Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Dži Džongas staiga pabudo nuo sandalų tarškėjimo į kietas grindis. Jis papurtė galvą, kad atsikratytų snūdo likučių, ir nutarė nebekreipti dėmesio į nuolatinį skrandžio maudimą iš alkio. Netgi imperatoriaus rūmai badavo. Vakar Dži Džongas suvalgė tik vieną vandeningos sriubos dubenėlį. Jis tvirtino sau, kad sriuboje plaukiojančios juostelės — mėsa paskutinių imperatoriaus arklių, paskerstų prieš keletą mėnesių. Vylėsi, kad tai tiesa. Būdamas kareiviu, jis išmoko niekuomet neatsisakyti maisto, net jeigu mėsa supuvusi.

Jis atsistojo, nusimetė antklodes ir ištiesė ranką kardo. Tuo metu įėjo tarnas.

— Kas tu per vienas, kad trukdai mane tokią valandą? — griežtai paklausė Dži Džongas.

Lauke dar buvo tamsu, ir jis jautėsi apdujęs nuo prasto miego. Nuleido kardą, kai tarnas puolė jam po kojų ir priglaudė kaktą prie akmens.

— Didysis regente, esi kviečiamas pas Dangaus sūnų, — pasakė vyras, nepakeldamas akių.

Dži Džongas nustebęs susiraukė. Berniukas imperatorius, Siuanas, anksčiau niekada nedrįso jo kviestis. Jis nuslopino kylantį pyktį — reikėjo sužinoti daugiau. Tuomet pakvietė tarnus, kad jį išmaudytų ir aprengtų.

Tarnas akivaizdžiai suvirpėjo, išgirdęs jo šūktelėjimą.

— Mano viešpatie, imperatorius liepė ateiti nedelsiant.

— Siuanas palauks, kol teiksiuos ateiti! — atkirto Dži Džongas, dar labiau išgąsdindamas vyrą. — Palauk manęs už durų.

Tarnas šiaip taip atsistojo, o Dži Džongas pagalvojo, ar nereikėtų jo paraginti spyriu.

Įėjo vergai ir, nepaisydamas to, ką neseniai kalbėjo, Dži Džongas liepė jiems paskubėti. Jis nutarė nesimaudyti. Jam tik susegė plaukus bronzine sege ir jie pasklido ant nugaros šarvų. Jis jautė savo prakaito smarvę, ir nuotaika dar labiau sugedo. Ėmė svarstyti, ar šis imperatoriaus įsakymas nepašnibždėtas jo patarėjų.

Pro atvirus langus jau skverbėsi blyški aušra. Jis išėjo iš savo kambario ir nusekė paskui tipenantį tarną. Buvo jo mėgstamiausias dienos metas. Skrandį vėl sugniaužė.

Dži Džongas rado imperatorių audiencijų salėje, kurioje nužudė jo tėvą. Didysis regentas, eidamas pro sargybinius, svarstė, ar kas nors yra sakęs berniukui, kad jis sėdi ant to paties krėslo.

Patarėjai buvo susibūrę aplinkui lyg margaspalvių paukščių būrys. Žuin Ču, vyriausiasis, stovėjo Siuanui iš dešinės. Berniukas sėdėjo soste, maža figūrėlė jame atrodė dar mažesnė. Vyriausiasis ministras atrodė susijaudinęs, bet kartu įžūlus, ir Dži Džongui pasidarė smalsu — kodėl. Jis prisiartino ir priklaupė ant kelio.

— Mane pakvietė Dangaus sūnus ir aš atėjau, — aiškiai ištarė tyloje.

Matė, kaip Siuano akys nukrypo į jo kardą, ir nusprendė, kad berniukas labai gerai žino, kas nutiko jo tėvui. Tokiu atveju susitikimas, paskirtas šioje salėje, — savotiškas įspėjimas. Dži Džongas tramdė nekantrumą — reikėjo sužinoti, kas imperatoriaus paukšteliams vėl suteikė pasitikėjimo.

Jo nuostabai, pirmas prabilo pats Siuanas.

— Mano miestas badauja, didysis regente, — tarė jis. Jo balsas šiek tiek drebėjo, bet toliau kalbant ėmė tvirtėti. — Pagal metamus burtus mirė kas penktas žmogus, tarp jų tos merginos, kurios nušoko nuo sienos.

Dži Džongas buvo beatšaunąs atsakymą, priminus tą gėdingą poelgį, tačiau tikrai žinojo, kad turi būti dar kažkas, dėl ko Siuanas jį pakvietė.

— Mirusieji nelaidojami, nes reikia išmaitinti daugybę burnų, — tęsė imperatorius. — Mes priversti kęsti gėdą dėl to, kad valgome savuosius, arba atsidurti tarp jų.

— Kodėl mane čia pakvietei? — staiga paklausė Dži Džongas, pavargęs nuo berniuko kalbų.

Žuin Ču net žioptelėjo dėl jo įžūlumo nutraukti imperatorių. Dži Džongas metė į jį vangų, beveik nerūpestingą žvilgsnį.

Berniukas soste palinko į priekį, kaupdamas drąsą.

— Mongolų chanas lygumoje vėl pastatė baltą palapinę. Šnipui, kurį nusiuntei pas juos, pavyko. Pagaliau mums leidžiama sumokėti duoklę.

Sukrėstas Dži Džongas suspaudė dešinį kumštį. Pergalė nebuvo tokia, kokios jis norėjo, tačiau miestas netrukus gali tapti jiems visiems kapu. Vis dėlto jam reikėjo didžiulių pastangų nusišypsoti.

— Tuomet Jūsų Didenybė išgyvens. Nueisiu prie sienos pažiūrėti į tą baltą palapinę, paskui siųsiu žodį chanui. Mes dar pasikalbėsime.

Patarėjų veiduose išvydo panieką ir nekentė jų už tai. Jie visi iki vieno laikė jį kaltininku tos nelaimės, kuri ištiko Jenčiną. Pasidavimo gėda nusiris per miestą kartu su palengvėjimu. Visi — nuo rūmų gyventojų iki paprasto žvejo — žinos, kad imperatorius buvo priverstas mokėti duoklę. Vis dėlto jie gyvens ir išsigelbės iš spąstų, kuriais jiems tapo Jenčinas. Kai mongolams bus sumokėti jų kruvini pinigai, dvariškiai galės keliauti į pietus ir stiprinti savo pajėgas, rinkdami sąjungininkus pietiniuose miestuose. Galbūt jie gaus palaikymą net iš Sungų imperijos tolimuosiuose pietuose — kraujo šauksmas juos skatins triuškinti užpuolikus. Jiems dar ne kartą teks kautis su mongolų orda, bet jie niekada daugiau neleis imperatoriui patekti į spąstus. Laikysis iš paskutiniųjų, bet išgyvens.

Audiencijų salėje buvo šalta, ir Dži Džongas sudrebėjo suvokęs, kad vis dar stovi tylėdamas, stebimas imperatoriaus ir jo patarėjų. Jis nerado žodžių, kurie galėtų palengvinti kartėlį dėl to, ką jam reikės daryti, ir tik stengėsi stumti šalin mintis apie tą siaubą. Nebuvo prasmės leisti visam miestui mirti iš bado, kad per sienas perlipę mongolai rastų tik lavonus. Ilgainiui kinai vėl sustiprės. Mintis apie šiltą pietų prabangą kiek pakėlė nuotaiką. Ten yra maisto ir kariuomenė.

— Tavo sprendimas teisingas, Dangaus sūnau, — pasakė jis ir žemai nusilenkė prieš eidamas iš salės.

Kai jis išėjo, vienas prie sienos stovintis vergas žengė į priekį. Berniukas imperatorius mirktelėjo jam, ir vietoj jaudulio jo veide atsirado pyktis ir pagieža.

Vergo laikysena pakito, jis pamažu išsitiesė. Jo galva buvo visiškai plika ir blizgėjo, ištepta kažkokiu riebiu tepalu. Antakių jis taip pat neturėjo. Vyras nusekė didįjį regentą žvilgsniu, kuris, atrodė, mato kiaurai durų.

— Tegu jis gyvena, kol bus sumokėta duoklė, — tarė Siuanas. — Bet po to jį turi ištikti labiausiai kankinanti mirtis. Už pralaimėjimą ir už mano tėvą.

Juodojo tongo žudikų vadas pagarbiai nusilenkė imperiją valdančiam berniukui.

— Taip ir bus, Imperatoriškoji Didenybe.

XXXII

SKYRIUS

Keista buvo matyti pagaliau atvertus Jenčino vartus. Čingis sustingo balne, pamatęs pro juos išriedantį pirmą sunkiai prikrautą vežimą. Jį traukė vyrai, o ne gyvuliai — tai rodė, kokioje padėtyje atsidūrė miestas. Buvo sunku neparaginti žirgo kulnais ir nepulti, kai tiek daug mėnesių svajota apie šią akimirką. Jis sakė sau, kad priėmė teisingą sprendimą, vis mestelėdamas žvilgsnį į dešinėje ant geriausios veislės žirgo sėdintį Kokčiu.

Kokčiu negalėjo sulaikyti šypsenos — jo pranašystė pildosi. Kai smulkmeniškai papasakojo Čingiui savo regėjimus, o juodoji palapinė dar stovėjo priešais miestą, Čingis pažadėjo jam, jog galės išsirinkti ką norės iš duoklės, jei ji kada nors atkeliaus. Sustiprėjo ne tik Kokčiu galia ir įtaka tarp gentainių, bet ir dar jis taps turtingesnis negu kada nors svajojo. Jo sąžinė buvo rami, kai stebėjo pro vartus išriedančius imperijos lobius. Jis melavo savo chanui ir galbūt atėmė iš jo kruviną pergalę, bet Jenčinas pasidavė, ir būtent Kokčiu buvo mongolų triumfo kūrėjas. Trisdešimt tūkstančių karių, kol užkimo, džiaugsmingais šūksniais sveikino artėjančius vežimus. Jie žinojo, kad galės apsitaisyti žaliais šilkais dar dienai nesibaigus, o vyrams, gyvenantiems iš grobimo, tai buvo įvykis, apie kurį pasakos anūkams. Imperatorius buvo priverstas paklusti jiems, ir neįveikiamas miestas dabar tegalėjo vemti savo turtus.