Энн Райс - Kastratai

— Nutilk! — pareikalavo Tonijus.

— Aš pirmą kartą tave paėmiau, — neklausydamas tęsė Gvidas, — ant klasės grindų Neapolyje. Tu buvai vienas ir visiškai bejėgis. Be tėvo, be motinos, be giminaičių ir draugų. Kur čia garbė?

— Ten buvo meilė, — paprieštaravo Tonijus. — Ir aistra!

— Tad pamilk jį! Jis didis žmogus. Žmonės ištisas valandas stovi prie vartų vien norėdami pamatyti jį važiuojantį pro šalį. Nagi eik ir bent trumpą akimirką padovanok jam savo meilę. O aistra... Aistra... atsiras.

Gvidas staigiai atsuko vaikinui nugarą.

Tyla tapo nepakeliama. Gvidą draskyte draskė įniršis, jam atrodė, jog visa neviltis, kuri taikėsi užklupti nuo pat šios ilgos kelionės pradžios, dabar jį visiškai užvaldė, ir išsigelbėjimo nebeliko.

Tačiau sumišimo bei nerimo apsuptyje jį aplankė nušvitimas.

Ir kai išgirdo atsiveriant bei užsiveriant duris, rodos, gavo smūgį į tarpumentę.

Maestro ryžtingai priėjo prie rašomojo stalo.

Atsisėdo priešais atverstą partitūrą ir skubiai pamirkęs plunksną pradėjo rašyti.

Užbaigęs ilgai žiūrėjo į ženklus ant pergamento. Paskui įsistebeilijo į plunksną rankoje. Galų gale atsargiu judesiu padėjo plunksną, tarsi nenorėtų sutrikdyti nieko aplinkui, net ore besisukančių dulkių.

Jis nužvelgė kambaryje esančius daiktus. Ir stipriai apglėbęs save dešine ranka, lyg norėdamas sukaupti jėgas bei atremti šiurpų puolimą, padėjęs galvą ant kėdės atlošo užmerkė akis. 5

Tonijus stovėjo prie kardinolo apartamentų durų.

Širdies gilumoje jautė skausmingą įsitikinimą, jog pats prisišaukė šiuos įvykius. Jis tiksliai nežinojo kodėl, bet jautė, jog dėl visko pats yra kaltas.

Net kai senasis Ninas pirmą kartą atėjo jo pakviesti ir tarė: „Jo ekscelencija negali užmigti“, Tonijus patyrė miglotą susijaudinimą dėl to, kad yra kviečiamas didžio žmogaus.

Senasis tarnas elgėsi mažumėlę keistai, skubėdamas nuvilkti Tonijui įprastą surdutą ir pasiūlyti prašmatniai išsiuvinėtą drabužį. Senuko judesiai, manieros dvelkė paslaptingumu: tarytum jis kažkodėl turėjo vaikščioti ant pirštų galų, skubėti, pasirūpinti, kad niekas jų nepamatytų.

Jis išsitraukė iš kišenės senas, nelygias, grublėtas šukas ir sušukavo Tonijų.

Iš pradžių Tonijus nesuprato atsidūręs miegamajame. Matė tik gobelenus ant sienų, vaizduojančius antikinius personažus medžioklės metu, mažučius gyvūnėlius tarp lapų bei gėlių. Mirguliuojančioje žvakių šviesoje matėsi susikaupę raitelių, vyrų bei moterų, veidai, šiek tiek įkypomis akimis žvelgiantys į amžinybę.

Paskui jis pastebėjo klavesiną — mažą nešiojamą instrumentą su vienintele juodų klavišų eile. Ir tik tuomet — kardinolą, kuris nejudėdamas stovėjo prie sienos. Jo vilkimo chalato spalva susiliejo su tamsa, kurią išsklaidė tik keletas žvakių prašmatniose žvakidėse.

Kardinolas prabilo, tačiau Tonijus girdėjo jo balsą tarytum sklindantį kažkur iš tolo ir nesuprato žodžių prasmės: ausyse skambėjo tik jo paties širdies dūžiai. Vaikinas suvokė tik pusę Kalvino kalbos: kardinolas kažką kalbėjo apie dainavimą, apie dainos galią. Rodos, jis norėjo, kad Tonijus padainuotų.

Tonijus atsisėdo prie instrumento bei palietė klavišus. Garsai skambėjo tiksliai ir labai švelniai, jis nudžiugo, kad instrumentas puikiai suderintas. Tonijus pradėjo ariją, vieną iš gražiausių bei liūdniausių Gvido kūrinių, meilės meditaciją iš serenados, dar nė sykio neatliktos viešai. Ši daina jam patiko labiau už dainuotąją Neapolyje, labiau už virtuoziškus kūrinius, kuriuos Gvidas jam rašė pastaruoju metu. Nežinomo poeto žodžiuose, tame mylimosios ilgesyje, atsispindėjo dvasingumo ilgesys; Tonijų šie žodžiai išties žavėjo.

Dainuodamas jis tik kartą pakėlė akis. Ir pamatė kardinolo veidą — keistą, tarsi nukaltą jo tobulumą, atgaivintą netikėtai kilusio jausmo, kuris ir pavertė šį žmogų tokiu pastebimu, patraukiančiu dėmesį, kad ir kur jis pasirodytų. Jo eminencija nepratarė nė žodžio, bet aiškiai jautė pasitenkinimą, ir Tonijus suprato, jog kaip įmanydamas stengiasi atlikti ariją maksimaliai gerai. Juodu su šiuo žmogumi buvo dviese, jo miegamajame, ir Tonijus jam grojo. Ir tuomet sąmonėje šmėkštelėjo kažkoks prisiminimas, o gal tiesiog bemaž užmirštas palaimos pojūtis.

Baigęs groti jis susimąstė apie tai, ką galėtų sudainuoti, kad suteiktų kardinolui kuo didesnį malonumą. Staiga jo eminencija pastatė priešais vaikiną brangakmeniais inkrustuotą taurę burgundiško vyno, ir Tonijus suprato, jog čia nėra netgi tarnų ir juodu vieni, visiškai vieni.

— Mano pone, leiskite man...

Jis atsistojo patarnauti matydamas, kad kardinolas nori užpildyti savo taurę. Bet tą akimirką Kalvinas sugriebęs jį prisitraukė, juodu prisispaudė vienas prie kito, ir Tonijus išgirdo, kaip plaka kardinolo širdis.

Vaikiną apėmė keistas sumišimas. Jis jautė šito vyro jėgą, slypinčią po juodu chalatu, girdėjo kimų jo alsavimą bei pajuto, kokią kančią kardinolas patyrė jį paleidęs.

Paskui Tonijus, rodos, atsitraukė atatupstas. O kardinolas stovėjo prie lango žvelgdamas į tolimus žiburius. Priešakyje išryškėjo artimiausios kalvos kontūrai, maži langeliai, smailūs stogai, smingantys į blyškų dangų.

Neviltis. Neviltis. Ir kartu stiprus triumfo pojūtis, bemaž svaiginantis draudžiamo vaisiaus dvelksmas, lyg ore pasklidus kvepalams. Bet kai kardinolas vėl atsisuko į jį, buvo akivaizdu, kad jis pasiryžo. Kalvinas apglėbė Tonijaus kaklą delnais ir švelniai perbraukė nykščiais nuo smakro žemyn, o paskui pusiau pašnibždomis paprašė vaikino nusivilkti drabužius.

Šie žodžiai nuskambėjo taip maloniai, taip paprastai! Taip, vieninteliame Kalvino prisilietime, rodos, slypėjo jėga, galinti pavergti Tonijų, priversti paklusti.

Bet jis tik atšlijo. Minčių knibždėlynas atvėsino bundantį geismą, stipresnį net už maloningą kardinolo įsakymą. Jis negalėjo žiūrėti į Kalviną ir maldaujamai paprašė leidimo išeiti.

Jo eminencija sudvejojo. O paskui pasakė taip nuoširdžiai, taip švelniai:

— Turi man atleisti, Markai Antonijau. Taip, taip, žinoma, tau reikia išeiti.

Tad kas gi liko? Jausmas, kad, tiesą sakant, pats Tonijus to troško, kad jis paskatino šiuos įvykius ir kažin kokiu nepaaiškinamu būdu suklaidino šį žmogų.

O dabar stovėdamas prie kardinolo durų, virpantis, tarytum nuplaktas piktų Gvido žodžių, jis galvojo: „Dėl tavęs, Gvidai. Aš taip elgiuosi dėl tavęs.“ Dėl maestro jis visuomet nugalėdavo bauginančius dalykus ir išmoko ištverti tai, kas bent kiek jį žemino.

Bet čia! Čia buvo visai kas kita, nors Gvidas iki galo nesuvokė šito skirtumo. Gvidas tiesiog nesuprato, ką daro, siųsdamas Tonijų čionai!

Tačiau Tonijus suprato. Ir netikėtai suvokė jautęs potraukį kardinolui nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė. Troško jo taip, kaip netroško nieko kito, gaubiamas Gvido meilės šilumos bei saugumo. Bet kardinolas buvo tikras vyras ir galingas žmogus. Taip, jis buvo vyras. Ir Tonijui atrodė, jog į štai šį, dabar paskirtą, pasimatymą jis ėjo labai ilgą laiką.

Durys pajudėjo, kai jis pasibeldė. Pasirodo, buvo neužrakintos.

Pasigirdo kardinolo balsas.

— Įeikite.

Kardinolas sėdėjo pasilenkęs prie rašomojo stalo. Kambaryje niekas nepasikeitė, tik atsirado maža senovinė aliejinė lempa. Priešais jo eminenciją gulėjo knyga išdailintomis raidėmis. Mažos figūrėlės vaizdavo didžiąsias raides; jos žvilgėjo, kai virpanti jo ranka versdavo puslapį.

— Ak, tik pamanykit, — ištarė jis šypsodamasis, kai pamatė Tonijų, — rašto kalba priklauso tiems, kurie prisiima naštą ją išsaugoti. Mane amžiams pakerėjo žinių perteikimo forma, sukurta ne gamtos, o žmonių — tokių kaip mes.