Энн Райс - Kastratai

Dabar Tonijus tikrai supyko ir pats nesuprato kodėl.

Jis miglotai prisiminė, jog kadaise Gvidas išsakė tokius pat jausmus, tik kur kas paprastesniais žodžiais.

Visų šios daugiabriaunės problemos pusių jis iki galo neįstengė aprėpti, ir jam tai nepatiko. Piršosi skaudi, nemaloni mintis, jog visi įsitikinimai — trumpalaikiai.

Jį iki šiol kamavo prisiminimas apie motinos vienatvę, tuščią miegamąjį, kuriame Mariana praleido jaunystę ir kuris tapo bausme už aistros proveržį, kurio dėka jisai išvydo pasaulį. Tuo pat metu širdyje nenumaldomai pyko ant senio, užrakinusio ją tame miegamajame vardan garbės ir tiesos.

„O aš už visa tai sumokėjau pačią didžiausią kainą“, — pagalvojo vaikinas. Net ir pačiomis niūriausiomis akimirkomis jis negalėjo iš tiesų smerkti motinos už tai, kad ši gulėjo Karlo glėbyje. Pasitaikydavo minučių, kai jį staiga, tarsi maitvanagio nagai, imdavo draskyti mintis, jos jis, Tonijus, gali vieną kartą sugrąžinti motiną į tą tuščią kambarį, ir kad dėl jo kaltės jai teks vėl apsivilkti juodus našlės drabužius. Vaikinas krūptelėjo, o stengdamasis tai nuslėpti, nusuko akis į šalį.

Ir po šiai dienai vos pamatęs į lango stiklą besiplakantį drugelį Tonijus tuojau pat išbėgdavo iš kambario. Jis neatrasdavo jėgų tiesiog paimti drugį ranka bei išleisti, nes išsyk vaizduotėje išvysdavo Marianą, užrakintą tuščiame miegamajame.

Tačiau kitų vyrų glėbyje jis patyrė gydantį pasitenkinimą, kuris pasirodė besąs toks galingas, jog tapo jam apsivalymo malda.

Pyktis buvo nuodėmė. Nuodėmė — žiaurumas. Nuodėmę padarė tie žmonės Flovige, kurie sunaikino negimusius jo sūnus.

Bet niekas niekada neįstengtų jo įtikinti, esą nusidėjo mylėdamas Gvidą arba mylėdamas kardinolą.

Ir netgi karietoje su tuo grubiu tamsiaodžiu vaikinu jis nepadarė nuodėmės. Neįvykdė nuodėmės ir gondoloje, kurioje mažoji Betina padėdavo galvutę jam ant krūtinės.

Tačiau jis žinojo neįstengsiąs išreikšti visų šių jausmų kardinolui — Bažnyčios princui. Jis negalėjo suvienyti dviejų pasaulių: vieno — be galo galingo, ribojamo apreiškimų bei tradicijų, kito — įprasto, nerimastingo, viešpataujančio kiekviename tamsiame žemės kampelyje.

Jis piktinosi, kad kardinolas vis dėlto šito prašė. O kai pamatė bejėgiškumą bei liūdesį jo eminencijos akyse, pasijuto atskirtas nuo šio žmogaus, tarytum artimi juodu buvo prieš daugelį metų.

— Aš negaliu spręsti už tave, — sušnibždėjo kardinolas. — Kažkada sakei man, esą muzika tau — natūralus dalykas, sukurtas šiam pasauliui Viešpaties. Ir tu, toks egzotiškai gražus, atrodai natūralus tarsi vynmedžio žiedai. Ir nors man tu — blogis, dėl tavęs aš pasiryžęs kęsti amžinas kančias. Aš pats savęs nesuprantu.

— Ak, tuomet nelaukite atsakymų iš manęs! — šūktelėjo Tonijus.

Kardinolo akys žybtelėjo. Jis įtemptai žiūrėjo į ramų Tonijaus veidą.

— Bet argi tu nematai, jog vien tavęs pakanka, kad vyras išsikraustytų iš proto!

Jis neįtikėtinai stipriai sugriebė Tonijų už pečių. Vaikinas giliai atsiduso, stengdamasis atsikratyti įniršio ir tarė sau: „Šito skausmo nepakanka.“

— Mano pone, leiskite man dabar pat jus palikti, — paprašė. — Nes aš jaučiu jums vien tik meilę ir trokštu, kad šiame pasaulyje būtumėte pats savimi.

Kardinolas papurtė galvą, neatplėšdamas nuo vaikino akių. Kvapas šniokšdamas veržėsi jam iš krūtinės, veidas paraudo. Kalvino gniaužtai stiprėjo, ir Tonijus pajuto viduje užkunkuliuojantį pyktį.

Jam nepatiko, kad kardinolas štai šitaip jį laiko, erzino Kalvino rankų skleidžiama aistra bei jėga.

Vaikinas žinojo esąs bejėgis. Jis puikiai prisiminė, kokios stiprios šios rankos, varčiusios jį lovoje tarsi moterį arba vaiką. Tą akimirką pagalvojo apie rankas, besigrumiančias su juo fechtavimo salėje, įstumiančias į tamsius miegamuosius, prispaudžiančius prie odinės karietos sėdynės. Ir dar apie tą paslėptą energiją, trykštančią iš šio žmogaus, kai jis vėl mėgino surasti nuolankumo liudijimą ten, kur tebuvo vien tik aistra.

Tonijui aptemo akys. Rodos, jis riktelėjo. Ir staiga pasimuistė, tarsi ketindamas ištrūkti kardinolui iš rankų, tarsi netgi smogti jam, ir tuojau pat pajuto, kaip Kalvino gniaužtai dar sustiprėjo. Taip, jis buvo toks bejėgis, kaip ir įsivaizdavo. Kardinolas lengvai jį išlaikė.

Bet atrodė priblokštas. Tarsi savo konvulsyviu judesiu Tonijus būtų jį pažadinęs. Dabar vyras žvelgė į Tonijų lyg į persigandusį vaiką.

— Tu norėjai pakelti prieš mane ranką, Markai Antonijau? — paklausė taip, lyg bijotų išgirsti atsakymą.

— O ne, mano pone, — tyliai atsiliepė Tonijus. — Aš maniau, kad jūs norite pakelti prieš mane ranką. Suduokite man, pone! — jis susiraukė ir krūptelėjo. — Norėčiau tai pajusti, pajusti jėgą, kurios nesuprantu! — ištiesęs rankas, jis įsikibo kardinolui į pečius, o paskui prisispaudė prie jo, tarsi stengdamasis atpalaiduoti Kalvino kūną.

Kardinolas jį paleido ir atšlijo.

— Ar aš jums išties atrodau natūralus? Aš panašus į vynmedžio žiedus? — sukuždėjo Tonijus. — Jei tik suprasčiau jus ar jūsų jausmus! Ir jeigu suprasčiau ją, tą švelnumą, balselį, panašų į varpelio skambėjimą, jos slaptą pasaulį, paslėptą po sijonais! Ak, jei jūs abu man nebūtumėt paslaptis, jeigu aš tapčiau vieno iš judviejų arba netgi jūsų abiejų dalimi!

— Kalbi kaip pamišėlis! — šūktelėjo kardinolas ir išlaisvinęs ranką palietė Tonijaus skruostą.

— Kaip pamišėlis? — vos girdimai sumurmėjo Tonijus. — Pamišėlis! Jūs išsižadėjote manęs pavadindamas kartu ir natūraliu, ir nuodėmingu. Be to, pasakėte, esą aš varau vyrus iš proto. Ką šie žodžiai galėtų reikšti man? Kaip galėčiau visa tai iškęsti? Ir jūs dar sakote, kad pamišėlis — aš! Tačiau kas gi buvo beprotis Delfų orakulas, jei ne vargšas išsigimėlis, kurio galūnės, nelaimei, pavertė jį geismo objektu?

Jis nusibraukė burną atgalia ranka ir prispaudė ją prie lūpų, tarsi stengdamasis sulaikyti žodžių srautą.

Vaikinas žinojo, kad kardinolas žiūri į jį, ir kartu jautė, jog šis nusiramino.

Praslinko kelios tylos minutės.

— Atleisk, Markai Antonijau, pagaliau lėtai, žemu balsu pratarė kardinolas.

— Bet dėl ko, mano pone? Už ką? — paklausė Tonijus. — Jūs išliekate dosnus bei kantrus netgi šiuo atveju?

Kardinolas papurtė galvą, tarsi atsakydamas į savas mintis.

Paskui nenorom atplėšė akis nuo Tonijaus ir paėjėjęs keletą žingsnių iki rašomojo stalo atsisuko. Rankoje laikė sidabrinį kryžių, žvakių liepsna apšvietė raudoną žvilgantį mantijos šilką. Susiaurėjusios Kalvino akys virto plyšeliais, veide atsispindėjo neapsakomas liūdesys.

— Kaip siaubinga, — sušnibždėjo jis, — kad man lengviau gyventi plakant save, nei žinoti, kad tu patiri tokį skausmą. 11

Tą patį vakarą, kai Gvidas parėjo namo iš grafienės vilos, kardinolas pasikvietė jį ir paklausė, ar maestro nereikią pagalbos ruošiantis netrukus prasidėsiančiam operos sezonui.

Jis patikino Gvidą šiais metais būtinai lankysiąsis teatre, nors anksčiau niekada nenuomojęs ložės. Ir pasiūlė premjeros vakarą surengti puotą savo rūmuose, aišku, jei Gvidas to norės.

Gvidą kaip visuomet giliai sujaudino jo eminencijos gerumas. O paskui paprastai ir tiesiai paklausė, ar kardinolas galėtų skirti Tonijui kelis ginkluotus asmens sargybinius.

Taip pat paprastai jis paaiškino kardinolui, jog Tonijui uždrausta įvažiuoti į Veneciją, kur jis buvęs iškastruotas prieš trejus metus, kad vaikinas priklausąs senai giminei, kad visą šią istoriją gaubianti paslaptis, apie kurią Gvidas nieko nežinąs, ir kad dabar daugybė venecijiečių ketina atvykti į Romą.