Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Kai Kokčiu prabilo, jo tylus balsas skambėjo tvirtai, ir nebuvo nė pėdsako girtumo.

— Tu mane stebėjai visą vakarą, verge, o dabar seki mane iki namų. Ša! — sušnypštė Kokčiu, kai šnipas išsigandęs pakėlė rankas. — Jei sujudėsi, perrėšiu tau gerklę, — sušnibždėjo Kokčiu jam į ausį. — Stovėk kaip statula, verge, kol tave apieškosiu.

Šnipas stovėjo, kaip buvo liepta, po jo kūną grabaliojo kaulėtos rankos. Šamanas negalėjo pasilenkti iki jo kulkšnių ir tuo pat metu išlaikyti peilį prie kaklo. Jis rado šnipo peiliuką ir, net neapžiūrėjęs, išmetė į tamsą. Peilis bate liko, nes jo neaptiko, ir šnipas su palengvėjimu atsiduso.

Jie stovėjo tarp gerų, aklinoje tamsoje, kur nebuvo matyti nei mėnulio, nei puotaujančių karių.

— Galvoju — kam vergui mane sekti? Kai ateini košės savo šeimininkui, tavo akutės visur laksto, o tavo klausimėliai labai jau nekalti. Ar tu esi Temugės šnipas, ar dar vienas samdomas žudikas? Jei taip, tai nekoks.

Šnipas nieko neatsakė, tik suspaudė žandikaulius dėl įžeisto orumo. Jis prisiminė visą vakarą beveik nežiūrėjęs į šamaną, todėl tik stebėjosi dėl jo įtarumo. Pajuto, kad peilis stipriau remiasi į kaklą, ir išbėrė pirmus pasitaikiusius žodžius:

— Jei mane užmuši, nieko nesužinosi.

Kokčiu ilgai tylėjo virškindamas jo žodžius. Šnipas vartė akis, stebėdamas vyro veidą, ir pamatė jame smalsumą sumišus su pykčiu.

— O ką galėčiau sužinoti, verge? — paklausė Kokčiu.

— Ko nenorėtum, kad išgirstų kiti, — atsakė šnipas.

Jis nepaisė atsargumo, nes žinojo: gyvybė kabo ant plauko. Kokčiu tiesiog gali jį nužudyti kaip Temugės šalininką.

— Leisk man kalbėti ir nesigailėsi.

Jis pajuto stumtelėjimą ir suklupo. Netgi tamsoje jautė už nugaros Kokčiu. Šnipas svarstė, kaip galėtų tą vyrą nuginkluoti nežudydamas, bet paskui prisivertė nurimti. Susidėjo rankas už galvos ir leido Kokčiu varyti jį į savo gerą.

Reikėjo drąsos žemai pasilenkti prie durų, kai šamanas laikė peilį įremtą į nugarą, bet jau buvo per toli nuėjęs savo žodžiais, kad dabar galėtų juos nuleisti juokais. Žinojo, kokį gali duoti pasiūlymą. Šį pranešimą ant sienos jis pateikė pačiam didžiajam regentui. Jis giliai įkvėpė ir stumtelėjo mažas duris.

Prie atvirų durų klūpojo labai daili mergina. Lempa apšvietė jos bruožus, kai pažvelgė į šnipą, ir jam sugniaužė krūtinę pagalvojus, kad tokia graži mergina turi tarnauti šamanui lyg šuo. Jis nuslėpė pyktį, kai Kokčiu mostelėjo jai palikti juos vienus. Tarpduryje ji metė dar vieną, paskutinį, žvilgsnį į savo tėvynainį, o Kokčiu sukikeno.

— Manau, tu jai patinki, verge. Ji man baigia nusibosti. Gal atiduosiu ją jūsų, kinų, vadams. Tada gal ateis ir tavo eilė prie jos, kai jie baigs ją mokyti nuolankumo.

Šnipas nekreipė dėmesio į jo kalbas. Jis atsisėdo ant žemo gulto, jo nuleistos rankos siekė kulkšnis. Jei pokalbis pasisuks nepalankia linkme, jis galės nužudyti šamaną ir atsidurs prie sienos greičiau, nei kas nors tai užuos. Ši mintis jam teikė tokį pasitikėjimą, kad Kokčiu net susiraukė, kažką pajutęs.

— Mes čia vieni, verge. Man nereikia nei tavęs, nei to, ką tu gali pasakyti. Kalbėk greitai arba būsi išmestas šunims jau rytoj rytą.

Šnipas giliai, lėtai įkvėpė, ruošdamasis tarti žodžius, kurie galėjo jam lemti kankinančią mirtį dar iki saulėtekio. Ne jis pasirinko šią akimirką, o Jenčino žmonės. Dabar paaiškės, kad jis buvo teisus dėl šamano, arba teks mirti.

Jis ištiesė nugarą, vieną ranką padėjo ant kelio ir griežtai, su vos juntamu neprielankumu, pažvelgė į Kokčiu. Šamanas metė piktą žvilgsnį į vyrą, iš nugąsdinto vergo staiga virtusį oriu kariu.

— Aš esu iš Jenčino, — tyliai tarė šnipas. — Imperatoriaus žmogus.

Kokčiu akys išsiplėtė. Šnipas jam linktelėjo.

— Dabar mano gyvybė tikrai tavo rankose.

Kažkoks instinktas privertė jį ištraukti peilį iš bato ir padėti ant grindų prie kojų. Kokčiu linktelėjo, išvydęs šį pasitikėjimo ženklą, bet pats peilio nenuleido.

— Imperatorius tikriausiai visai prarado viltį arba eina iš proto nuo bado, — tyliai pasakė Kokčiu.

— Imperatorius yra septynerių metų berniukas. Miestą valdo jūsų sumuštas karvedys.

— Jis tave čia atsiuntė? Kodėl? — paklausė Kokčiu, nuoširdžiai susidomėjęs. Bet vyrui dar neprabilus pats atsakė į savo klausimus. — Dėl to, kad žudikui nepavyko. Dėl to, jog jis nori, kad gentys išvyktų, kol visi žmonės neišmirė badu ar nesudegino miesto per riaušes.

— Tiesą sakai, — patvirtino šnipas. — Net jeigu karvedys pasiryžęs mokėti išpirką už miestą, juoda palapinė vis tiek stovi priešais sieną. Jis neturi iš ko rinktis, tik mėginti išsilaikyti dar porą metų ar ilgiau.

Šnipo veide nebuvo nieko, kas sakytų, kad jis meluoja. Jenčinas pasiduos jau po mėnesio, daugiausia — po trijų.

Pagaliau Kokčiu paslėpė peilį. Šnipas nežinojo, kaip suprasti tą veiksmą. Didysis regentas jį įmetė tarp vilkų, kad pateiktų jiems pasiūlymą. Jis vadovavosi nuojauta, jog Kokčiu nors ir tarp gentainių, bet nėra vienas iš jų, laikosi nuošalėje. Iš tokių vyrų reikia rinktis. Tačiau vis tiek šnipas rizikavo gyvybe, akimirksniu galėjo jos netekti. Vienintelis šamano ištikimybės chanui ženklas, vienintelis jo riksmas galėjo viską sugriauti. Čingis suprastų, kad palaužė Jenčiną, ir imperijos deimantas amžiams pražūtų. Nors buvo vėsu, šnipą pylė prakaitas. Kokčiu nespėjus įsiterpti, jis tęsė:

— Jeigu mongolai vėl pastatys baltą palapinę, imperatorius sumokės tokią duoklę, kuri pravirkdys šimtus karalių. Jis duos tiek šilko, kad juo bus galima iškloti visą kelią iki jūsų tėvynės, brangakmenių, vergų, senųjų magijos, mokslo ir medicinos raštų, dramblio kaulo, geležies, medienos...

Jis matė, kaip žybtelėjo Kokčiu akys paminėjus magiją, bet nenustojo vardyti:

— ...popieriaus, nefrito, tūkstančių tūkstančius vežimų, prikrautų turto. Užtektinai, kad chanas galėtų sukurti savo imperiją ir pastatyti miestus.

— Visa tai jis ir taip turės, kai miestas pasiduos, — sumurmėjo Kokčiu.

Šnipas tvirtai papurtė galvą.

— Jeigu pralaimėjimas neišvengiamas, miestas bus sudegintas iš vidaus. Žinok — kalbu tiesą, kai sakau, kad chanas gaus tik pelenus, jau nekalbu apie dvejus metus laukimo šioje lygumoje.

Jis nutilo, norėdamas suprasti, kaip jo žodžiai buvo priimti, bet nepavyko. Kokčiu stovėjo lyg statula, beveik nekvėpuodamas.

— Kodėl nepateikei šio pasiūlymo pačiam chanui? — paklausė Kokčiu.

Ma Sinas papurtė galvą, staiga pajutęs nuovargį.

— Mes ne vaikai, šamane, tu ir aš. Leisk man kalbėti tiesiai. Čingis pastatė juodą palapinę, ir visi jo kariai žino, kad ji reiškia mirtį. Jei jis priimtų imperatoriaus duoklę, nukentėtų jo išdidumas ir jis tikriausiai leistų Jenčinui pirmiau sudegti. Tačiau jei naujieną jam praneš asmeniškai kitas vyras, kuriuo jis pasitiki, gal jis galės pasiūlyti chanui parodyti gailestingumą nekaltai kenčiantiems mieste.

Jo nustebimui, Kokčiu garsiai nusijuokė.

— Gailestingumą? Čingiui tai atrodytų silpnumas. Tu niekada nesutiksi žmogaus, geriau suprantančio apie baimę kare nei mano chanas. Jo tokiais pasiūlymais nesuviliosi.

Prieš savo valią šnipas pajuto kylant pyktį dėl šamano pašaipaus tono.

— Tai pasakyk man, kaip jį nuvaryti nuo Jenčino, arba nužudyk mane ir numesk savo šunims. Pasakiau tau viską, ką žinau.

— Aš galėčiau jį nuvaryti. Esu jam rodęs, ką galiu padaryti.