Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Kai vartai buvo atidaryti, karvedžiai pirmą kartą galėjo žvilgtelėti į miestą iš vidaus ir kelią, dingstantį tolumoje. Čingis kostelėjo į kumštį, kai duoklės vežimai išlindo lyg liežuvis, aplipęs gaudžiančia minia vyrų. Visa tai atrodė beveik kaip karo veiksmai. Kai kurie vyrai iš bado atrodė lyg griaučiai ir svirduliavo, o kai sustodavo pailsėti, vadai juos žiauriai plakė, kol pajudėdavo arba mirdavo.

Šimtus vežimų ištempę į lygumą ir sustatę tvarkingomis eilėmis, suprakaitavę vyrai vėl grįžo į miestą. Temugė liepė kariams suskaičiuoti, kiek jų yra iš viso, bet tvyrojo sumaištis ir Čingis tik kikeno, žiūrėdamas į aplinkui tipenantį išraudusį Temugę. Temugė dalijo nurodymus, eidamas naujomis turtingomis gatvėmis, atsiradusiomis lygumoje iš nieko.

— Ką darysi su duokle? — paklausė jo šalia stovintis Kačiūnas.

Čingis, pakirdęs iš minčių, gūžtelėjo pečiais.

— O kiek žmogus gali panešti, kad tai netrukdytų kautis?

Kačiūnas nusijuokė.

— Temugė nori, kad pasistatytume savo sostinę. Ar jis tau sakė? Jis jau braižo planą — labai panašų į Dzinų miesto.

Čingis suprunkštė, paskui net susilenkė nuo kosulio priepuolio, privertusio gaudyte gaudyti orą. Kačiūnas vėl prabilo, lyg būtų nepastebėjęs Čingio silpnumo.

— Negalime aukso tiesiog paslėpti. Mums reikia su juo ką nors daryti.

Rai Čingis pagaliau atsikosėjo, jo atsakymas nebuvo toks aštrus.

— Su tavimi, Kačiūnai, esame išvaikščioję Dzinų miestų gatves. Ar prisimeni smarvę? Rai tik pagalvoju apie gimtinę, taip ir matau švarius upokšnius ir švelnios, minkštos žolės slėnius. Negaliu net įsivaizduoti, kad gyventume už sienų kaip Dzinų didikai. Ar mes neparodėme, kad sienos padaro silpnus?

Kad būtų aiškiau, jis mostelėjo į vežimus, riedančius iš Jenčino. Jau daugiau kaip tūkstantis jų išriedėjo iš miesto, o pro vartus buvo matyti dar nusidriekusi jų eilė.

— Tada nestatysime sienų, — pasakė Kačiūnas. — Mūsų sienos bus kariai, kuriuos štai čia matai. Jie tvirtesni nei bet kuris akmens ir kalkių statinys.

Čingis klausiamai pažvelgė į jį.

— Matau, Temugė ir tave įtikino, — pasakė.

Kačiūnas sutrikęs nusigręžė.

— Man nerūpi jo regėjimai ir kalbos apie turgaus aikštes ir pirtis. Bet jis kalba apie mokyklas, apie gydytojus, mokančius gydyti karių žaizdas. Jis jau įsivaizduoja laiką, kai mes nekariausime. Nors niekada neturėjome tokių dalykų, bet nereiškia, kad niekada negalėtume turėti.

Kurį laiką abu vyrai žvelgė į vežimų voras. Netgi paėmus visus žirgus iš tumenų bus sunku pajudinti iš vietos tokį turtą. Tačiau suprantama buvo svajoti apie jo teikiamas galimybes.

— Sunkiai įsivaizduoju taiką, — tarė Čingis. — Niekada jos nepatyriau. Viskas, ko noriu, — grįžti namo ir išsivaduoti nuo mane žudančios ligos. Noriu jodinėti visą dieną ir vėl sustiprėti. Negi manai, kad statysiu miestus savo tyruose?

Kačiūnas papurtė galvą.

— Ne miestus. Esame raiteliai, broli. Taip bus visada. Bet galbūt reikėtų pastatyti sostinę, vienintelį miestą mūsų sukurtai tautai. Iš Temugės pasakojimų jau beveik įsivaizduoju mūsų vyrų pratybų aikštes, taip pat vietas, kur gyventų mūsų vaikai, nepatirdami tokios baimės, kokią patyrėme mes.

— Tada jie taps silpni, — pasakė Čingis. — Tokie pat silpni kaip kinai. Vieną dieną atjos kiti — tvirti, puikiai pasirengę, pavojingi. Ras tuomet bus mūsų žmonėms?

Kačiunas nužvelgė dešimtis tūkstančių karių, vaikščiojančių ar jodinėjančių po stovyklą. Jis šyptelėjo ir papurtė galvą.

— Esame vilkai, broli, bet net vilkams reikia kur pailsėti. Nenoriu Temugės akmeninių gatvių, bet galbūt galėtume pastatyti gerų miestą, kurį galėtume perkelti kitur, kai pritrūktų ganyklų.

Čingis ėmė klausytis labiau susidomėjęs.

— Tai jau geriau. Pagalvosiu apie tai, Kačiunai. Bus užtektinai laiko keliaujant namo, be to, kaip sakai, vargu ar galėsime tiesiog paslėpti visą šį auksą.

Iš miesto su vežimais jau buvo išėję tūkstančiai vergų, jie liūdni stovėjo išsirikiavę. Daugelis jų buvo dar berniukai ir mergaitės, jaunojo imperatoriaus atiduodami nugalėjusiam chanui.

— Jie galėtų mums pastatyti miestą, — tarė Kačiunas, mosteldamas į vergus. — Tuomet, kai abu pasensime, turėsime kur ramiai numirti.

— Sakiau, pagalvosiu apie tai, broli. Kas žino, kokias užkariautinas žemes atrado Subedėjus, Želmė ir Chazaras? Galbūt išjosime su jais ir mums niekada nereikės jokios kitos vietos pailsėt, kaip tik ant žirgo?

Kačiunas nusišypsojo iš brolio žodžių, supratęs, kad nereikia jo daugiau spausti.

— Tik pažvelk į visa tai, — tarė jis. — Ar prisimeni, kaip tyruose buvome vienui vieni?

Daugiau nieko nereikėjo sakyti. Buvo laikai, kai mirtis nuo abiejų buvo tik per plauką, o kiekvienas žmogus — priešas.

— Prisimenu, — atsakė Čingis.

Palyginti su jų vaikystės vaizdais, lyguma, pilna vežimų ir karių, darė įspūdį. Žiūrėdamas į tą vaizdą, Čingis pamatė atjojantį imperatoriaus vyriausiąjį ministrą. Jis atsiduso pagalvojęs apie dar vieną sunkų pokalbį su tuo vyru. Imperatoriaus atstovas apsimetė geranoriškas, tačiau iš kiekvieno jo šiurpaus žvilgsnio sklido neapykanta gentims. Jis nerimavo, ir jo arklys buvo neramus.

Čingiui stebint, Dzinų imperatoriaus ministras žemai nusilenkė ir išvyniojo raštą.

— Kas tai? — paklausė Čingis kiniškai, Žuin Ču nespėjus prabilti.

Čakahai Čingj truputį pramokė tos kalbos, išradingai vis apdovanodama jį už pažangą.

Ministras atrodė sutrikęs, bet netrukus susitvardė.

— Tai duoklės aprašas, mano viešpatie chane.

— Atiduok jį mano broliui Temugei. Jis žinos, ką su juo daryti.

Ministras paraudo ir suvyniojo aprašą į standų ritinėlį.

— Maniau, norėsi patikrinti, ar duoklė tokia, kokią žadėjome, mano viešpatie, — pasakė jis.

Čingis susiraukė.

— Nemanau, jog kas nors galėtų būti toks kvailas, kad pasilaikytų sau tai, kas pažadėta atiduoti, Žuin Ču. Ar nori pasakyti, kad jūsų žmonės negarbingi?

— Ne , mano viešpatie... — sumikčiojo Žuin Ču.

Čingis mostelėjo ranka jam nutilti.

— Mano brolis viską apžiūrės.

Jis akimirką galvojo, žiūrėdamas į prikrautus vežimus.

— Dar neišgirdau iš tavo valdovo oficialaus pareiškimo, kad jūs pasiduodate, Žuin Ču. Kur jis dabar?

Žuin Ču, svarstydamas, ką atsakyti, dar labiau paraudo. Karvedys Dži Džongas nebesulaukė ryto. Auštant apkūnusis ministras buvo pakviestas į jo kambarius. Sudrebėjo prisiminęs ant karvedžio kūno matytus dryžius ir žaizdas. Ta mirtis nebuvo lengva.

— Karvedys Dži Džongas neištvėrė šių sunkių laikų, mano viešpatie, — galiausiai pasakė jis.

Čingis pažvelgė į jį tuščiu žvilgsniu.

— Man nerūpi kažkoks jūsų karys. Nesu matęs jūsų imperatoriaus. Ar jis mano, kad paimsiu jo auksą ir net nepažvelgęs į jį išjosiu?

Žuin Ču lūpos sukrutėjo, bet nepasigirdo nė garso.

— Grįžk į Jenčiną, ministre, ir atvesk imperatorių. Jeigu iki vidurdienio jis čia nepasirodys, jūsų miesto neišgelbės net visi pasaulio turtai.

Žuin Ču nurijo seiles, regimai išsigandęs. Jis tikėjosi, kad mongolų chanas nereikalaus pasimatyti su septynerių metų berniuku. Ar mažasis Siuanas ištvers tokį susitikimą? Žuin Ču nebuvo tikras. Mongolai žiaurūs ir iš jų galima laukti bet ko. Bet nebuvo išeities, ir jis tik dar žemiau nusilenkė.

— Tavo valia, viešpatie.