Энн Райс - Kastratai

— Ar tu mane myli? — paklausė ji.

Tonijus tylėjo, erzindamas ją. Tuomet jinai prisispaudė prie jo skruostu, o paskui pakuteno ilgomis savo blakstienomis, ir jis nenorom prajuko.

— Ar tu mane myli?

— Taip.

Jisai tuojau pat pajuto šiltą, švelnų apkabinimą ir akimirksniui sustingo, norėdamas pratęsti saldų pojūtį.

Juodviem einant per aikštę, berniukas šoko laikydamasis už motinos rankos. Visi buvo ten! Jis visiems lankstėsi, kažkieno rankos taršė vaiko plaukus, spaudė prie iškvėpintų sijonų. Jaunas tėvo sekretorius, senjoras Lemas, septynis kartus išmetė mažylį aukštai į orą, kol motina galiausiai jį sulaikė. O gražuolė jo tetulė Katrina Lizani, tempianti iš paskos du sūnelius, atmetė šydą ir pačiupusi Tonijų prispaudė prie baltos kvapnios savo krūtinės.

Bet vos tik jie įžengė į didžiulę bažnyčią, Tonijus nutilo.

Niekada anksčiau jam neteko regėti nieko panašaus. Marmurines kolonas aplinkui juosė degančios žvakės ir fakelai, skaisčiai plykstelintys nuo kiekvieno vėjo dvelktelėjimo pro praviras duris. Ant gigantiškų kupolų švytėjo angelai bei šventieji, visos sienos, arkos ir skliautai aplinkui pulsavo auksu, mirgėjo milijonų milijonais mažulyčių briaunų.

Netardamas nė žodžio, Tonijus užsliuogė motinai ant rankų, tarytum į kokį medį. Ji net susverdėjo nuo jo svorio ir nusijuokė.

O paskui per minią, lyg įsidegusių pliauskų traškesys, nuvilnijo susižavėjimo šurmulys. Sutrimitavo fanfaros. Tonijus ėmė kaip pašėlęs sukioti galvą, stengdamasis nustatyti, iš kur šios aidi.

— Žiūrėk! — sušnibždėjo motina, sugriebusi jį už rankos.

O viršum žmonių galvų, didžiuliame soste po besiplaikstančiais baldakimais, pasirodė dožas. Ore pasklido sunkus, aitrus smilkalų kvapas. O fanfaros suskambo dar garsiau ir šaižiau.

Paskui pasirodė Didžiosios tarybos nariai žėrinčiais apdarais.

— Antai tavo tėvas! — šūktelėjo motina Tonijui, bemaž dusdama iš pusiau vaikiško susijaudinimo.

Pasirodė aukšta, kaulėta Andrea Treskio figūra. Jo drabužio rankogaliai vilkosi grindimis, žili plaukai panėšėjo į liūto karčius, o įdubusios, išblukusios akys žvelgė į vieną tašką, tarytum statulos, stovinčios priešais jį.

— Tėti! — nesusiturėjęs riktelėjo Tonijus.

Kažkas atsigręžė. Motina stengėsi įveikti juoką. Ir tą akimirką patarėjas minioje pastebėjo sūnų. Jo žvilgsnis išsyk atgijo, veidas visiškai pasikeitė, jis nusišypsojo bemaž triumfuojančia šypsena, o akys sužibo.

Tonijaus motina nuraudo.

Bet tuomet staiga, tarytum iš oro, pasigirdo giesmė — galinga aukštų, aiškių balsų daina. Tonijui užgniaužė kvapą. Keletą akimirkų apstulbęs vaikas negalėjo pajudėti, o paskui krūptelėjo ir pakėlė akis į viršų. Ryški šviesa kaipmat jį apakino.

— Nesimuistyk! — tarstelėjo motina, vos benulaikydama jį ant rankų.

O giesmė darėsi vis galingesnė ir sodresnė. Jos bangos ritosi iš kitos milžiniškos navos pusės, viena melodija persipynė su kita. Tonijui atrodė, tarytum jis visa tai mato — gigantišką auksinį tinklą, išmestą į banguojančią jūrą, tviskantį prieš saulę. Rodos, patį orą užplūdo garsas. Ir tik vėliau jis pastebėjo giedotojus — aukštai virš galvos.

Jie stovėjo dviejose didžiulėse galerijose kairėje bei dešinėje pusėje; burnos pražiotos, o veidai švytėjo atsispindinčioje šviesoje. Jie panėšėjo į angelus iš mozaikų.

Tonijus tuojau pat nusirito ant grindų pajutęs, kaip petimi nuslydo jį sugauti mėginanti motinos ranka. Berniukas prasibrovė pro kvepalais ir vėsiu oru prakvipusių sijonų bei apsiaustų spūstį, ir pamatė priešais save duris, už kurių buvo laiptai.

Belipant aukštyn atrodė, jog sienos aplinkui virpa lyg vargonų stygos, ir staiga jis atsidūrė ten — choro šilumoje, tarp aukštaūgių dainininkų.

Kilo šioks toks sąmyšis. Berniukas kaipmat atsirado prie pat turėklų ir pažvelgė į akis vienam milžinui — išties milžinui, o ne žmogui — giedančiam tyru, nuostabiu balsu, panašiu į trimito garsą. Šitas žmogus dainavo didingą žodį: „Aleliuja!“, ir jis skambėjo ypatingai, lyg į kažką nukreiptas šauksmas. Visi kiti vyrai, stovintys milžinui už nugaros, perėmė šį šauksmą kartodami jį ir kartodami taip, jog vienas žodis ritosi ant kito tarytum banga.

O kitoje bažnyčios pusėje kitas choras antrino pirmajam, stiprindamas bei stiprindamas garsą.

Tonijus pravėrė burną. Ir uždainavo. Jis išringavo tą patį vienintelį žodį kartu su giedotoju milžinu, ir staiga pajuto ant peties šiltą ranką. Giesmininkas linktelėjo jam, o didelės, šiek tiek apsiblaususios rudos jo akys sakė: „Taip, tęsk!“ Paskui Tonijus prisiglaudė prie lieso — jis iškart tai pajuto per drabužius — to žmogaus šono, ir išsyk vaiko juosmenį apsivijusi ranka pakėlė jį aukštyn.

Apačioje liūliavo visi susirinkusieji: dožas savajam soste, Senato nariai purpuriniais drabužiais bei visi Venecijos patricijai baltais perukais, bet Tonijus neatitraukė akių nuo giesmininko veido, pakerėtas unisonu skambančių jų abiejų balsų. Tonijus nejautė savo kūno, nes sklandė ore, pakylėtas susiliejusių balsų — savojo ir giedotojo. Jis matė pasigėrėjimą švytinčiose vyro akyse, iš kurių išgaravo mieguistumas. Ir visi stebėjosi galingu garsu, besiveržiančiu iš šio vyro krūtinės.

Kai viskam pasibaigus berniukas vėl buvo sugrąžintas į motinos rankas, ji kreipėsi į žemai nusilenkusį milžiną:

— Dėkoju, Alesandrai.

— Alesandras, Alesandras, — kuždėjo Tonijus, jau sėdėdamas gondoloje. O paskui, prisiglaudęs prie motinos, desperatiškai paklausė: — Mama, ar užaugęs aš taip dainuosiu? Ar aš dainuosiu kaip Alesandras? — vaikas neįstengė jai paaiškinti. — Mama, aš noriu tapti vienu iš tų dainininkų!

— O Dieve, Tonijau, ne! — ji nusijuokė. Ir, kažkaip keistai mostelėjusi ranka auklei Lenai, pakėlė akis į dangų.

Kopdami ant stogo, visi namiškiai be paliovos plepėjo bei dūsavo. Pažvelgęs į Didžiojo kanalo žiotis ir nekantriai tikėdamasis pamatyti beribę kerinčią tamsą, kurion paprastai nugrimzdavo lagūna, Tonijus krūptelėjo: visą akvatoriją nutvieskė pašvaistė — ant vandens mirguliavo šimtų šimtai žibintų. Jam pasidingojo, tarytum jūron išsiliejo visas ribuliuojantis švento Morkaus bazilikos apšvietimas. Pagarbiai šnibždėdama, motina jam pranešė, jog valstybės vyrai tokiu būdu atiduoda pagarbą šventajam Jurgiui.

Aplinkui viešpatavo tyla, tik švilpavo vėjas, kadai kas sulaužęs menkus suardyto sodo ant stogo grebėstus. Aplinkui, šiugždėdami sausais lapais, gulėjo išvirtę negyvi medžiai, šaknimis vis dar įsikabinę į apverstus vazonus su žemėmis.

Tonijus palenkė galvą. Šilta motinos ranka palietė švelnų jo sprando linkį, ir vaikas pajuto nebylią, šiurpią baimę, privertusią dar labiau prisispausti prie jos.

Tą pačią naktį, iki pat kaklo apkamšytas savo lovoje, jis nemiegojo. Motina gulėjo ant nugaros, šiek tiek pravėrusi lūpas, ir kampuotas jos veidas sušvelnėjo, rodos, prieš jos pačios valią. Arti viena kitos pritrauktos akys, tokios nepanašios į jo paties, tapo nepaprastai rimtos, antakiai suraukti taip, jog atrodė, tarytum ji ne tik nemiega, bet, priešingai, dėl kažko be galo susikaupusi.

Atmetęs antklodę, Tonijus basas nuslydo ant šaltų grindų.

Jis žinojo, kad naktį pasirodo gatvės dainininkai. Atlapojęs medines langines iškišo galvą, įsiklausė ir pagaliau tolumoje išgirdo tylius aukšto balso garsus. Jam pritarė bosas, šiurkštokas styginių disonansas, ir sulig kiekviena fraze melodija darėsi vis aukštesnė, platesnė.