Энн Райс - Kastratai

Gvidas žinojo, jog šnekos kavinėse pasiekė apogėjų. Ir visi kaip vienas stengėsi patekti į naująją Kristinos Grimaldi studiją, kur ši tik ir tekalbėjo apie Tonijų. Teatras turėtų būti perpildytas.

Dabar Gvidui svarbiausia užduotimi tapo nuslėpti nuo mokinio savo paties baimę.

Likus dviem dienoms iki premjeros, įvyko pirmoji ir paskutinė bendra dainininkų repeticija.

Praėjus porai valandų po vidurdienio, Tonijus su Gvidu patraukė į teatrą susitikti su priešininku, kurio gerbėjai ketino išvaryti Tonijų iš scenos.

Tačiau netrukus pasirodė Betikino impresarijus ir pranešė, esą dainininkas vis dar sirguliuojąs, todėl parepetuosiąs tik mizanscenas. Tenorai išsyk ėmė reikalauti tos pačios privilegijos, taigi Gvidas įsakė Tonijui irgi neprasižioti.

Tik Rubinas, senyvas kastratas, kuris turėjo atlikti antrą pagal svarbą vyrišką vaidmenį, ryžtingai pareiškė dainuosiąs. Muzikantai duobėje net atidėjo į šalį instrumentus, kad galėtų jam paploti. Rubinas iš visos širdies užtraukė vieną ariją, parašytą kontraltui ir idealiai tinkančią jam. Atliko kūrinį taip meistriškai bei skaidriai, jog klausytojai vos neapsiašarojo, susijaudino ir pats Gvidas, kuris pirmą kartą girdėjo nepažįstamo balso atgaivintą savo kūrinį.

Betikinas pasirodė kaip tik po šio mažo spektaklio. Tonijus pajuto, kaip kažkas praeidamas pro šalį švelniai jį užkliudė, nustebęs atsisuko ir pamatė ne šiaip žmogų, o tikrą gigantą. Kaklas apmuturiuotas storu vilnoniu šaliku, ant galvos pūpso kupeta plaukų — tokių šviesių, jog atrodo bemaž sidabriniai. Nugara siaura ir labai tiesi.

Tik pasiekęs kitą scenos pakraštį, taip pat abejingai praėjęs pro senąjį Rubiną, milžinas apsisuko aplink savo ašį ir pirmą kartą ryžtingai pažvelgė į Tonijų.

Pažvelgė ledinėmis mėlynomis akimis, šaltesnių vaikinui dar neteko matyti. Jose tarytum mirguliavo šiaurės pašvaistė. Tačiau įsmigęs į Tonijų šitų akių žvilgsnis ūmai virptelėjo, tarsi užkibęs ant kabliuko, ir negalėjo atsitraukti.

Tonijus nejudėjo ir nepratarė nė žodžio, bet pajuto kūnu perbėgantį virpulį, tarsi šis žmogus jam būtų padaręs tokį pat įspūdį kaip dar gyvas ungurys, besiraitantis ant smėlėto kranto.

Jis lėtai, beveik pagarbiai, nuleido, o paskui vėl pakėlė akis ir pažvelgė į mažiausiai šešeto pėdų bei trijų colių ūgio gigantą, kuris visiškai neabejotinai užtemdytų scenoje trapią jo paties figūrėlę.

Bet štai Betikinas nerūpestingu dešinės rankos judesiu trūktelėjo vilnonio šaliko galą, šis atsirišęs nuslydo nuo kaklo, visiškai atidengdamas stambų, kvadratinį dainininko veidą.

Jis buvo dailus, netgi didingas, kaip kad visi ir kalbėjo, pasižymėjo vidine jėga, kurią prieš daugelį metų Gvidas pavadino magija, būdinga tik nedaugeliui artistų. Kai Betikinas žengė žingsnį į priekį, šis žingsnis, rodės, gali paveikti visą pasaulį.

Dainininkas neatplėšė akių nuo Tonijaus. Stebeilijo tokiu šaltu, tokiu negailestingu veidu, jog visi aplinkui sutriko. Jusdami vykstant nebylią dvikovą, muzikantai ėmė kosčioti į kumščius, o impresarijus pradėjo nervingai trinti rankas.

Tonijus nepajudėjo iš vietos. Betikinas ėjo artyn lėtais, vienodais žingsniais. O paskui sustojęs priešais ištiesė baltą savo ranką.

Tonijus išsyk ją paspaudė ir sumurmėjo mandagius pasisveikinimo žodžius. Tuomet dainininkas apsisukęs, dar prieš atplėšdamas žvilgsnį, mostu liepė muzikantams pradėti.

Vakare apėjęs kavines sugrįžo Paolas ir pranešė, jog abatai grasina nušvilpsią Tonijų ir išginsią jį nuo scenos.

— Ką gi, nieko stebėtino, — sušnibždėjo Tonijus. Tuo metu jis grojo mažąją sonatą, tiesiog šiaip, savo malonumui, jam labiau patiko klausytis klavesino muzikos nei savo paties balso.

Kai atėjo Gvidas, Tonijus lyg tarp kitko jo paklausė, ar grafienės ložėje sėdės Kristina Grimaldi.

— Taip, tu iškart ją pastebėsi. Kristina sėdės tiesiai priešais sceną. Ji nori viską girdėti.

— Kaip ji laikosi? — paklausė Tonijus.

— Ką sakai? — tarstelėjo Gvidas.

— Kaip ji laikosi? — susierzinęs garsiai pakartojo Tonijus.

Maestro šaltai nusišypsojo.

— O kodėl tau nenuėjus ir nepaklausus jos pačios? 13

Likus valandai iki uždangos pakėlimo, dangus viršum Romos miesto kiurte prakiuro. Tačiau niekas — nei griaustinis, nei žaibai, nei vėjas, kuris riaumodamas daužėsi į užtemdytus teatro langus — negalėjo sulaikyti žiūrovų, plūstančių pro centrines duris.

Gatvę užtvindė karietos. Paauksuoti ekipažai vienas paskui kitą sustodavo išleisti damų bei ponų, žaižaruojančių brangenybėmis ir baltutėliais perukais. Viršutinius aukštus jau užpildė žiūrovai. Švilpimas, šūksniai bei nešvankios dainelės aidėjo po visą teatrą.

Laikydami rankose blankius žibintus, pirkliai vedėsi į viršutines ložes savo žmonas, o šios skubėjo greičiau užimti vietas, idant pamatytų už pačią muziką bei veiksmą scenoje ne mažiau įspūdingą prašmatnių apdarų paradą žemesniuose aukštuose.

Vos atsidūręs už scenos, visiškai nepaisydamas, jog peršlapo iki siūlo galo, Tonijus išsyk pripuolė prie plyšelio uždangoje.

Senjora Bjanka skubiai įniko šluostyti jam galvą.

— Ts-s-s, — pastūmėjo ją vaikinas, pasilenkė ir pažvelgė į salę.

Livrėjas vilkintys tarnai vaikščiojo nuo vieno pirmojo aukšto žibinto prie kito, įkvėpdami gyvybę aksominėms užuolaidoms, veidrodžiams, lakuotiems staliukams ir minkštiems krėslams.

Žemiau, parteryje, jau įsitaisė šimtai abatų, kiekvienas dešine ranka laikė žvakę, o kaire — atverstą partitūrą. Girdėjosi įnirtingai laidomos šiurkščios jų pastabos.

Duobėje kol kas sėdėjo vienui vienas smuikininkas. Bet štai pasirodė trimitininkas pigiu apšepusiu peruku, vos dengiančiu galvą.

Balkone pasigirdo šūksnis. Tamsoje prašvilpė kažin koks daiktas, o paskui iš parterio nuskambėjo grubus plūdimasis, kažkas pašoko ant kojų purtydamas kumštį, tačiau aplinkiniai tuojau pat jį pasodino atgal. Viršuje kilo peštynės, pasigirdo trepsėjimas ant medinių laiptų už sienos.

— Atsisuk į mane! — isteriškai reikalavo senjora Bjanka. — Pasižiūrėk į save! Gal tu įkritai į upę? Juk po valandos tau dings balsas! Privalau tave sušildyti!

— Aš jau įkaitęs, — sušnibždėjo Tonijus, bučiuodamas jos mažas, susiraukšlėjusias lūpas. — Įkaitęs kaip niekad!

Ir per užkulisiuose viešpataujantį chaosą nuskubėjo į savo grimo kambarį, kur senasis Ninas maišė inde žarijas, o oras jau buvo karštas it krosnyje.

Šį rytą Tonijus nubudo anksti ir vos pradėjęs dainuoti išsyk pajuto malonų jaudulį. Keletą valandų repetavo pačius sudėtingiausius pasažus, kol įsitikino, kad balsas nepaprastai lankstus bei stiprus.

Kai Gvidas išėjo į teatrą, Tonijus išbučiavo jį į abu skruostus. O Paolui liepė pasistumdyti tarp publikos ir stebėti, kas vyks.

Paskui, kai dangus dar buvo giedras ir šviesus, o ant levandos krūmuose skendinčių kalvų sumirguliavo namų langeliai, Tonijus patraukė į vargšų kvartalus palei Tiberį ir sutelkęs aplink save apiplyšusių vaikiūkščių būrį pradėjo jiems dainuoti.

Danguje žiebėsi žvaigždės. Pirmą kartą per pastaruosius trejus metus jis girdėjo savo balsą kylantį tarp ankštų akmeninių sienų. Ašarotomis akimis jis ringavo melodiją vis aukštyn bei aukštyn, kol pagaliau užkopė iki natų, kurių niekada nemėgino pasiekti, ir išgirdo jas nuplaukiant į aukštą nakties dangų pro siaurą properšą virš galvos. Iš visų pusių jo balso link skubėjo žmonės. Jie susispietė prie langų, tarpduriuose, artimiausiuose skersgatviuose. Kai dainininkas nutilo, klausytojai pasiūlė jam vyno bei maisto, atnešė taburetę, o paskui net gražią kėdę su pagalvėle. Ir jis uždainavo vėl, dainuodavo bet kokią dainą, kokią tik žmonės paminėdavo, traukė visu balsu, o ausyse skambėjo aikčiojimas, aplodismentai, šūksniai „Bravo!“, visuose veiduose aplinkui liepsnojo susižavėjimas, o paskui galiausiai prapliupo lyti.