Энн Райс - Kastratai

— Ak, bet jus išties pasiuntė Viešpats atsiliepdamas į mano maldas, — ištarė ji susegdama kilpelę.

Tonijus pajuto į korsetą įsiūtas banginio ūsų plokšteles. Jos sukaustė kūną, bet kartu išliko vėsios ir stangrios. O kai siuvėja ėmė vis stipriau bei stipriau veržti korsetą, jis patyrė keistą jausmą, bemaž malonumą, tarsi šis apdaras jį prilaikytų, suteiktų jam tvirtumo, suformuotų.

Akimirksniui jos rankos stabtelėjo ant apnuoginto jo kaklo, glotnios odos, besileidžiančios link gilios nėriniuotos iškirptės, kuri horizontalia juosta kirto krūtinę. Paskui nepaprastai konfidencialiai šnipštelėjo:

— Leiskite, senjore...

Ir skubiai šmurkštelėjusi grubiomis šiltomis rankomis po audiniu, kurį ką tik užveržė, kilstelėjo odą bei vikriai suteikė jai tam tikrą formą, tad nuleidęs akis jis pamatė ten švelnų pakilimą ir ankštą griovelį, moteriškos krūtinės iliuziją.

Seilės burnoje apkarto. Jis nežiūrėjo į veidrodį. Stovėjo nejudėdamas bei buku žvilgsniu spoksojo į šalį. Moteris pataisė pasipūtusį violetinį sijoną ir suglostė korsetą, o paskui pasiūlė jam atsisėsti. Jis įsistebeilijo į savo rankas.

— Senjore, jūsų veido nė nereikia grimuoti, — pratarė ji. — Ak, atsirastų moterų, pasirengusių jus nužudyti už tokias blakstienas ir plaukus! Kokie puikūs jūsų plaukai!

Vis dėlto siuvėja šukomis juos subraukė atgal, sulygino, o tada uždėjo ant galvos peruką. Ne itin didelį, baltutėlį, nusagstytą mažais perliukais, suimtą ties kaklu ir krintantį ant nugaros minkštomis garbanomis. Apglėbusi kaklą po plaukais ji atsuko Tonijų į save taip, kad jo veidas nežymiai palietė putlias moters krūtis.

— Tik truputėlis dažų, senjore. Juodoji magija, — nusijuokė ji, — akims.

— Aš galiu ir pats, — jis pamėgino paimti iš jos teptuką.

— Senjore, jūs mane baudžiate. Aš noriu šį darbą atlikti pati, — paerzino siuvėja bei nusijuokė kimiu senutės juoku. — Ne, ne, kol kas nežiūrėkite į veidrodį, — perspėjo ištiesusi rankas, lyg jis ketintų pabėgti.

Moteris pasilenkusi palietė akis įgudusiu judesiu, kas jam pačiam, aišku, nebūtų pavykę. Blakstienas padengė plonytis dažų sluoksnis, paskui ji suglostė bei paryškino antakius.

— Tarsi auksu siuvinėčiau leliją! — sukikeno, palingavo galvą ir staiga netikėtai, tarsi nesusilaikiusi, pabučiavo jį į abu skruostus.

Tonijus palenkęs galvą į šoną susimąstė: „Kai iš čia išeisiu, tarnui teks nešti mano špagą. O juk jis toks avigalvis. Man apskritai susidaro įspūdis, jog kardinolas linkęs suburti aplink save gryniausius puspročius. O gal ir aš esu toks pat pusprotis.“ Jis ranka prisidengė akis nugrimzdamas į liūdnas mintis. Tuo metu siuvėja atvėrė langines, ir šilta saulės šviesa užliejo kambarį. Tonijus pajuto šviesą anksčiau, nei ją pamatė, o moteris pratarė:

— Mielas vaikeli, — ir suspaudė rankomis jo pečius.

„Vėl šitie žodžiai“, — pagalvojo jis susierzinęs.

— Atsistokite ir pasižiūrėkite į veidrodį. Argi aš neištesėjau pažado? — sukuždėjo ji. — Jūs — įsikūnijusi tobulybė. Vyrai kris po jūsų kojomis.

Tonijus stovėjo ir žiūrėjo. Tylėdamas.

Jis nesuprato, kokią būtybę regi priešais save. Ar ji graži? Taip, ji buvo graži. Ir nekalta, visiškai nekalta. Didelės tamsios akys žvelgė į jį griežtai, tarsi kaltindamos nedoromis mintimis. Ties juosmeniu siauras korsetas kilo kreminės spalvos raukčių bei kaspinų eilėmis iki baltos glotnios odos, sudarančios puikiausią moteriškų krūtų iliuziją. Domenikas sprogtų iš pavydo!

O peruko dėka veidas tapo trapus bei smulkus, paversdamas jo bruožus naivios jaunos mergaitės bruožais. Balti plaukai kilo nuo lygaus užlanko ant kaktos ir garbanomis krito ant žvilgančio ilgų purių rankovių šilko.

Moteris abiem rankom jį apgręžusi pasistiebė, tarsi norėdama įžiūrėti reikšmingą detalę, o paskui pamerkusi pirštą į raudonų dažų indelį perbraukė jam per lūpas.

— Ak! — ji žengtelėjo atgal gėrėdamasi rezultatu. — O dabar duokite man koją, — paprašė atsisėsdama ir užversdama šiugždančius sijonus.

Jis padėjo koją jai ant kelių. Jinai suraitė kojinę bei pradėjo mauti kildama aukštyn, aukštyn, kol sutvirtino raiščiu prie kelio.

— Taip, viskas ir viduje, ir išorėje turi būti tobula, — ištarė, tarytum primindama pati sau. Ji laikė baltus odinius batelius taip, lyg būtų pristigus oro.

— Senjore! — moteris prisimerkė. — Prisiekiu Dievu, jūs įstengtumėte apgauti net mane!

Ir toliau žiūrėjo į jį taip, lyg nenorėtų, kad jis pajudėtų.

— Pamenate, ką jums sakiau, — pratarė, kai jis priėjo prie kablio, ant kurio kybojo jo surdutas. — Judėkite pamažu, visai ne taip, kaip juda moterys, nes jeigu jūs nenustygsite vietoje, kaip kad elgiasi moteriškės, iliuzija išsisklaidys. Judėkite netgi lėčiau, nei žmonės paprastai juda, ir laikykite rankas arčiau kūno.

Jis linktelėjo. Tonijus apie tai jau galvojo; negana to, stebėjo kiekvieną sutiktą moterį taip ilgai ir susikaupęs, jog rizikavo pasirodyti nemandagus.

— Bet ką jūs darote? — siuvėja priėjusi atitraukė jo rankas nuo senų drabužių.

Tuo metu jis išsitraukė durklą, kurį pamačiusi siuvėja sustojo.

Įsikišęs ledinį ginklą tiesiog tarp „krūtų“, Tonijus jai nusišypsojo.

Moteris staigiai apsisuko, ištraukusi iš vazos nedidelę rožę pakėlė ją prieš šviesą, pažvelgdama į plaukuotą kotuką, įmerktą stiklinėn kolbelėn, ir įbruko rožę jam už korsažo, šalia durklo rankenos, taigi matomas liko tik rožės žiedas.

Paskui glostydama jo pirštus užmovė žiedus su brangakmeniais ir pagaliau uždėjo jo pirštus ant tos mažutės, bet kvapnios bei puikios rožės.

— Pajuskite jos švelnumą, — sušnibždėjo moteris. — Štai koks jūs turite atrodyti. — Ir vėl šiurkščios jos lūpos palietė skruostą. Pamačiusi, kad jis nusišypsojo, ji prigludo prie jo lūpų. — Aš baigiu jus įsimylėti! — ištarė žemu krūtininiu balsu ir santūriai nusišypsojo, parodydama dailius smulkius dantis.

Karieta nuolat stabčiodama pamažu važiavo Via Veneto paskui procesiją. Naktį lijo, todėl važiuojamoji dalis virto purvynu. Pėsčiųjų minia lipo ant kulnų šnarpščiantiems bei galvas kratantiems nekantraujantiems arkliams.

Uždėjęs balta pirštine apmautą ranką ant apatinio langelio krašto, Tonijus nenuleido akių nuo atvirų kavinių ir staiga pabarškino į karietos stogą. Ir tuojau pat pajuto, kaip ši nerangiai, girgždėdama suka į kelkraštį.

Bedantis senas liokajus nušokęs ant žemės atidarė duris. Laikydamas rankose Tonijaus špagą, kaip kad šis įsakė, senukas nusekė „poniai“ įkandin per minią, lydinčią gražuolę santūriais, bet susižavėjusiais žvilgsniais iki pat kavinės durų, pro kurias toji įėjo.

Į dešinę nuo įėjimo, nors ir ne prie pat sienos, alkūnėmis pasirėmęs į stalą sėdėjo Gvidas. Priešais maestro stovėjo nepaliesta vyno taurė. Mokytojo akys buvo primerktos. Atrodė labai pavargęs. Bet apsunkęs veidas išliko nepaprastai jaunas, tarsi nuovargis būtų susilpninęs jo savikontrolę, o neviltis bei nerimas suteikę jo išorei natūralaus berniokiškumo.

Jis nė nepastebėjo šalimais pastatyto suolelio ir ne išsyk pamatė, kaip ten atsisėdo dama.

Paskui krūptelėjęs pasitempė. Turbūt pirmiausia išvydo violetinį šilką. Tonijus, nejudrus it lėlė, sėdėjo tarp pasipūtusių sijonų bei ramiai žvelgė į gatvę.

Oras buvo šiltas, švelnus ir kai lengvas šalikėlis slystelėjo jam nuo krūtų, Tonijus jo nepasitaisė. Į jį spoksojo visi. Kavinės darbas sutriko. Net berniukas padavėjas nežinojo, ar prieiti, ar nusilenkti, ar kažkaip įsigudrinti atlikti abu veiksmus, ir tik nerangiai vaikštinėjo aplinkui, laikydamas rankose padėklą. Pajutęs Gvido žvilgsnį, Tonijus lėtai palenkė galvą bei nusisuko. Todėl, kai vėl pakelė akis į mokytoją, žvelgė iš apačios į viršų.