Энн Райс - Kastratai

Gvidui atrodė, jog tolesnės akimirkos virto tikru tikriausiu pragaru. Ant pakylų jau susirinko kitai scenai pasirengusi grupė, o kaip tik šiai baigiamajai pirmojo veiksmo daliai Gvidas parašė puikiausią ariją, meistriškai parinkdamas melodijas, idant pademonstruotų visą Tonijaus balso grožį, be to, ši kompozicijos dalis buvo pati sėkmingiausia, galinti sulaikyti tuos kilmingus romiečius bei romietes, kurie per pertrauką ketino abejingai palikti ložes.

Pati stipriausia Betikino arija turėjo nuskambėti prieš Tonijaus. Tačiau Betikinas bus išgirstas, o Tonijus ne! Gvidas jautė, jog kraustosi iš proto.

Vos tik Tonijus pasirodė scenoje, Gvidas akies krašteliu pastebėjo, kad nuo lubų vėl pabiro popierėlių lietus. Tikriausiai dar vienas paskvilis arba piktas eilėraštukas!

Betikinas išėjo avanscenon. Jam reikėjo atlikti rečitatyvą su akompanimentu — bemaž labiausiai kerintį ir originaliausią Gvido kūrinį. Ši operos dalis vienintelė apjungė veiksmą su dainavimu, nes čia dainininkas pasakojo operos siužetą sudarančią istoriją dainuodamas, o ne šiaip sakydamas tekstą, beje, dainuodamas jausmingai.

Kaip tik šiam momentui Gvidas parašė geriausią styginių partiją, tačiau dabar beveik nieko negirdėjo, visai negalėjo galvoti ir vos besuprato, ką groja. Betikinui pradėjus dainuoti, švilpesys ir šūkaliojimas nutilo, o paskui, po rečitatyvo, jis užtraukė pačią grandioziškiausią savo ariją.

Prieš duodamas ženklą, atlikėjas išlaikė pauzę. Už rečitatyvą Betikino pelnyti aplodismentai pirmą kartą susilaukė audringo atkirčio, ir Gvidas sulaikė kvapą. Tai reiškė, jog Tonijus, dėkui Dievui, turi ir savų gerbėjų, kurie dabar kovojo su Betikino garbintojais pastarųjų metodais — švilpimu bei protesto šūksniais.

Gvidas pamatė dainininko ženklą pradėti, ir užgrojo švelniosios arijos įžangą. Nė viena operos arija negalėjo prilygti šiai, išskyrus tą, kurią Tonijus turėjo sudainuoti iškart po Betikino. Gvidas jam akompanavo vienas.

Betikinas sulėtino tempą, ir Gvidas tuojau pat padarė tą patį. Ir tuomet net Gvidas galėjo įvertinti lygaus bei tikslaus Betikino įstojimo meistriškumą. Balsas skleidėsi taip sklandžiai ir kartu galingai, tarsi vyniotųsi plonytė, bet neįtikėtinai tvirta viela.

Jis šiek tiek atmetė galvą, kartodamas pirmąją arijos dalį, įstabia trele išdainavo pirmąją natą, nenukrypdamas nuo jos nei į viršų, nei į apačią, o tiesiog švelniai vėl ir vėl ją akcentuodamas. Paskui nuslydo į švelnesnes frazes, neprilygstamai jas artikuliuodamas, o galiausiai vėl atliko triuką keisdamas garso stiprumą, kai nata pradedama didžiausiu garsumu, paskui pamažu tyla, sustingsta, o švelnus baigiamasis diminuendo sukelia patį giliausią liūdesį.

Rimstantį, gęstantį garsą, tarsi ištirpstantį savame aide, gaubė mirtina tyla. Ir staiga atlikėjas ėmė dainuoti vėl galingiau bei galingiau, kol garsas pasiekė stipriausią tašką, o tada nutilo, ryžtingai krestelėdamas galvą.

Sužavėti Betikino gerbėjai riaumote užriaumojo. Bet jiems nė nereikėjo kurstyti aistrų parteryje: abatai patys apdovanojo dainininką kurtinančiu trepsėjimu ir įnirtingais šūksniais: „bravo!“

Betikinas, apėjęs ratą scenoje, vėl sustojo priekyje sudainuoti biso.

Aišku, niekas nesitikėjo, kad jis pakartos viską lygiai taip pat: variacijos buvo būtina sąlyga, taigi Gvidas prie klavišų pasirengė patiems menkiausiems pokyčiams, tačiau, be abejonės, visi laukė tremolo demonstracijos, trelių ir tų stulbinančių triukų, sudarytų iš crescendo bei diminuendo, kurie, rodės, pranoko žmogaus galimybes. Taigi virtuoziški triukai galų gale ir užėmė beveik ištisą valandą.

Betikinas atliko ariją trečią ir paskutinį kartą, o paskui pasitraukė nuo scenos nutaisęs miną nugalėtojo, kuriam niekas neišdrįs mesti iššūkio.

Ką gi, Gvidas neketino liūdėti ir nejautė apmaudo, kad žiūrovai buvo pasirengę šokinėti iš susižavėjimo. Ak, jei tik tiems niekšams pakaktų proto suprasti, jog jų dainininkas patyrė triumfo akimirką ir jokia Tonijaus įžanga nesumažins šios minutės reikšmingumo. Bet argi konkurentai kada nors laikosi mandagumo taisyklių? Jiems nepakako to, kad jų stabas ką tik įrodė esąs nepažeidžiamas. Dabar jiems dar reikėjo sutriuškinti Tonijų.

Ir štai vėl prie rampos prisiartino žavinga jauna moteris lygiu, mąsliu veidu, nerūpestinga, tarsi niekas pasaulyje neįstengtų jos sukrėsti.

Kaip ir pirmą sykį, pirmiausia šūksniai pasigirdo balkone, bet paskui prisijungė ir parteris.

— Nešdinkis atgal į savo kanalus! — šaukė žiūrovai. — Nedrįsk stovėti vienoje scenoje su dainininku!

Tuo metu įtūžę abatai savo ruožtu atsakinėjo:

— Tegul berniūkštis padainuoja! Baiminatės, kad jis pranoks jūsų favoritą?

Vyko tikras karas, iš viršaus pasipylė pirmieji sviediniai: supuvusios kriaušės bei obuolių graužtukai. Tarp eilių pasirodė policininkai. Akimirksniui įsivyravo tyla, bet paskui vėl kilo švilpesys ir riksmas.

Gvidas liovėsi groti ir uždėjo rankas ant klavišų.

Jis jau norėjo pakilti nuo suolo, kai staiga pamatė, jog Tonijus atsisukęs tvirtu mostu liepė jam nutraukti protestą. Paskui nežymiai, bet ryžtingai linktelėjo: „Tęsk!“

Gvidas pradėjo groti, nors neįstengė nei girdėti, nei jausti, ką daro. Styginiai akimirksniui nugalėjo riksmus, bet kartu sukėlė tik dar stipresnį riaumojimą.

Tačiau Tonijaus balsas irgi kilo vis aukščiau ir, rodos, niekas nebegalėjo jo išmušti iš vėžių. Vaikinas sudainavo pirmuosius pasažus nedvejodamas, be galo gražiai, kaip kad ir svajojo Gvidas. O maestro iš akių vos netryško ašaros.

Bet staiga teatro salę sudrebino absoliučiai neįtikėtinas triukšmas.

Kažkas įleido į parterį šunį, ir šis lodamas pasileido orkestro link.

Rodos, visas pirmas aukštas pašoko bei užriaumojo iš įniršio. Kardinolas Kalvinas įtūžęs ragino visus nurimti.

Gvidas liovėsi grojęs.

Orkestras nutilo. Kol abatai abipus tako plūdo šunį, balkoną ir parterį užpildė policininkai, visur kilo susistumdymai, aidėjo šūksniai; keli prasižengėliai buvo ištempti laukan, kur turėjo būti išperti, o tada galėjo grįžti į teatrą.

Gvidas nejudėdamas sėdėjo ant suolelio ir žiūrėjo tiesiai prieš save. Jis žinojo, kad po keleto sekundžių salė ištuštės, bet ne policijos, ne pareigūnų dėka, o tiesiog sekant kilmingų damų bei ponų pavyzdžiu, kurie nusivylę ims palikinėti savo krėslus. Maestro jautė, kaip jį apleidžia jėgos ir sugebėjimas mąstyti.

Susilieję abatų šūksniai jo ausyse virto vienu galingu riaumojimu. Pro karčių ašarų skraistę jis dar sykį pažvelgė į salę, panašią į milžinišką pasagą, sudarytą iš įniršusių, įsiutusių veidų.

Tačiau kažkas vyko. Kažkas keitėsi. Šuo vis dar retsykiais amtelėdavo, bet jau velkamas šalin, ir netikėtai vieningų aplodismentų sprogimas užgožė šūkavimą, trepsėjimą, juoką.

Scenon sugrįžo Betikinas. Ir iškėlė į viršų rankas, ragindamas nurimti.

Jo veide liepsnojo įtūžis. Nuraudęs iki plaukų pašaknių, jis visu balsu riktelėjo:

— Tylos!

Jo kvietimą pasitiko pritarimo šurmulys, nustelbęs paskutiniuosius piktus šūksnius.

— Tegul berniukas padainuoja! — suriko Betikinas.

Tą pat akimirką visas pirmas aukštas pritariamai pratrūko griausmingais aplodismentais. Ir paskui abatus, kurie sutartinai atsisėdo, išsiėmė partitūras bei pataisė žvakes, visa publika pradėjo sėstis į savo vietas.

Betikinas stebėjo salę grėsmingai žaibuodamas akimis.

Įsivyravo tyla.