Энн Райс - Kastratai

Anksčiau jis bijojo prastų dainininkų ir visų banalių nemalonumų, kurių šie gali pridaryti: priklijuoti prie dėklo kartoninį kalaviją, ir jo negalėsi ištraukti, įberti į vyną kokių nors miltelių, nuo kurių tau pasidarys bloga vos išėjus į sceną, pasodinti salėje savo šalininkus, už užmokestį tave nušvilpsiančius.

Tačiau Betikinas? Šaltas, išdidus, arogantiškas scenos princas, turintis neprilygstamą reputaciją ir tobulą balsą? Čia kilnus iššūkis, o ne žeminančios varžybos.

Savo charizma jis gali visiškai nustelbti Tonijų, nustumti į patį scenos pakraštį, iš kur jam teks pelnyti Betikino ką tik pakerėtos publikos dėmesį!

Jis krūptelėjo. Kaip giliai pasinėrė į vienas kitą vejančius apmąstymus! Tonijus sugriebė suknelę, tarsi trokšdamas priglusti prie paskutiniosios tamsoje dar matomos šviesiai violetinės spalvos skiautelės. Jis pakėlė ir prispaudė prie veido glotnų, vėsų šilką.

— Kada gi tu abejojai savo balsu? — sukuždėjo. — Kas tau atsitiko?

Šviesa išnyko. Lange pulsavo sodrus nakties mėlynumas. Staigiai atsistojęs, Tonijus išėjo iš savo apartamentų ir nužingsniavo koridoriais negalvodamas apie nieką, tik klausydamasis savo pakulnių kaukšėjimo į akmenines grindis.

— Tamsa, tamsa, — bemaž meiliai šnibždėjo. — Tavo dėka tampu nematomas, todėl nesijaučiu esąs nei vyras, nei moteris, nei kastratas — aš tiesiog gyvenu.

Prisiartinęs prie kardinolo kabineto durų, jis nė sekundės nedvejodamas pasibeldė ir įėjęs pamatė prie stalo sėdintį Kalviną.

Staiga šis menkai apšviestas kambarys, juosiamas knygų pilnų lentynų, priminė Tonijui visai kitą vietą. Ir jį apstulbino akimirksniu širdyje užgimusi meilė bei geismas, vos pamačius aistra suliepsnojusį jo eminencijos veidą. 8

Vasarai baigiantis, visiems pasidarė akivaizdu, jog galingasis kardinolas Kalvinas tapo Tonijaus Treskio globėju, kastrato iš Venecijos, užsispyrusio scenoje vadintis tikruoju vardu.

— Ak, Tonijus, — kalbėjo smalsuoliams grafienė, kuri vis dažniau lankėsi Romoje. — Jūs išgirsite, koks stiprus jo balsas: toks įspūdis, tarsi jis pakyla iki pat dangaus. Palūkėkite — tuomet patys įsitikinsite.

Tuo tarpu kardinolas laikė savo lakštingalą narvelyje ir neleido jai dainuoti už rūmų ribų. Taigi tik saujelė bičiulių skleidė legendas apie įstabų dainininko balsą.

Tačiau Gvidas pasuko kitu keliu.

Jei kas kviesdavo jį į koncertą, maestro būtinai pasiimdavo savųjų kūrinių natas. Ir jeigu gaudavo pasiūlymą atsisėsti prie klavišų, kartais grynai iš mandagumo, nedvejodamas sutikdavo.

Mafeo tapo nuolatiniu svečiu diletantų namuose, ir visi dabar kalbėjo apie jo klavesino kompozicijas, nepaprastai įtaigias, pravirkdančias klausytojus. Tokį poveikį darė netgi lengvesnieji jo kūriniai — plevenančios, kibirkščiuojančios, švytinčios sonatos, apsvaiginančios žmones tarsi šampanas.

Netrukus jam atsiuntė pakvietimą atvykėlis prancūzų markizas, paskui — anglų vikontas, be to, jį dažnai kviesdavosi į namus Romos kardinolai, rengiantys reguliarius koncertus, kartais net privačiuose savo teatruose, kuriems maestro buvo mandagiai, tačiau primygtinai prašomas kurti muziką.

Bet Gvidas elgėsi protingai. Jis neketino įsipareigoti, kol ruošė savo operą. Tačiau kiekvienu momentu iš natų pilno aplanko galėjo išsitraukti stulbinantį koncertą.

„Išties, sprendžiant iš šių trumpų kompozicijų, naujoji jo opera bus dieviška!“ — šnibždėjosi žmonės.

O Tonijus, jo mokinys, nepaisant to, jog visuomet, be išimčių, mandagiai atsisakydavo dainuoti, akį traukė savo grožiu, kiekvienu tobulu bruožu.

Toks buvo visuomeninis gyvenimas.

Bet namie Gvidas be paliovos dirbo ir vertė Tonijų mokytis dar įnirtingiau nei konservatorijoje, ypatingą dėmesį skiriant spartiems aukštiesiems glissando — Betikino pasididžiavimui. Po dviejų įtemptų valandų rytinių pratybų jis patikėdavo Tonijui tokias natas ir pasažus, kuriuos šis sugebėdavo atlikti tik kaip reikiant įsidainavęs. Šiose sferose Tonijus nesijautė itin tvirtai, tačiau pamokos suteikdavo jam saugumo jausmą, o ir Gvidas nuolatos primindavo, jog net jei jam ir nereiksią pasitelkti šių aukštų natų, jis turįs būti pasirengęs varžytis su Betikinu.

— Bet juk jam beveik keturiasdešimt, kaip jisai gali išdainuoti tokius garsus? — sykį paklausė Tonijus, žvelgdamas į naujus pratimus, dviem oktavomis aukštesnius nei paprastai.

— Jeigu jis gali, — atsakė Gvidas, — ir tu privalai. — Ir įteikęs Tonijui dar vieną ariją, kuri galėjo būti įtraukta į galutinį operos variantą, pasakė: — Įsivaizduok, kad esi ne čia, šiame kambaryje, su manimi. Tu stovi scenoje, tūkstančiai žmonių tavęs klausosi. Tu neturi teisės suklysti.

Tonijus paslapčiomis žavėjosi naująja muzika. Niekada gyvendamas Neapolyje jis nedrįso pareikšti Gvidui kritinių pastabų, bet žinojo, kad jo paties skonis buvo išlavintas dar gerokai prieš paliekant tėvo namus.

O juk dar tuomet buvo susipažinęs ne tik su Venecijos muzika. Jam teko girdėti ir daug neapolietiškų kūrinių, kurie irgi skambėdavo šiaurėje.

Jis suprato, jog Gvidas, išsivadavęs iš nuobodaus konservatorijos režimo bei nuolatinių buvusių savo mokinių poreikių, dabar stebino pats save. Ir atlikėjo meistriškumas, ir kūryba tobulėjo kiekvieną dieną, maestro mėgavosi jam pradėtu rodyti dėmesiu.

Baigę dienos pamokas, Gvidas su Tonijum jausdavosi visiškai laisvi. Ir jeigu Tonijus nenorėdavo lydėti mokytojo į įvairius vakarus bei koncertus, Gvidas nereikalaudavo.

Tonijus įtikinėjo save esąs laimingas. Tačiau iš tiesų taip nebuvo. Gvido nepriklausomybė jį trikdė. Grafienės dosnumo dėka maestro dabar rengėsi kur kas geriau negu Neapolyje ir beveik visuomet nešiojo peruką. Baltai įrėmintas jo veidas įstabiai pasikeisdavo, atrodydavo kilnesnis bei labiau oficialus, o neįprasti Gvido bruožai — stulbinamai didelės akys, plokščia, grubi nosis, taip dažnai jausmingai besišypsančios lūpos — paversdavo jį tikru traukos centru net perpildytame kambaryje. Tereikėdavo Tonijui pamatyti, kaip Gvidui ant rankos pakimba kokia nors moteris, kartkartėmis vis krūtimis prisispaudžianti prie maestro rankovės, ir jo viduje užkunkuliuodavo įniršis, kurį nukreipti galėdavo tik į save patį.

„Viskas keičiasi, — galvojo Tonijus. — Ir tu nieko negali padaryti. Esi toks pat sugedęs, ištroškęs garbės, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tave tuo apkaltins, jei tik sumanysi papriekaištauti.“

Vis dėlto jis džiaugėsi kartais galėdamas pasprukti iš viešų susibūrimų. Dainuoti negalėjo, o nuolatiniai pašnekesiai jį išsekindavo. Tonijus karčiai galvodavo apie tai, jog Gvidas „atidavė“ jį kardinolui. Vis dar norėjosi pykti ant mokytojo. Kartais buvo linkęs apskritai dėl visko kaltinti Gvidą.

Bet vos prisiartinęs prie kardinolo rūmų vartų išsyk savo apmąstymus pamiršdavo.

Galvoje sukdavosi tik viena mintis: greičiau atsidurti kardinolo lovoje.

Kai jo eminencija neturėdavo svečių, judviejų pasimatymai prasidėdavo anksti. Tonijus visuomet patikrindavo, ar Paolas kietai įmigęs. Paskui prasmukdavo į kardinolo apartamentus apie save pranešdamas tik trumpu beldimu į duris ir tyliu atsakymu į klausimą „Kas ten?“

Kalvinas jo laukdavo degdamas aistra. Paprastai pirmiausia jis nurengdavo Tonijų. Kardinolas norėjo, kad šis elgtųsi kaip vaikas, ir pats grumdavosi su sagomis, raišteliais bei kabliukais, net jei šie jį siutindavo.

Sykį jis išgirdo, jog Tonijus kartais traukia į miestą vilkėdamas moterišką suknelę. Nė trupučio nenustebęs, kardinolas panoro pamatyti šį kostiumą, ir dabar Tonijus retsykiais atsinešdavo violetinę suknelę, išpuoštą balkšvais kaspinais, o jo eminencija, jei panorėdavo, vaikiną aprengdavo, jei panorėdavo, nurengdavo.