Энн Райс - Kastratai

Iš anglų kalbos vertė

Nomeda Berkuvienė

Turinys

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Ketvirta dalis

Penkta dalis

Šešta dalis

Septinta dalis

Išnašos

Pirma dalis1

Šešiametis Gvidas Mafeo buvo iškastruotas ir išsiųstas į Neapolį pas geriausius dainavimo mokytojus.

Vienuoliktasis didžiulės valstiečių šeimos vaikas iki tol tepažino vien tik nuolatinį alkį bei žiaurumą. Visą likusį gyvenimą Gvidas prisiminė, jog pirmus sočius pietus bei minkštą patalą jam suteikė tie patys žmonės, kurie jį pavertė kastratu.

Kalnų miestelyje Karasenoje berniukas pateko į nuostabų kambarį glotniomis akmeninėmis plytelėmis išklotomis tikromis grindimis, kur ant sienos tiksėjo laikrodis, gerokai išgąsdinęs Gvidą, mat tokį dalyką matė pirmą kartą gyvenime. Paskui vyrai, atskyrę jį nuo motinos, švelniai paprašė padainuoti. Kai vaikas padainavo, atsilygindami pavaišino jį raudonuoju vynu su medumi.

Tuomet vyrai berniuką nurengė ir pasodino į šiltą vonią. Tuo metu jį jau apgaubė toks saldus snaudulys, jog vaikas nieko nebebijojo. Švelnios rankos pamasažavo kaklą. Ir Gvidas, vėl nuslysdamas į vandenį, juto, jog vyksta kažkas svarbaus bei nuostabaus. Niekas niekada neskyrė jam šitiek dėmesio.

Gvidas jau bemaž snaudė, kai nepažįstamieji jį pakėlė ir diržais pririšo prie stalo. Akimirksniui pasijuto tarytum krentąs. Taip nutiko todėl, kad galva atsidūrė žemiau nei kojos. Tačiau paskui, kai tos pačios šilkinės rankos, teikdamos nuodėmingą malonumą, pradėjo judėti jam tarp kojų, berniukas vėl ėmė snūduriuoti. O kai pakilo peilis, jis atmerkė akis ir sukliko.

Išrietęs nugarą vaikas pradėjo grumtis su diržais. Bet tuomet balsas prie pat ausies atlaidžiai subarė:

— Ak, Gvidai, Gvidai!

Šis įvykis įsirėžė atmintin visiems laikams.

Tą naktį jis nubudo sniego baltumo pataluose, kurie kvepėjo susmulkintais žaliais lapais. Nepaisydamas perštėjimo po tvarsčiu tarpkojyje, Gvidas išsiropštė iš lovos ir staiga išvydo mažą berniuką veidrodyje. Po akimirkos suprato regįs savo paties atspindį, kurį anksčiau jam teko matyti tik glotniame vandens paviršiuje. Vaikas apžiūrėjo tamsius garbanotus savo plaukus, apčiupinėjo visą veidą, ypač mažą plokščią nosį, ši jam pasirodė veikiau panaši į drėgno molio gniužulą negu į kitų žmonių nosis.

Prie veidrodžio vaiką aptikęs žmogus jo nenubaudė, bet paėmęs sidabrinį šaukštą papenėjo sriuba, kalbėdamas ne itin suprantamus, bet raminančius, žodžius. Ant sienos kybojo maži ryškiaspalviai paveikslėliai, vaizduojantys kažin kokius veidus. Patekėjus saulei, Gvidas galėjo geriau juos apžiūrėti. O dar jis pamatė ant grindų porą odinių batelių — juodų, žvilgančių, nedidukų, kaip tik tinkančių jo kojai. Ir berniukas suprato, kad bateliai priklauso jam.

Ėjo 1715 metai. Prancūzijoje ką tik numirė Liudvikas Keturioliktasis, Karalius Saulė. Petras Didysis viešpatavo Rusijoje.

Tolimoje kolonijoje Šiaurės Amerikoje, Masačūsetse, Bendžaminui Franklinui sukako devyneri metai. Jurgis Pirmasis neseniai atsisėdo Anglijos sostan.

Afrikos vergai naujajame pasaulyje dirbo laukus abipus ekvatoriaus. Londone tave galėjo pakarti už pavogtą duonos kepaliuką. Portugalijoje eretikus degino gyvus.

Išeidami iš namų, kilmingi ponai dengdavo galvas dideliais baltais perukais, segėjo špagas, o mažose brangakmeniais nusagstytose dėžutėse nešiojosi uostomąjį tabaką. Jie mūvėjo ties keliais sagtelėmis susegtus bridžius, kojines, avėjo batus aukštais kulnais bei dėvėjo apsiaustus neapsakomai didelėmis kišenėmis. Damos verždavosi gofruotais korsetais ir lipino ant skruostų museles. Jos šoko menuetą pasipuošusios krinolino suknelėmis, prižiūrėjo salonus, įsimylėdavo ir svetimavo kaip patrakusios.

Mocarto tėvas dar negimė. Johanui Sebastianui Bachui buvo trisdešimt. Galilėjus numirė prieš septyniasdešimt trejus metus. Izaokas Niutonas buvo senis, o Žanas Žakas Ruso — kūdikis.

Italų opera pavergė visą pasaulį. Tais metais Neapolyje galėjai pamatyti Alesandro Skarlačio1 „II Tigrane“, o Venecijoje — Vivaldžio2 „Narone fatta Cesare“. Džordžas Frederikas Hendelis buvo pats įžymiausias kompozitorius Londone.

Saulėtąjį Italijos pusiasalį valdė įsiveržę užsieniečiai. Austrijos erchercogui priklausė ir šiaurinis miestas Milanas, ir pietinė Neapolio karalystė.

Bet Gvidas nieko nežinojo apie pasaulį. Jis netgi nešnekėjo savo gimtinės kalba.

Neapolio miestas jam pasirodė įstabiausias iš visų iki tol matytų vietų. Konservatorija3, kurion jį atgabeno, stovėjo aukštai viršum miesto ir atrodė tarytum puikiausias palaco 4 .

Berniukas gavo juodą uniformą, sujuosiamą raudonu diržu — dailiaušią drabužį iš visų, kuriuos teko dėvėti, ir jis bemaž negalėjo patikėti tuo, jog yra visam laikui paliekamas šioje vietoje, kur amžinai dainuos bei mokysis muzikos. Visa tai tikrai neįmanoma, — galvojo jis. Ir vieną gražią dieną teks keliauti namo.

Bet taip nenutiko.

Kai karštą popietę, didelės bažnytinės šventės dieną, dailiai apsitaisęs, švariomis žvilgančiomis garbanomis, traukė minios užtvindytomis gatvėmis kartu su kitų iškastruotų berniukų procesija, Gvidas didžiavosi, kad yra vienas iš jų. Vaikų giesmės sklandė ore kartu su lelijų bei žvakių aromatais. O kai, įžengus po aukštais bažnyčios skliautais, tarp grožybių, kokių niekada gyvenime nebuvo regėjęs, ploni berniukų balsai netikėtai sustiprėjo, Gvidą užliejo tikrų tikriausia laimė.

Daugelį metų viskas jam klostėsi sėkmingai. Konservatorijos mokslai sekėsi kuo puikiausiai. Jis buvo apdovanotas sopranu, nuo kurio drebėdavo stiklai. Vos paėmęs į rankas plunksną, išsyk pradėdavo vedžioti natas. Kurti Muziką Mafeo išmoko anksčiau, nei skaityti ir rašyti. Mokytojai jį mylėjo.

Tačiau po kurio laiko jis pradėjo suprasti daugiau.

Visų pirma Gvidas suvokė, jog ne visi muzikuojantys berniukai aplinkui buvo ankstyvoje vaikystėje iškastruoti. Kai kuriems buvo lemta užaugus tapti tikrais vyrais, vesti, susilaukti vaikų. Tačiau kad ir kaip virtuoziškai griežė smuikininkai, kaip puikiai bekurdavo kompozitoriai, niekas niekada negalėjo pelnyti tokios šlovės bei turtų, kokie laukė garsaus dainininko kastrato.

Visame pasaulyje italų muzikantus graibstyte graibstė — kviesdavo į bažnyčių chorus, rūmų orkestrus bei operos teatrus.

Tačiau tik dainininkus sopranus pasaulis dievino. Tik dėl jų tarpusavyje varžėsi karaliai, tik jie priversdavo sales klausytis užgniaužus kvapą. Sopranai išreikšdavo pačią operos esmę.

Nikolino, Kortono, Ferio vardus žmonės prisiminė dar ir tuomet, kai jiems rašiusių kompozitorių pavardės kadai kas nugrimzdo užmarštin. Taigi mažajame konservatorijos pasaulėlyje Gvidas priklausė elitui, privilegijuotai grupei, kurios nariai buvo sočiau valgydinami, rengiami geresniais drabužiais, įkurdinami šiltesniuose kambariuose, tokiu būdu puoselėjant ypatingą jų talentą.

Tačiau kastratų gretoms gausėjant, o sulaukusiųjų tam tikro amžiaus vietą užimant naujiems, Gvidas netrukus pastebėjo, jog, nors kasmet po peiliu atsigula šimtai vaikų, tik saujelė iš jų pasižymi išties įstabiais balsais. Berniukai buvo gabenami iš visur: Džankarlas, pirmasis Toskanos choro dainininkas, buvo iškastruotas dvylikos metų Neapolin jį atvežusio kaimo maestro gerumo dėka; iš muzikantų šeimos kilęs Alonsas už operaciją turėjo dėkoti savo dėdei kastratui; o išdidusis Alfredas jau taip seniai gyveno globėjo namuose, jog neprisiminė nei tėvų, nei jį operavusio chirurgo.