Энн Райс - Kastratai

— Ne, ne, dar nebaigiau! — paprieštaravo ši.

Gvidas ištraukė didelį pastele atliktą etiudą.

— Kristina? — perklausė Tonijus.

Savas balsas jam pasirodė grubus, prislopintas. Jis negalėjo atplėšti nuo jos akių. Stovėdama prie durų, dailininkė tarytum skleidė šviesą. Jos skruostai liepsnojo, nors akimirksniui šypsena dingo iš lūpų, mergina tuojau pat ją sugrąžino.

— Ak, atleiskite! — ramiai tarstelėjo Gvidas. — Kristina, maniau, judu su Tonijumi tikrai buvote susitikę.

— O taip, mudu buvome susitikę! Tiesa, senjore Treski? — skubiai ištarė ji ir priėjusi ištiesė ranką.

Jis žiūrėjo į ją suvokdamas tik tiek, kad jos pirštus spaudžia savaisiais ir kad jos ranka nepaprastai minkšta bei švelni ir dar tokia mažutė lyg lėlės. Atrodė neįmanoma įsivaizduoti, jog šie pirštai galėtų atlikti kokį nors ritmą darbą. Paskui jis susiprotėjo, kad stovi nejudėdamas kaip statula, o tuodu žiūri į jį. Tonijus tuojau pat pasilenkė pabučiuoti dailininkei rankos.

Iš tiesų jis neketino liesti jos lūpomis. Tikriausiai Kristina tai pastebėjo, nes reikiamu momentu šiek tiek kilstelėjo ranką ir vis dėlto gavo jo bučinį.

Jis pakėlė į merginą akis. Ūmai ji jam pasirodė neapsakomai pažeidžiama.

— Nagi, pažvelk, Tonijau! — lyg niekur nieko šūktelėjo Gvidas, tarsi nepastebėjęs nieko keisto. Jis laikė rankose pastele nupieštą savo portretą.

Piešinys buvo nuostabus; maestro jame atrodė kupinas gyvybės. Puikiai atsispindėjo jo mąslumas ir net pavojingas blizgesys akyse. Neliko dailininkės nepastebėta nei suplota nosis, nei putlios lūpos, be to, ji perteikė šio žmogaus esmę, pakeitusią visus bruožus.

— Na, Tonijau, — įtaigiai kreipėsi Gvidas. — Ką pasakysi?

— Gal ir jūs sutiktumėte man papozuoti, senjore Treski? — skubiai paklausė Kristina. — Taip norėčiau jus nupiešti! Tiesą sakant, jau nupiešiau, — bemaž droviai prisipažino mergina, ir jos skruostai šiek tiek nuraudo, — bet tik iš atminties, o aš trokštu nutapyti tikrą jūsų portretą, kruopščiai bei rūpestingai.

— Priimk pasiūlymą! — ramiausiai patarė Gvidas, pasirėmęs alkūne į marška uždengtą klavesiną. — Po mėnesio Kristina bus pati populiariausia Romos portretiste. Jeigu dabar nesutiksi, tau teks užsirašyti iš anksto ir laukti eilės kaip paprastam mirtingajam.

— O, jums niekada nereikės laukti eilės! — nusijuokė dailininkė ir netikėtai visa sujudo, šviesūs, purūs garbanoti plaukai lengvai subangavo. — Ar galėtumėte ateiti rytoj? — paklausė ji jau rimtai. — Aš trokšte trokštu pradėti jūsų portretą, — jos akys buvo mėlynos, beveik violetinės, ir tokios gražios! Neįtikėtinai. Jis gyvenime neregėjo tokių mėlynų akių kaip jos. — Galėtume pradėti vidurdienį, — kalbėjo ji švelniai virpančiu balsu. — Aš esu anglė ir dieną nemiegu, bet galite ateiti ir vėliau, jei jums taip patogiau. Noriu nutapyti jus dar prieš jums tampant įžymybe, nes tuomet jus įsigeis piešti visi iš eilės. Padarytumėte man paslaugą.

— Ak, kokie kuklūs tie talentingi vaikai! — nusijuokė Gvidas. — Tonijau, jaunoji senjora kalba su tavimi...

— Jūs ketinate gyventi Romoje? — sumurmėjo Tonijus.

Jo balsas nuskambėjo taip silpnai, jog nebūtų nustebęs Kristinai suskubus pasiteirauti apie jo sveikatą.

— Taip, — atsakė dailininkė. — Čia daug ko galima išmokti, daug ką nupiešti, — jos mina vėl staigiai pasikeitė, ir ji pridūrė stebėtinai draugišku tonu: — Galbūt operos sezonui pasibaigus aš vyksiu paskui jus, senjore Treski. Tapsiu viena iš tų pamišusių moterų, kurios lydi garsius dainininkus po visą žemyną. — Jos akys buvo išplėstos, tačiau veidas atrodė susirūpinęs. — Galbūt aš negalėsiu tapyti, negirdėdama jūsų balso.

Tonijus sodriai nuraudo. Ir nustėręs išgirdo garsų Gvido juoką.

Bet ji buvo tokia jauna ir visiškai nesuvokė, kaip gali būti suprasti jos žodžiai! Jai apskritai nederėjo būti čia vienai, be grafienės! Tereikia tik pažvelgti į ją, į dailią figūrėlę, krūtų apvalumus, taip žiauriai suspaustus nėriniuotų korseto kraštų...

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas.

— Ak, būtų tiesiog nuostabu! — šūktelėjo Gvidas. — Tu važinėtum su mumis visur, ir visur pasirodytų garsiosios Kristinos Grimaldi teptuko sukurti paveikslai, tavoji šlovė sukrėstų visą Europą. Netrukus mus kviestų dainuoti klausos neturintys arba net visiškai kurti žmonės, tiesiog trokštantys, kad įamžintum juos aliejiniais dažais arba pastelėmis!

Ji nusijuokė raustelėjusi ir švelniai krestelėjo plaukus. Baltas jos kaklas buvo drėgnas, susiraičiusios garbanėlės lipo prie skruostų.

— Grafienė irgi važinėtų su mumis, — apsimestinio nuobodžio nuspalvintu balsu tęsė Gvidas, — keliautume visi drauge.

— Argi nebūtų nuostabu? — sušnibždėjo ji staiga nuliūdusi.

Tonijus sumetė, jog visą šį laiką tiesiog spokso į ją lyg koks vėpla, ir skubiai nusuko akis. Jis stengėsi galvoti, stengėsi sukurpti bent trumputę frazę. Bet ką galėjo jai pasakyti? Visas dabartinis jų plepėjimas labiau tiko lengvabūdėms damoms, linkusioms į neištikimybę, o ši moteris atrodė tokia tyra ir rimta. Visai neseniai tapusi našle, ji panėšėjo į plaštakę, besiveržiančią iš kokono.

O dar tasai trapumas pavertė ją apskritai nežemiška būtybe, ji turėjo kažin kokio rafinuoto egzotiškumo.

Tonijus vėl pakėlė į ją akis, nes negalėjo nežiūrėti; ir net nedirstelėjęs į Gvidą pajuto pastarojo nuotaikos pasikeitimą.

— Bet dabar atsakysiu jums rimtai, senjore Treski, — pasakė ji ta pačia paprasta maniera, — aš išsinuomojau dirbtuvę Ispanijos aikštėje. — Ir ketinu ten gyventi. Gvidas buvo be galo malonus, sutiko man papozuoti bei kentėjo, kol aš kaitaliojau apšvietimą.

— Taip, mums teko kas penkias minutes kraustytis iš vienos vietos į kitą, — apsimestinai pasiskundė Gvidas. — Ir kabinėti ant sienų dešimtis paveikslų. Bet studija išties nuostabi. Kai jausiuosi pavargęs bei susierzinęs, galėsiu nueiti tenai pėsčiomis ir stebėti, kaip Kristina dirba.

— Taip, būtinai! — akivaizdžiai nudžiugo ji. — Turėsi mane nuolat lankyti. Ir jūs turėsite ateiti, senjore Treski.

— Mieloji, — staiga kreipėsi Gvidas, — nenoriu tavęs raginti, bet jeigu dar ketini įleisti čionai savo tarnaites ir užnešti į viršų skrynias bei lagaminus, reikia eiti tuojau pat, nes paskui klupinėsime tamsoje.

— Taip, tu teisus, — atsiliepė mergina. — Tad ar ateisite rytoj, senjore Treski?

Keletą akimirkų Tonijus tylėjo. O paskui numykė kažką panašaus į sutikimą. Tačiau tuojau pat susizgribo ir užsikirsdamas burbtelėjo:

— Aš negaliu. Negaliu. Turiu omenyje, senjora, kad... Dėkoju jums, bet man reikia repetuoti, juk iki premjeros nė mėnesio neliko.

— Suprantu, — tyliai atsakė ji. Ir dar sykį nusišypsojo jam spinduliuojančia šypsena per petį, atsiprašė bei išėjo iš kambario.

Tonijus akimirksniu atsidūrė prie durų. Jis jau pasiekė takelį, kai Gvidas sugriebė už rankos virš alkūnės.

— Pasakyčiau, jog elgeis labai grubiai, jei nenumanyčiau priežasties, — rimtai pastebėjo maestro.

— Ir kokia gi toji priežastis? — paklausė Tonijus pro sukąstus dantis.

— Jam pasirodė, kad Gvidas tuoj sprogs iš pykčio. Bet šis tik suspaudė lūpas ir prisimerkė, lyg tramdydamas šypseną:

— Nori pasakyti, kad pats savęs nesupranti? 10

Artimiausias tris dienas Tonijus repetavo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Dusyk jau taisėsi išeiti iš rūmų, bet tuojau pat apsigalvodavo. Gvidas jau atidavė viską, ką buvo jam parašęs, ir dabar Tonijus turėjo tobulinti melizmas ruošdamasis begalę kartų varijuoti arijas. Nė vienas „bisas“ negali skambėti lygiai taip pat, kaip atliekant anksčiau. Tonijus privalėjo pasirengti bet kokiam momento reikalavimui arba klausytojų nuotaikos pasikeitimui. Todėl jis likdavo namie, pietavo nesitraukdamas nuo klavesino ir dirbo iki kol krisdavo į lovą.