Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Kai danguje pakilo saulė, turtus gabenanti vilkstinė sustojo, kad praleistų į lygumą imperatoriaus neštuvus. Juos, nešamus vergų, lydėjo šimtas šarvuotų vyrų. Jie ėjo niūriai tylėdami, mongolai taip pat nutilo regėdami tą vaizdą ir nusekė paskui, kur jų laukė Čingis su savo karvedžiais. Imperatoriui nebuvo paruošta jokia speciali palapinė, tačiau Čingis negalėjo nepajusti pagarbos dilgtelėjimo jam artėjant. Tiesa, tas berniukas nesuvaidino jokio vaidmens genčių istorijoje, tačiau jis tapo vieninteliu simboliu to, ką jiems teko ištverti. Čingis uždėjo ranką ant Arslano nukalto kardo. Kai jis buvo nukaltas, Čingis tebuvo mažiau nei penkiasdešimties žmonių chanas sniego ir ledo sukaustytoje stovykloje. Tuomet nelabai galėjo svajoti, kad vieną dieną Dzinų imperatorius jam paliepus ateis pas jį.

Neštuvai žvilgėjo saulėje, kai juos nepaprastai atsargiai statė ant žemės. Vergai atsitiesė ir stovėjo žvelgdami į priekį. Čingis susižavėjęs stebėjo, kaip Žuin Ču kilsteli užuolaidas ir ant žolės nužengia mažas berniukas. Virš juodų blauzdinių jis dėvėjo ilgą žalią brangakmeniais nusagstytą palaidinę. Stati apykaklė vertė jį laikyti galvą tiesiai. Jo akys, susitikusios su chano, žvelgė drąsiai, ir Čingis netgi pajuto pasigėrėjimą berniuko laikysena.

Chanas žengė žingsnį pirmyn, ir rūstūs karių žvilgsniai nukrypo į jį.

— Tegu tie vyrai pasitraukia, Žuin Ču, — tyliai pasakė jis.

Ministras linktelėjo galvą ir davė įsakymą. Čingis stovėjo nejudėdamas, kol karvedžiai nenoromis traukėsi. Mintis, kad jie sugebėtų apginti mažąjį berniuką vidury mongolų stovyklos, buvo juokinga, bet Čingis juto jų nuožmų pasiaukojimą. Jis nenorėjo jų išgąsdinti taip, kad jie pultų. Jiems atsitraukus, pamiršo juos ir priėjo prie imperatoriaus.

— Sveikas atvykęs į mano stovyklą, — tarė jis kinų kalba.

Mažasis berniukas žvelgė į jį nieko nesakydamas, ir Čingis pastebėjo, kad jo rankos dreba.

— Tu gavai viską, ko norėjai, — staiga tarė Siuanas aukštu, lūžtančiu balsu.

— Norėjau apsiausties pabaigos, — pasakė Čingis. — Tai vienas dalykas.

Berniukas dar aukščiau iškėlė galvą ir stovėjo saulėje lyg žvilganti statula.

— Ar dabar mus pulsi?

Čingis papurtė galvą.

— Sakiau — mano žodis geležinis, mažyli. Galbūt, jei tavo tėvas dabar stovėtų priešais mane, dar pagalvočiau. Daug yra tarp mūsų tokių, kurie pasveikintų už tokį sprendimą.

Jis nutilo norėdamas nuryti seiles, nes gerklė vėl ėmė perštėti, bet negalėjo sustabdyti besiveržiančio sauso kosulio. Tęsė kalbą, erzinamai švogždamas.

— Esu žudęs vilkus, taigi nemedžiosiu kiškių.

— Ne visada būsiu toks jaunas, viešpatie chane, — pasakė mažasis berniukas. — Gal dar pasigailėsi, kad palikai mane gyvą.

Čingis nusišypsojo dėl tokio ne pagal metus drąsaus iššūkio, o Žuin Ču susiraukė. Lengvu judesiu Čingis išsitraukė kardą ir jo smaigaliu palietė berniuko petį ir apykaklę.

— Visi didūs vyrai turi priešų, imperatoriau. Tavo priešai išgirs, kad stovėjai man laikant kardą prie tavo kaklo, ir visos Dzinų kariuomenės bei miestai negalėjo to kardo patraukti. Kada nors vėliau suprasi, kodėl man tai kelia daugiau pasitenkinimo, nei būtų tave nužudžius.

Kosulys vėl suspaudė gerklę. Laisva ranka jis nusišluostė burną.

— Pasiūliau tau taiką, berniuk. Negaliu pažadėti, kad aš ar mano sūnūs, ar mano karvedžiai čia niekada negrįš. Nusipirkai taiką metams, o gal dvejiems ar trejiems. Tai daugiau, nei tavo žmonės kada nors davė mums.

Atsidusęs jis įkišo kardą į makštį.

— Dar vienas dalykas, berniuk, prieš man išvykstant namo, į savo vaikystės kraštus...

— Ko dar nori? — paklausė Siuanas.

Kai Čingis pagaliau atitraukė kardą, jis atrodė liguistai išblyškęs, bet akys išliko šaltos.

— Atsiklaupk prieš mane, imperatoriau, ir aš išvyksiu, — pasakė Čingis.

Jo nustebimui, berniuko akis užplūdo įsiūčio ašaros.

— Nesiklaupsiu!

Žuin Ču priėjo arčiau ir ėmė nervingai sukinėtis prie imperatoriaus peties.

— Dangaus sūnau, tu privalai, — sušnibždėjo jis.

Čingis daugiau nekalbėjo, ir pagaliau berniuko pečiai nusviro — jis pasidavė. Atsiklaupęs priešais chaną, jis spoksojo tuščiu žvilgsniu.

Čingis stovėjo vėjyje ir džiaugėsi ilga tylos akimirka. Paskui mostelėjo Žuin Ču, kad padėtų berniukui atsistoti.

— Neužmiršk šios dienos, imperatoriau, kai užaugsi, — tyliai tarė Čingis.

Berniukas nieko neatsakė, o Žuin Ču jau vedė jį prie neštuvų pasodinti. Aplinkui vėl sustojo palyda ir jie nužygiavo atgal į miestą.

Čingis stebėjo juos tolstančius. Duoklė sumokėta ir kariai laukia įsakymo judėti. Niekas daugiau jo nelaikė toje prakeiktoje lygumoje, nešusioje jam tik silpnumą ir nusiminimą nuo pat tos akimirkos, kai įkėlė į ją koją.

— Keliaukime namo, — pasakė Kačiunui.

Lygumoje sugaudė ragai, ir didžiulė žmonių minia pajudėjo.

Pirmomis kelionės savaitėmis Čingio krūtinės liga paaštrėjo. Oda palietus buvo karšta, jis nuolat prakaitavo, kankino bėrimas nešvariose pažastyse bei kirkšnyse, prižėlusiose plaukų. Jis sunkiai kvėpavo, naktimis švokštė, o gerklė niekaip neišsivalydavo. Ilgėjosi vėsių, švarių gimtųjų kalnų vėjų ir, nepaisydamas proto balso, kasdien jojo balne žvelgdamas į horizontą.

Praėjus mėnesiui nuo tada, kai išjojo iš Jenčino, jie pamatė dykumoje oazę. Gentys sustojo prie upės prisisemti kelionei vandens. Atjojo paskutiniai žvalgai, Čingio palikti iškeliaujant iš stovyklos. Du iš jų nesėdo prie draugų laužų, o nulėkė tiesiai prie chano gero vežimo.

Ten su Čingiu buvo ir Kačiunas su Arslanu, taigi visi trys vyrai išėjo iš gero išklausyti naujausio pranešimo. Jie stebėjo, kaip nevikriai žvalgai šoka nuo žirgų. Abu buvo apsinešę dulkėmis ir purvu, ir Čingis su broliu persimetė žvilgsniu. Čingis nuolat rijo seiles, kad netrūkčiotų iškankinta gerklė.

— Mano viešpatie chane, — kreipėsi vienas iš žvalgų.

Jis svyravo stovėdamas, ir Čingis spėliojo, kodėl vyras toks nuvargęs.

— Imperatorius paliko Jenčiną ir išvyko į pietus. Daugiau nei tūkstantis karių kartu su juo.

— Jis pabėgo? — paklausė Čingis, negalėdamas patikėti.

— Į pietus, viešpatie. Miestą paliko atidarytą, tiesiog viską metė. Nelikau pažiūrėti, kiek gyvų žmonių mieste. Imperatorius pasiėmė daugybę vežimų ir vergų, ir visus patarėjus.

Niekas nekalbėjo, tik laukė, kol Čingis atsikosės į kumštį.

— Daviau jam taiką, — pagaliau ištarė Čingis, — tačiau jis šaukte šaukia pasauliui, kad mano žodis jam nieko nereiškia.

— Ar tai svarbu, broli? — pradėjo Kačiunas. — Chazaras yra pietuose. Joks miestas neišdrįs suteikti prieglobsčio...

Čingis nutildė jį tūžmingu judesiu.

— Aš į ten negrįšiu, Kačiūnai. Bet viskas turi savo kainą. Jis sulaužė taikos sutartį, kurią jam pasiūliau, jei bėga pas savo kariuomenę pietuose. Dabar tu jam parodysi, kas už tai bus.

— Broli? — paklausė Kačiunas.

— Ne, Kačiunai! Man gana žaidimų. Vesk savo vyrus atgal į lygumą ir sudegink Jenčiną iki pamatų. Štai kokią kainą jis sumokės.

Broliui taip įsiutus, Kačiunui liko tik žemai nulenkti galvą.

— Tavo valia, viešpatie, — pasakė jis.

ISTORINĖS PASTABOS

Gamta davė vyrams tokį kraują,

Kad kiekvienas iš jų būtų tironas, jeigu tik galėtų.

Danielis Defoe

Čingio gimimo datą galima tik spėti. Turint galvoje klajoklišką mongolų genčių prigimtį, nei jo gimimo data, nei vieta niekuomet nebuvo užfiksuota. Be to, mažos gentys skaičiavo savo metus pagal kokius nors įvykius, todėl pagal dabartinius kalendorius sunku nustatyti tikslias datas. Tik nuo tada, kai Čingis išėjo į platųjį pasaulį, kai kurias datas galima nustatyti tiksliau. 1206 metais jis įsiveržė į Si Sia regioną, esantį Gobio dykumos pietuose, ir tais pačiais metais buvo išrinktas genčių chanu. Pagal kinų kalendorių tai buvo Ugnies ir Tigro metai, Taihe eros pabaiga. Kai Čingis suvienijo gentis, jam galėjo būti nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt aštuonerių metų. Aš plačiau neapsistoju prie mūšių ir sudarytų sąjungų, pamažu vedusių į didįjį susivienijimą, nors tai taip pat įdomu. Čingio užmojai visuomet buvo platūs. Visiems, norintiems daugiau sužinoti apie tą laikotarpį, rekomenduoju perskaityti Arthuro Waleyo į anglų kalbą išverstą „Šventąją mongolų istoriją“.