Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Jam nepatiko trinti vyrui nugarą, bet kažkada jis beveik metus dirbo viešnamio sargu ir matė, kaip merginos atpalaiduoja lankytojus...

— Mačiau, kariuomenė pajudėjo šį rytą, šeimininke, — tarė jis nerūpestingai. — Niekada nebuvau regėjęs tiek žirgų ir vyrų vienoje vietoje.

Temugė suniurzgė.

— Mano gyvenimas bus paprastesnis, kai jie bus toli. Man jau gana jų skundų ir rietenų. Manau, ir mano broliui gana.

— Jie chanui pargabens aukso. Neabejoju, — tęsė šnipas. Jis ėmė kumščiuoti Temugei nugaros raumenis ir nelanksčiais pirštais užčiuopė kietesnę vietą.

— Mums nereikia daugiau aukso, — sumurmėjo Temugė. — Jau turime vežimus monetų, ir tik belaisviai kinai jomis domisi.

Šnipas akimirką sustingo. Tai buvo tas mongolų mąstymas, kurio jis nepajėgė suvokti. Temugė jau atsipalaidavo, bet jis masažavo toliau, bandydamas daugiau išsiaiškinti.

— Ar tiesa, kad jūs nesiekiate turto? — paklausė jis. — Girdėjau tą sakant.

— Ką su juo darytume? Mano brolis prikaupė aukso ir sidabro, nes yra žmonių, kurie godžiai žiūri į tokius turtus. Bet kokia iš to nauda? Tikras turtas — ne minkštieji metalai.

— Bet už juos galima nusipirkti žirgų, ginklų, netgi žemės, — nesiliovė. Rankomis pajuto, kaip Temugė gūžtelėjo.

— Iš ko? Jei už monetų krūvą koks žmogus atiduos savo arklius, mes iš jo paimsime. Jei jis turi žemės, ir taip galime joti ja, kur norime.

Šnipas susierzinęs mirktelėjo. Temugė neturi priežasčių jam meluoti, o jeigu jis kalba tiesą, papirkti jį bus sunku. Jis vėl pamėgino, nors nujautė, kad beviltiška.

— Dzinų miestuose už auksą galima nupirkti didžiulius namus prie ežero, skanaus maisto, netgi tūkstančius tarnų.

Jis mėgino rasti daugiau pavyzdžių. Jam, gimusiam visuomenėje, naudojančioje monetas, sunku buvo paaiškinti tokį akivaizdų dalyką.

— Už monetas netgi galima nupirkti įtaką ir galingų vyrų prielankumą, viešpatie. Retų meno darbų, gal dovanų žmonoms. Monetos viską padaro įmanoma.

— Suprantu, — irzliai atsiliepė Temugė. — Dabar patylėk.

Šnipas beveik prarado viltį. Chano brolis nesuprato minties.

Tiesą sakant, tai leido jam suvokti, koks dirbtinis jo paties pasaulis. Auksas per minkštas, kad būtų naudingas. Kodėl jis iš viso laikomas vertingu?

— O jei užsinorėtum kurio nors genties vyro žirgo, šeimininke? Jeigu tas žirgas, sakykime, būtų geresnis už visus kitus?

— Jei tau brangios tavo rankos, tuojau užsičiaupk, — atžariai tarė Temugė.

Šnipas kurį laiką dirbo tylėdamas. Galiausiai Temugė atsiduso.

— Duočiau jam penkis prastesnės veislės arklius arba du vergus, arba šešis lankus, arba gero meistro nukaltą kardą — bet ką, ko jis už tai norėtų, — Temugė apsnūdęs sukikeno. — Jeigu jam pasakyčiau, kad turiu maišelį vertingo metalo, kuris jam leis nusipirkti kitą žirgą, jis man lieptų pasiieškoti didesnio kvailio.

Temugė atsisėdo ir nusižiovavo. Vakaro dangus buvo skaidrus. Baigėsi sunki diena, į žygį teko išleisti daug karių.

— Manau, šį vakarą išgersiu keletą lašų savo vaistų, Ma Sinai, jie padės man užmigti.

Šnipas padėjo Temugei apsivilkti šilkinį chalatą. Jį linksmino šio vyro užgaidos, tačiau negalėjo atsikratyti juntamo nusiminimo. Mažųjų chanų valdžia baigėsi Čingiui davus įsakymą sudaryti tumenus. Tai buvo nedidelė bėda, nes nė vienas iš tų chanų stovykloje nebeturėjo didelės įtakos. Šnipas nutarė negalvoti apie praradimus ir vikriai pasistengė stoti į nužudyto tarno vietą. Veikiant taip sparčiai, ir pavojų daugėjo — jis kasdien buvo vis labiau įsitempęs. Temugė jam atrodė tuščiagarbis ir lėkštas, tačiau jis vis dar negalėjo rasti nei sverto, kuris jį paskatintų išdavystei, nei kito tam tinkamo asmens. Reikėjo ko nors griebtis, kad būtų nukelta juodoji palapinė, bet Čingis neturėjo sužinoti, kokioje agonijoje yra Jenčinas. Šnipas pagalvojo, kad didysis regentas jam davė neįvykdomą užduotį.

Paskendęs mintyse, šnipas paruošė gurkšnį karšto airago ir įdėjo į jį šaukštą juodosios šamano košės, išgramdęs iš indelio. Temugei nematant, jis pauostė košę, svarstydamas, ar tai ne opiatas. Kilmingieji miestuose rūkė opijų ir atrodė priklausomi nuo pypkių taip, kaip Temugė nuo savo gėrimo.

— Ta košė beveik baigiasi, šeimininke, — pasakė jis.

Temugė atsiduso.

— Tada reikės paprašyti iš šamano daugiau.

— Nueisiu pas jį, šeimininke. Tu neturėtum trukdytis dėl smulkmenų.

— Tas tiesa, — atsakė Temugė patenkintas. Jis paėmė puodelį ir siurbčiojo net užsimerkęs iš malonumo. — Eik pas jį, bet jam nepasakok, ką man darai. Kokčiu nėra malonus žmogus. Žiūrėk, nieko jam neplepėk, ką matei ar girdėjai šiame gere.

— Būtų paprasčiau, jei pirktum tą košę iš jo už auksines monetas, šeimininke, — pasakė šnipas.

Temugė atsakė neatsimerkdamas:

— Kokčiu nereikalingas tavo auksas, jam svarbi tik valdžia.

Jis ištuštino puodelį ir, nors susiraukė nuo karčių nuosėdų, palenkęs jį išgėrė iki paskutinio lašo. Mintis apie tuščią košės indelį jam kėlė nerimą. Juk iš ryto jos vėl prireiks.

— Nueik pas jį šį vakarą, Ma Sinai. Jei gali, sužinok, kaip jis tą košę gamina, kad pats galėtum ją ruošti. Esu jo klausęs, bet jis slepia nuo manęs. Manau, jam patinka, kad vis dar esu nuo jo priklausomas. Jei sužinosi paslaptį, aš to nepamiršiu.

— Tavo valia, šeimininke, — atsakė šnipas.

Jam tą naktį reikėjo grįžti prie sienos pranešti naujienų. Buvo užtektinai laiko prieš tai užsukti ir pas šamaną. Dabar viskas galėjo būti naudinga, kai tokios aplinkybės, o jis stovykloje nuveikė labai mažai. Tuo tarpu Jenčinas badavo.

XXX

SKYRIUS

Tai buvo ramiausia vasara iš visų, kurias Čingis tik prisiminė.

Jeigu prieš akis nebūtų nuolat stūksojęs nepaimamas miestas, būtų buvę galima tą laiką vadinti poilsiu. Chano pastangos atgauti sveikatą ėjo perniek dėl įkyraus kosulio, kuris dusino ir dar labiau sustiprėjo atšalus orui. Kokčiu jį nuolat lankė ir visą laiką nešė medaus bei žolelių sirupus — tokius karčius, kad Čingis vos galėjo nuryti. Nuo tų sirupų palengvėdavo tik trumpam. Čingis greitai metė svorį, ir po liguistai blyškia oda ėmė ryškėti kaulai.

Visus žiemos mėnesius jis akies krašteliu žvilgčiojo į Jenčiną, tvirtą ir nesikeičiantį, tarsi besityčiojantį iš Čingio šiame krašte. Jau prabėgo beveik metai nuo to laiko, kai jis laimėjo mūšį prie Barsuko Nasrų perėjos. Buvo akimirkų, kai Čingis būtų bet ką atidavęs už galimybę grįžti namo ir atgauti sveikatą švariame kalnų ore prie skaidrių upelių.

Apimtas apatijos, veikiančios visus, Čingis beveik nepažvelgė į Kačiuną, kai šis užstojo didžiojo gero duris. Bet, pastebėjęs brolio veidą, prisivertė atsisėsti.

— Atrodo, turi daug naujienų, Kačiunai. Pasakyk, kad tarp jų yra svarbių žinių.

— Manau, taip, — atsakė Kačiūnas. — Žvalgai iš pietų pranešė, jog į mūsų pusę artėja būrys padėti miestui. Jį sudaro apie penkiasdešimt tūkstančių karių ir didžiulė geriausių galvijų banda.

— Tuomet Chazaras juos pražiopsojo, — atsakė Čingis pagerėjus nuotaikai. — Arba jie atjojo kažkokiu kitu keliu.

Abu vyrai suvokė, kad kariuomenės būriai galėjo prasilenkti tik tuo atveju, jei juos skyrė visas slėnis. Lyguma buvo neįsivaizduojamo platumo, ji nuspalvindavo vyrų, turėjusių pasilikti vienoje vietoje taip be galo ilgai, sapnus.

Kačiunui palengvėjo Čingio akyse išvydus smagias kibirkštėles. Brolis buvo akivaizdžiai nusilpęs nuo į kraują patekusių nuodų. Kiekvienas tai galėjo pastebėti. Kai jis mėgino atsakyti, ėmė dusti ir taip užsikosėjo, kad net paraudo ir įsitvėrė ramsčio vidury gero.