje, kol Kokčiu, palenkęs galvą, lindo vidun. Temugė atėjo netrukus, lydimas iš miegų jį pakėlusio kario. Čingis pasivedė brolį į šoną, kur Kokčiu negalėtų girdėti.

— Atrodo, man teks kęsti jo dūmus ir ritualus, Temuge. Ar tu pasitiki tuo vyru?

— Ne, — trumpai tarstelėjo Temugė, vis dar suirzęs, kad buvo pažadintas.

Čingis išsišiepė irzliam brolio veidui mėnesienoje.

— Taip ir galvojau, todėl tu ir esi čia. Lydėsi mane, broli, ir stebėsi jį visą laiką, kol aš būsiu gere.

Jis mostelėjo šalia stovinčiam kariui ir vyras skubiai priėjo.

— Tau teks saugoti šį gerą, Kujukai, kad niekas mūsų netrukdytų.

— Tavo valia, viešpatie, — atsakė karys, nulenkdamas galvą.

— Jei Temugė ar aš neišeisime lauk, tavo užduotis bus nužudyti šamaną, — pasakė Čingis. Jis pajuto įbestą Temugės žvilgsnį ir gūžtelėjo pečiais. — Aš nesu lengvatikis, broli.

Giliai įkvėpęs šalto oro ir užgniaužęs draskomą gerklę, Čingis įėjo į šamano gerą. Temugė nusekė paskui. Toje mažoje patalpoje vos užteko vietos trims, bet visi susėdo ant šilku užtiestų grindų ir dabar lietėsi keliais ir laukė, ką darys Kokčiu.

Kokčiu uždegė miltelių kūgelius auksinėse lėkštutėse ant grindų. Jie kibirkščiavo, spjaudėsi, nuo jų kilo migdantys dūmai. Kai pirmosios dūmų sruogelės pasiekė Čingį, jis net susirietė nuo kosulio priepuolio. Kiekvienas įkvėpimas blogino savijautą, ir Kokčiu regimai suirzo, kad chanas gali susmukti. Pagaliau Čingis įkvėpė be garso ir pajuto iškankintoje gerklėje vėsą, lyg šaltinio vandens gurkšnį karštą dieną. Jis kvėpė dar ne kartą, mėgaudamasis apėmusiu stinguliu.

— Taip jau geriau, — pasakė jis, žiūrėdamas į šamaną krauju pasruvusiomis akimis.

Kokčiu buvo savo stichijoje, nepaisydamas atidaus Temugės žvilgsnio. Jis išsitraukė juodosios košės indelį ir jau mėgino pasiekti Čingio burną, bet ranka jį sugriebė už riešo.

— Kas tai? — įtariai paklausė Čingis.

Kokčiu nurijo seiles. Čingio judesys buvo netikėtas.

— Tai padės tau atsiskirti nuo kūno, viešpatie, be jos negaliu tavęs vesti reikiamais takais.

— Aš ją išmėginau, — staiga tarė Temugė sužvilgusiomis akimis. — Ji nekenkia.

— Tu jos negausi šį vakarą, Temuge, — tarė Čingis, nepaisydamas brolio nusivylimo. — Noriu, kad viską stebėtum, ir tiek.

Čingis prasižiojo ir vos apsikentė — šamanas pirštais juodomis panagėmis ėmė tepti košę ant dantenų.

Pradžioj Čingis nepajuto jokio poveikio, bet kai jau žiojosi apie tai užsiminti, pastebėjo, kad blausi šamano lempos šviesa tapo ryškesnė. Jis nustebęs dėbsojo į ją, nes dabar ji apšvietė visą nedidelį gerą, ir visi paskendo auksaspalvėje šviesoje.

— Imk mane už rankos, — sušnibždėjo Kokčiu, — ir eik su manimi.

Temugė žvelgė su nepasitikėjimu, kaip brolis susmuko išverstomis akimis. Kokčiu užsimerkė, ir Temugė pasijuto keistai vienišas. Jis raukėsi žiūrėdamas į išsižiojusią Čingio burną, pajuodusią nuo košės. Tyla truko ilgai, ir Temugė aprimo, prisiminęs savo regėjimus šiame mažame gere. Jo žvilgsnis nukrypo į juodosios košės indelį ir, abiem vyrams paskendus gilioje užmarštyje, jis užvožė dangtelį ir paslėpė indą savo dele. Anksčiau tarnas Ma Sinas nuolat jos atnešdavo, bet paskui jis dingo. Temugė seniai nustojo stebėtis, kur jis išvyko, nors ir įtarė, kad Kokčiu kažkaip su tuo susijęs. Tarp kinų karių buvo galima rasti ir kitų tarnų, tik nė vienas nebus toks patyręs.

Temugė nesuvokė laiko tėkmės. Atrodė, jau labai ilgai sėdi visiškoje tyloje, bet staiga iš susimąstymo jį pažadino Kokčiu balsas, užkimęs ir nutolęs. Žodžiai aidėjo gere, ir Temugė ėmė busti nuo nesąmoningų skiemenų srauto. Čingis taip pat sujudėjo nuo tų garsų, pravėrė sustiklėjusias akis, kai Kokčiu ėmė kalbėti garsiau ir greičiau.

Netikėtai šamanas susmuko ir paleido Čingio ranką. Čingis pajuto jo nuslystančius pirštus ir lėtai sumirksėjo, tebeveikiamas opiatų.

Kokčiu gulėjo ant šono, jam iš burnos dribo seilės. Temugė spoksojo į jį su pasišlykštėjimu. Staiga tas nepažįstamų garsų srautas liovėsi, ir Kokčiu, neatmerkdamas akių, ėmė kalbėti tvirtu, žemu balsu.

— Matau baltą palapinę, stovinčią priešais sieną. Matau imperatorių, kalbantį savo kariams. Vyrai rodo į jį pirštais ir kažko maldauja. Jis dar mažas berniukas ir jo veidu rieda ašaros.

Šamanas nutilo, ir Temugė pasilenkė arčiau, susirūpinęs, kad tyla galbūt rodo sustojus širdį. Jis lengvai palietė šamanui petį, ir Kokčiu krūptelėjo, ėmė raitytis ir skleisti beprasmiškus garsus. Paskui nutilo ir vėl prabilo žemu balsu.

— Matau lobius, duoklę. Tūkstančius vežimų ir vergų. Šilką, ginklus, dramblio kaulą. Nefrito kalnuose tiek, kad galėtų uždengti dangų. Tiek, kiek reikia sukurti imperijai. Jis taip žvilga!

Temugė laukė, ką jis dar sakys, bet daugiau jis nieko nepratarė.

Brolis tyliai knarkė, atsidrėbęs į pintą gero sieną. Kokčiu kvėpavimas nurimo, suspausti kumščiai atsileido — jis taip pat užmigo. Temugė vėl liko vienas, sutrikęs ir išsigandęs dėl to, ką išgirdo. Ar nors vienas iš vyrų prisimins tuos žodžius?

Jis atsiminė geriausiu atveju reginių nuotrupas, bet prisiminė pastebėjęs, kad Kokčiu visai neėmė į burną juodosios košės. Be abejonės, chanui jis papasakos viską, ką matė.

Temugė žinojo, kad nepavyks papurčius prikelti miegantį brolį. Jis miegos daugelį valandų, dar ilgai, kai visi stovykloje bus atsikėlę.

Temugė nuilsęs papurtė galvą. Čingiui jau nusibodo apsiaustis, trunkanti beveik dvejus metus, todėl jis gali stvertis bet kokias galimybės. Temugė nusivaipė. Jei Kokčiu regėjimas pasitvirtins, Čingis gali norėti ateityje kreiptis į jį visais klausimais.

Temugė ėmė svarstyti, ar nevertėtų perpjauti Kokčiu gerklės, kol jis miega. Žmogui, tik paviršutiniškai besidominčiam juodąja magija, būtų nesunku tai paaiškinti. Temugė įsivaizdavo, kaip pasakos Čingiui, jog su siaubu stebėjo Kokčiu ant kaklo atsiradus raudoną ruožą. Būtent Temugė papasakos Čingiui šamano regėjimą.

Temugė tyliai, be jokio garso, išsitraukė peilį. Nors įsakė sau veikti, ranka šiek tiek drebėjo. Jis pasilenkė prie šamano, ir tuo metu Kokčiu akys atsimerkė, tarsi būtų ką pajutęs. Jis ištiesė ranką ir nubloškė peilį į savo drabužių klostes.

Temugė greitai išbėrė:

— Tu gyvas, Kokčiu? Akimirksnį maniau, kad tave užvaldė dvasios. Norėjau užmušti tą dvasią, kuri pagrobė tave iš kūno.

Kokčiu atsisėdo. Jo žvilgsnis buvo budrus ir skvarbus, veide švietė pašaipa.

— Per daug baiminiesi, Temuge. Nėra tokios dvasios, kuri galėtų man pakenkti.

Abu vyrai žinojo tiesą, bet tik dėl juodviem žinomų priežasčių nė vienas jos nenorėjo atskleisti. Jie spoksojo vienas į kitą kaip priešai, kol pagaliau Temugė linktelėjo galvą.

— Sargybinis nuneš mano brolį į gerą, — pasakė jis. — Ar manai, kad jam kosulys palengvės?

Kokčiu papurtė galvą.

— Neaptikau jokio apčiuopiamo prakeikimo. Gabenk jį kaip nori. Turiu pagalvoti apie tai, ką man atskleidė dvasios.

Temugė norėjo bakstelėti šiam tuštybės kupinam vyrui dygliuota pastaba, bet nieko negalėjo sugalvoti ir išslinko pro duris atvesti sargybinio. Apkūnus karys išnešė Čingį užsivertęs ant pečių. Ore sukosi snaigės. Temugės veidą niaukė kartėlis. Jis aiškiai suprato: nieko gero nebus, jei Kokčiu įtaka didės.