Энн Райс - Kastratai

Naktis buvo miglota, nepavyko įžiūrėti nei formų, nei siluetų, tik vienintelio fakelo aureolę apačioje. Tonijus klausėsi dainos atrėmęs galvą į drėgną sieną, apglėbęs kelius, ir staiga pasijuto esąs ten, švento Morkaus bazilikos galerijoje. Alesandro balsas jį jau apleido, bet išliko jausmas — sklandi tarsi sapnas muzikos tėkmė.

Pravėręs lūpas, jis išdainavo keletą aukštų natų kartu su tolimais dainininkais gatvėje ir ūmai vėl pajuto Alesandro ranką sau ant peties.

Bet kas staiga jam užkliuvo? Kas pradėjo erzinti tarsi akin įkritusi muselė? Jo sąmonėje, visuomet tokioje aiškioje ir kol kas dar nesudrumstoje mokslų, vėl atsirado kaklą palietusio minkšto delno pojūtis, išplaukė vaizdas plevenančios rankovės, kylančios aukštyn link peties. Visiems iki tol pažinotiems aukštiems žmonės tekdavo pasilenkti, norint paglostyti tokį mažą berniuką kaip Tonijus. Bet jis prisiminė, kad netgi ten, galerijoje, skambant giesmei, nustebo, kaip lengvai jį apglėbė toji ranka.

Ji atrodė gigantiška, stebuklinga, toji ranka, pačiupusi, apkabinusi krūtinę taip, tarsi jis būtų žaisliukas, ir pakėlusi aukštai aukštai — į muziką.

Tačiau daina nedavė jam ramybės, ištraukė iš prisiminimų, kaip ir kiekviena melodija, gimdanti karštas svajones apie klavesiną, kuriuo grodavo motina, arba apie jos tamburiną, arba apie susiliejusį jų abiejų balsų skambesį. Apie bet ką, kas galėjo pratęsti šią melodiją. Štai šitaip, virpėdamas ant palangės, jis nė pats nepastebėjo, kaip užmigo.

Tik būdamas septynerių Tonijus sužinojo, kad Alesandras ir visi aukštaūgiai šventojo Morkaus bažnyčios giesmininkai buvo kastratai. 3

O sulaukęs devynerių jis jau žinojo, kas konkrečiai buvo nupjauta šioms voriškoms būtybėms, o kas palikta, ir kad būtent peilis tapo aukšto jų ūgio bei neįtikėtino rankų ilgio priežastis, kadangi po siaubingos operacijos jų kaulai nepasidarydavo tokie tvirti kaip vyrų, galinčių paleisti į pasaulį vaikų.

Bet čia buvo visiems žinoma paslaptis. Kastratai giedojo visose Venecijos bažnyčiose. Senstelėję jie tapdavo muzikos mokytojais. Tonijaus mokytojas Bepas irgi buvo išromytas.

O operoje, kurioje lankytis Tonijus dar buvo per mažas, jie demonstravo dangiškus stebuklus. „Nikotinas, Karestinas, Sensinas!“ — dūsaudavo tarnai kitą dieną tardami jų vardus, ir netgi Tonijaus motina sykį atsisakė savo įprastinės vienatvės bei nuėjo pasiklausyti jauno dainininko iš Neapolio, Farinelio, kurį visi vadino tiesiog Berniuku. Tonijus verkė, nes negalėjo eiti. Po keleto valandų nubudo ir pamatė, kad motina sugrįžusi namo atsisėdo prie klavesino, nė nenusimetusi lietaus permerktos skraistės, švytinčios tamsoje kaip ir jos baltas, tarytum porcelianinis veidas, mėgino silpnu, netvirtu balsu pakartoti Farinelio arijų melodijas.

Deja, vargšai daug kam ryžtasi, kad gautų pavalgyti bei atsigerti, todėl mums niekada nestigs tų stebuklingų aukštų balsų. Tačiau kaskart, kai Tonijus pamatydavo Alesandrą už bažnyčios ribų, nejučia savęs klausdavo: „Ar jis verkė? Ar mėgino pabėgti? Kodėl jo motutė nepaslėpė sūnaus?“ Bet pailgame Alesandro veide nebuvo nieko daugiau, tik mieguistas geraširdiškumas, kaštoniniai plaukai prašmatniai gaubė švelnią it mergaitės odą, o jo kūno gilumoje slypėjo balsas, kuris bažnyčios galerijoje, auksinių dekoracijų fone, laukė palaimingosios akimirkos, paversdavusios jį — bent jau Tonijaus akyse — angelu.

Tuo metu Tonijus žinojo ir tai, jog jis — Markas Antonijus Treskis, Andrea Treskio sūnus. Jo tėvas, kadaise vadovavęs Šviesiausiosios8 galeroms tolimosiose jūrose, neseniai, po ilgametės tarnybos Senate, buvo išrinktas į Trijų Tarybą, tą patį pagarbų, siaubą keliantį inkvizitorių triumviratą, kuris turėjo galios areštuoti, kankinti, pasmerkti ir įvykdyti bet kokį nuosprendį bet kokiam žmogui — netgi mirties nuosprendį.

Kitaip tariant, Tonijaus tėvas priklausė žmonėms, kurių valdžia pranoko paties dožo.

O Treskių pavardė jau ištisą tūkstantmetį puikavosi „Auksinėje knygoje“. Jis priklausė admirolų, ambasadorių, šventojo Morkaus prokuratorių ir nesuskaitomos daugybės senatorių giminei. Trys seniai mirę Tonijaus broliai — pirmosios žmonos, irgi atgulusios kapan, vaikai — kadaise užėmė aukštus postus.

Ir Tonijus sulaukęs dvidešimt trejų metų tikriausiai užims vietą tarp jaunų valstybės tarnautojų, kurie vaikštinėja Broglio — ilgame aikštės ruože priešais Valstybės kanceliariją.

Iki tol veikiausiai mokysis Paduvos universitete, leisis į dvejų metų kelionę jūra, važinės po įvairias šalis. O kol kas jis privalėjo leisti ilgas valandas rūmų bibliotekoje, stebimas švelnių, bet budrių mokytojų akių.

Ant sienų kybojo portretai. Juodaplaukiai, šviesiaodžiai Treskių šeimos vyrai, tarytum nulipdyti pagal vieną pavyzdį: grakštūs, aukšti, plačiomis kaktomis, ant nugarų krintančiais banguotais plaukais. Dar būdamas mažas, Tonijus atrasdavo savyje panašumo į juos, beje, į kai kuriuos daugiau negu į kitus: į velionius dėdes, pusbrolius bei brolius: Leonardą, mirusį nuo džiovos viename iš aukštutinių kambarių, Džambatistą, nuskendusį jūroje prie Graikijos krantų, ir Filipą, kurį pribaigė maliarija tolimame imperijos forposte.

Bet kai kuriuose portretuose berniukas regėjo veidą, ypač panašų į jo paties: šio jaunuolio akys buvo tokios pat gilios bei tamsios, burna tokia pat plati, putliomis lūpomis, kurios nuolatos bemaž šypsojosi. Tonijus atrasdavo jį tarp daugybės prašmatniai apsitaisiusių žmonių tik tuose portretuose, kur Andrea buvo pavaizduotas dar jaunas, apsuptas savo brolių ir sūnėnų. Sunku buvo sugretinti kiekvieną veidą su vienu ar kitu vardu, atskirti vieną nuo kito tokioje gausybėje. Bendra giminės istorija apimdavo juos visus, apipindama kerinčiomis legendomis apie jų narsą bei visišką pasiaukojimą.

Visi trys sūnūs kartu su tėvu ir niūria jo pirmąja žmona žvelgė į Tonijų iš drobės pačiuose prabangiausiuose rėmuose, pakabintuose ant sienos ilgame valgomajame.

— Jie tave stebi, — erzino vaiką auklė Lena, pildama į lėkštę sriubos. Ji buvo sena, bet linksma, maloni ir labiau rūpinosi ne Tonijumi, o jo motina Mariana.

Lena nenumanė, kaip skaudu jam buvo žvelgti į tuos rausvaskruosčius, rūpestingai nutapytus veidus. Jis troško, kad broliai būtų gyvi, kad jie gyventų čia, norėjo atlapoti duris į kambarius, sklidinus švelnaus juoko bei sumaišties. Kartais fantazuodavo, kaip viskas galėtų atrodyti, įsivaizduodavo ilgą pietų stalą, prie kurio sėdi broliai. Leonardas pakelia taurę, Filipas pasakoja apie jūrų kautynes, ir siauros motinos akys, kurios atrodo mažos liūdesio akimirkomis, išsiplečia iš susižavėjimo.

Bet šiame mažame žaidime egzistavo viena keista, absurdiška detalė, apie kurią Tonijus sužinojo anaiptol ne iškart. Jinai berniuką be galo išgąsdino. Gerokai anksčiau, nei jis suvokė šių žodžių prasmę, jam buvo pranešta, jog kiekvienoje garsioje Venecijos šeimoje veda tik vienas sūnus. Ir šis paprotys toks senas, jog įgavo įstatymo galią. Paskutiniuoju tokiu sūnumi Treskių giminėje tapo Filipas, kurio bevaikė žmona po jo žūties sugrįžo pas savo giminaičius. Bet jeigu bet kuris iš šių šešėliais virtusių brolių būtų gyvenęs pakankamai ilgai ir susilaukęs sūnaus, Tonijus niekada nebūtų atsiradęs! Jo tėvas niekada nebūtų vedęs antros žmonos. Tonijus apskritai neegzistuotų. Taigi jisai gyvybės dovaną gavo tik todėl, kad broliai pasitraukė nepalikę palikuonių.

Jam ne išsyk pavyko galutinai visa tai suvokti. Bet po kurio laiko jis priprato prie to, kaip priprantama prie neginčijamos tiesos: jam ir broliams niekada nebuvo lemta susitikti.