Энн Райс - Kastratai

Jis negalėjo atsistebėti, jog šis žmogus, kad ir kokios stiprios aistros užvaldytas, nė sykio neparodė neryžtingumo. Jis visiems demonstravo meilę Kristui, meilę savo broliams, tarsi nugalėjęs išdidumą žinotų, jog visa, kas dieviška, yra amžina, neturi pabaigos ir pranoksta jo paties silpnybę, jo ydą.

Netrukus nebeliko nė vienos akimirkos, kai matydamas kardinolą — nesvarbu, ar vilkintį tamsiai raudoną mantiją bažnytinių apeigų metu, ar sėdintį vienui vieną savo apartamentų gilumoje — Tonijus patylom neištartų: „Taip, kol mudu drauge, aš myliu jį, iš tiesų myliu, kol jis manęs trokšta, teiksiu jam tokį malonumą, kokio jis panorės.“

Jei tik šito būtų pakakę.

Tuo metu, iš tolo stebėdamas šitaip jį užvaldžiusį žmogų, įsiaudrinęs Tonijus pradėjo atsiduoti paprastiems vyrams, nepažįstamiesiems, su kuriais susidurdavo vidury šviesios dienos kardinolo rūmų apartamentuose, net plėšikams, reikšmingai dirsčiojantiems į jį tiesiog gatvėje.

Fechtavimo salės, kur anksčiau ieškodavo raminančio išsekimo, dabar virto kankinimų kameromis, pilnomis sveikų, pilnaverčių ir kartais grubių jaunų didikų kūnų, nuolatos esančių šalia bei varančių iš proto.

Vyrų krūtinės drėgnai žvilgėjo po atsilapojusiais marškiniais, ant rankų išryškėdavo įsitempę raumenys, aiškiai matėsi kapšelio iškilumas. Net vyriško prakaito kvapas jį kamavo.

Nutraukęs treniruotę, jis nusišluostė kaktą ir užsimerkė. O jau po akimirkos išvydo priešais save jauną florencietį, grafą Rafaelę di Stefaną, patį ištvermingiausią savo priešininką, kuris žvelgė neslėpdamas geismo bei susižavėjimo, o paskui kaltai nusuko akis.

Nejaugi jį visuomet įkaitindavo tik šiems vyrams jaučiama baimė? O gal jautė geismą, kurio pats sau nenorėjo prisipažinti?

Jis ištiesė nugarą, pasirengęs atremti grafo špagą. Ryžtingai artindamasis, privertė grafą atsitraukti. Grafo akys buvo apskritos, tamsios, apsuptos tokių tankių blakstienų, jog atrodė lyg apvestos juodais dažais. Tarp smulkių, dailių bruožų neišryškėjo žandikauliai, o plaukai stulbino juodumu, tarytum pamirkyti rašale.

Fechtavimo mokytojas praskyrė juos į šalis. Grafas patyrė lengvą sužeidimą. Plonyčiai balti marškiniai perplyšo ant peties. Bet Rafaelė nenorėjo baigti kovos.

Kai juodu vėl priartėjo, grafas netryško neapykanta, nesijautė nė paminto išdidumo. Jis tik krutino lūpas, uoliai vengdamas galingo Tonijaus špagos smūgio.

Mūšis buvo baigtas.

Di Stefanas stovėjo sunkiai alsuodamas. Ant krūtinės želiantys plaukai siekė kaklą. O šeriai ant smakro atrodė tokie grubūs, jog veikiausiai galėjo įdurti.

Tonijus atsuko grafui nugarą. Nužingsniavo į poliruotų grindų vidurį ir sustojo, laikydamas špagą prie šono. Visų žvilgsniai įsmigo į jį. Ir štai jis pajuto besiartinantį di Stefaną. Šis žmogus skleidė kažin kokį gyvulišką kvapą — aitrų, karštą. Florencietis palietė Tonijaus petį:

— Papietauk su manimi. Aš Romoje vienas, — grubokai ištarė grafas. — Tu vienintelis fechtuotojas, galintis mane įveikti. Noriu, kad taptum mano svečiu.

Tonijus atsisuko ir pažvelgė į jį. Kvietimo pobūdis nekėlė jokių abejonių, jis viską perskaitė primerktose grafo akyse. Tonijus suabejojo ir nenorom nuleido akis. Ir atsisakymą išbėrė tylia greitakalbe, lyg paskubomis mandagiai atsikalbinėdamas.

Bemaž niršdamas pats ant savęs, apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir ilgai, įnirtingai trynėsi jį rankšluosčiu prieš atsisukdamas į tarną, laikantį paruoštą apsiaustą.

Kai išėjo laukan, grafas, jau atsisėdęs paūžti su draugais priešais įsikūrusioje tavernoje, lėtai kilstelėjo taurę, pasveikindamas jį.

Išsipustę jaunuoliai aplink Rafaelę sulinkčiojo Tonijui. Šis skubiai dingo šurmuliuojančioje minioje.

Bet tą pačią naktį tamsioje klaikiai tvankios vilos alkovoje Tonijus atsidavė bemaž nepažįstamo žmogaus rankoms bei lūpoms.

Kažkur toli kokiai nors nedidukei kompanijai grojo Gvidas, o Tonijus tuo metu vedėsi savo persekiotoją vis toliau ir toliau nuo pavojaus būti aptiktiems, kol nebeįstengė atremti stiprių pirštų spaudimo.

Jis jautė vyro liežuvį, įsiskverbiantį į jo burną, kažkas kietas trynėsi jam į kojas. Pagaliau išvadavo tą daiktą iš kelnių, ir šis įsiskverbė į olą tarp suspaustų jo šlaunų. Tokiais momentais Tonijus tapdavo Ganimedu, nešamu aukštyn, patiriančiu saldų kapituliacijos pažeminimą, bet kartu pasirengusį užkariavimams.

Artimiausiomis naktimis daugeliui pavyko jį turėti, dažniausiai gerokai už Tonijų vyresniems vyrams pačiame jėgų žydėjime, jau šiek tiek žilstelėjusiais plaukais. Visi jie skubėjo pasimėgauti jaunu kūnu, nors kartais ir stebėdavosi, kai jis pats puldavo ant kelių bei suimdavo burnon visą galią, kokią tik įstengė sutalpinti.

O kai jie baigdavo, jisai tebeklūpodavo palenkęs galvą, lyg per pirmąją komuniją prie altoriaus, tarytum jausdamas paties Kristaus artumą.

Žinoma, tokiu elgesiu priblokšdavo savo partnerius, jei juos galima taip vadinti. Jis niekada nelikdavo su jais akis į akį tuose namuose, kur jie buvo šeimininkai. Pasimatymams mieliau pasirinkdavo įvairias slaptas vieteles — užrakintas svetaines arba nenaudojamus kambarius — pageidautina tokias, iš kur girdėjosi puotos muzika, minios šurmulys. Ir durklą visuomet turėjo pasiruošęs, o špaga ištikimai kybodavo prie šono.

Kur benueitų, jį stulbino vyrų ir moterų noras jį suvilioti, bei po visą miestą plintantys pasakojimai apie naivius užsieniečius, kurie įsimylėdavo jį, absoliučiai įsitikinę, jog Tonijus — berniuku persirengusi jauna moteris.

Prieš eidamas pas kardinolą, jis išsimaudydavo vonioje ir persirengdavo arba nepriekaištingai švariais, arba visiškai naujais drabužiais. O paskui, tarsi įtikinęs save, jog gėdingųjų susitikimų apskritai niekada nebuvo, paskęsdavo kardinolo glėbyje.

Tačiau slaptųjų glamonių prisiminimai tik dar labiau sustiprindavo jo pojūčius.

Pagaliau vieną dieną jis liepė vežėjui pasukti į pačius skurdžiausius Romos kvartalus.

Ten pamatė sūriais bei mėsos gabalais apkabinėtas arkas, prie namų slenksčių žaidžiančius vaikus, tiesiog lauke maistą ruošiančius žmones.

Vienoje vietoje karietai kelią pastojo riebi žvilganti kiaulė, apsupta žviegiančių paršelių. Skalbiniai, išdžiaustyti ant virvių, ištemptų tarp namų, užgožė dangų.

Atsišliejęs į odines pagalvėles, Tonijus žvelgė pro karietos langą, atvirą, nepaisant iš abiejų pusių tyškančių purslų ir dvoko, kurio neįveikė nė iš Tiberio pusės sklindanti gaiva.

Pagaliau jis pamatė tą, kurio ieškojo. Jauną vyrą, sustingusį prie durų. Šis vilkėjo marškinius, sujuostus sunkiu odiniu diržu, atlapotus iki pat juosmens bei atidengusius garbanotais juodais plaukeliais apžėlusią krūtinę. Plaukai kilo nuo liemens iki mažų rausvų spenelių ir apsupo juos, sudarydami tarsi kryžiaus skersinio imitaciją. Nors ir glotniai nuskusto, vaikino veido bruožai buvo grubūs, tarsi išskaptuoti iš medžio. Kai jo akys susitiko su Tonijaus akimis, tarp judviejų staiga nutekėjo srovė, ir Tonijui užgniaužė kvapą.

Jis atlapojo išpieštas karietos dureles, sustojo siauroje, bemaž nevažinėjamoje gatvelėje. Auksiniu brokatu apsitaisęs Tonijus dirstelėjo pro dureles ir nepakeldamas rankos nuo kelio kviečiamai mostelėjo ištiestais pirštais.

Vyrukas prisimerkė. Krustelėjo, nežymiai kryptelėjo klubais, ir iškilumas po įtemptais bridžiais padidėjo, tarsi tyčia pranešdamas apie save.

O paskui jis įlipo į karietą, ir Tonijus nuleido užuolaidėles. Tik siauri šviesos dryželiai skverbėsi į vidų.