Энн Райс - Kastratai

O paskui pamatė Gvidą, kuris nepastebimai įsmuko į kambarį ir dabar stovėjo prie sienos stebėdamas mokinį susižavėjimo sklidinu žvilgsniu. Tonijus nejučia prisiminė tą akimirką grafienės Lamberti namuose, kai pirmą kartą padainavo viešai: tuomet, kaip ir dabar, Gvido veide švytėjo per kraštus besiveržiantis pasididžiavimas bei meilė. Tonijus puolė mokytojui į glėbį, ir juodu sustingo apsupti tylos, kurion nugrimzdo visas kambarys. Tyloje nebeliko nieko, tik juodu su Gvidu. Arba taip jiems atrodė.

O kažkur toli Rudžerius kažkieno mandagiai atsiprašinėjo. Kažkas jam prieštaravo, girdi šeimininkė laukianti atsakymo. O senjora Bjanka baisėjosi pamačiusi kruviną Paolo dešinę ranką.

— Dieve gailestingas, tasai šuva tave apkandžiojo!

Bet juodu viso šito negirdėjo, nes kiekvienas klausėsi tik kito širdies plakimo. O paskui Gvidas švelniai palydėjo Tonijų iki kėdės ir nepatraukdamas rankų pasakė:

— Dabar mes turime nueiti bei pareikšti pagarbą didžiajam dainininkui...

— O ne, tik ne per šią minią! — papurtė galvą Tonijus. — Tik ne dabar...

— Mes privalome, ir kaip tik dabar... — primygtinai pakartojo Gvidas, o šyptelėjęs pridūrė: — Tai labai, labai svarbu mums.

Tonijus klusniai atsistojo, Rudžerius su Gvidu nuvedė jį per minią už durų, o paskui ir per kitą minią, besiveržiančią pro Betikino duris, į erdvų, ryškiai apšviestą dainininko grimo kambarį, labiau primenantį svetainę, kur įsitaisę krėsluose gėrė vyną penki ar šeši vyrai bei moterys. Su jais sėdintis Betikinas, vis dar nusigrimavęs, tebevilkintis scenos kostiumą, tuojau pat pakilo pasisveikinti su Tonijumi.

Akimirksniui kilo bendras sąmyšis, o paskui, Betikino reikalavimu, iš kambario išėjo visi, išskyrus Gvidą, kuris stovėjo dainininkui už nugaros. Gvido veidas maldaute maldavo Tonijų elgtis kuo maloniau.

Tonijus pagarbiai nulenkė galvą.

— Senjore, šį vakarą aš daug iš jūsų išmokau. Džiaugiuosi, jog man teko laimė pasirodyti vienoje scenoje su jumis...

— Ak, liaukitės! — pašaipiai pertraukė Betikinas ir garsiai nusijuokė. — Neverskite manęs klausytis visų tų nesąmonių, senjore Treski, — tęsė jis. — Mes abu puikiai žinome, kad čia buvo jūsų triumfas. Aš privalau atsiprašyti už savo gerbėjus, bet abejoju, ar jiems kada teko surengti spektaklį, bent iš tolo prilygstantį šiam.

Jis mažumėlę patylėjo, o paskui ištiesė pečius ir atstatė krūtinę, tarsi ketintų kažką pulti įrodinėdamas savo teisumą. Jo mimiką pabrėžė nenuvalytas grimas: auksinė pudra ir baltas blizgesys.

— Žinote, — pratarė dainininkas, — jau labai seniai aš nedemonstravau scenoje visko, ką sugebu. Nė vienoje scenoje. Bet pasitelkiau visus sugebėjimus šį vakarą, ir jūs matėte, jog man teko taip pasielgti. Už tai dėkoju jums, senjore Treski. Bet rytoj vakare ir poryt, ir užporyt, nelipkite prieš mane ant pakylos, neapsiginklavęs viskuo, ką jums suteikė Dievas, nes dabar aš pasirengęs susitikti su jumis. Ir jums prireiks visų jėgų, norint atsilaikyti prieš mane.

Tonijus nuraudo iki plaukų pašaknių, akyse susitelkė ašaros. Tačiau jis šypsojosi, tarsi atsiprašinėdamas už tai, kad negali susitvardyti.

Ir tada, tarsi perskaitęs Tonijaus mintis, Betikinas ištiesė rankas. Akimirksniui prisispaudė jaunuolį ir paleido.

Tonijus tarytum sapnuodamas atidarė duris, bet vis dėlto stabtelėjo, kai už nugaros išgirdo Betikiną, besikreipiantį į Gvidą:

— Bet juk iš tiesų čia ne pirmoji jūsų opera, ar ne, maestro? Ir kurgi jūs ketinate dirbti vėliau? 16

Kardinolo Kalvino surengtoje puotoje, užsitęsusioje iki pat aušros, dalyvavo šimtai svečių. Senų Romos šeimų atstovai, atvykėliai aristokratai, net karališko kraujo žmonės vaikštinėjo po erdvias, ryškiai apšviestas sales.

Kardinolas asmeniškai pristatė Tonijų daugybei svečių, ir galų gale begalinės pagyros, susižavėjimo kupinas įvairiausių jo atlikimo momentų vardijimas, mandagūs pasveikinimai, švelnūs rankų paspaudimai, kad ir kokie malonūs, visiškai nukamavo Tonijų. Jis šypsojosi girdėdamas menkinant Betikiną. Betikinas jam buvo didis dainininkas, nesvarbu kas ir ką apie tai kalbėjo.

Tačiau kuriam laikui Tonijus privertė visus užmiršti šį faktą.

Net patį kardinolą pasirodymas apstulbino. Nutaikęs momentą, jis pasivedėjo Tonijų į šalį ir pamėgino apibūdinti savo įspūdžius.

— Aš galvoju apie angelus, Markai Antonijau, — pratarė jis tramdydamas nuostabą. — Kokie jie? Kokie jų balsai? Ir kaip apskritai žemiška būtybė gali dainuoti taip, kaip šiandien dainavai tu?

— Jūs per daug kilniaširdiškas, mano pone, — atsakė Tonijus.

— Argi aš neteisus sakydamas, jog šis dainavimas buvo nežemiškas? Gal aš kažko nesuprantu? Ten, teatre, trumpam akimirksniui jie susiliejo — dvasios ir kūno pasauliai, ir iš šio susiliejimo iškilo tavo balsas. Aš mačiau aplink save paprastus žmones. Jie juokėsi, gėrė vyną, pramogavo, kaip kad elgiasi žmonės visur. Ir staiga stojo absoliuti tyla, visi sustingo išgirdę tave dainuojant. Kas tai buvo, jei ne jų jausminio pasitenkinimo viršūnė? O gal jis virto dvasiniu pasitenkinimu, kuris akimirksniui susirišo su žemiškumu?

Tonijus gėrėjosi kardinolo rimtumu. Akivaizdus Kalvino susižavėjimas jį šildė, vaikinas jautė, jog dabar mielai paliktų visus šituos žmones, gėrimą, saldų vakaro kvaitulį, kad tik galėtų pabūti vienas su jo eminencija bei pasišnekučiuoti šia tema.

Bet kardinolas jau paėmė jį už rankos ir nuvedė pas svečius. Livrėjas vilkintys tarnai atlapojo puotos salės duris, ir Tonijų su kardinolu jau vėl taikėsi išskirti minia.

— Bet tu mane kai ko išmokei, Markai Antonijau, — tarsi vogčiomis skubiai sušnibždėjo prisipažinimą Kalvinas. — Tu išmokei mane mylėti dalykus, kurių nesuprantu. Dabar aš jau nepasakysiu tau, jog mylėti nesuvokiamą grožį — tuštybė, o ne dorybė, — ir jis pabučiavo Tonijų trumpu oficialiu bučiniu.

Grafas Rafaelė di Stefanas irgi pareiškė komplimentus dainininkui bei kompozitoriui prisipažindamas, jog anksčiau opera jį ne itin žavėjusi. Jis nuolat sukiojosi netoli Tonijaus ir, nors pats ne itin daug su juo kalbėjosi, varstė aplinkinius pavydžiu žvilgsniu.

Puotai tebesitęsiant, Rafaelės povyza ėmė vis labiau ir labiau kamuoti Tonijų. Grafas taip aiškiai priminė tą miegamąjį, jog kartkartėmis jo akyse virsdavo būtybe, kuriai apskritai nederėtų rengtis, kaip rengiasi kiti vyrai. Tankūs plaukai išorinėje riešo pusėje atrodė nei šiaip, nei taip po nėrinių sluoksniais, ir Tonijui tekdavo nuolat sukti šalin žvilgsnį, nes priešingu atveju būtų dabar pat palikęs svečius bei išsivedęs Rafaelę drauge.

Tik viena aplinkybė vaikiną nuliūdino: nepasirodė Kristina Grimaldi.

Jis visur ieškojo šviesiaplaukės. Buvo tikras, kad negalėjo jos pražiopsoti, ir spėliojo, kodėl dailininkė neatėjo.

Juk teatre Kristina buvo, jis ją matė! Ateiti į užkulisius ji, suprantama, negalėjo. Bet kodėl neatvyko čionai, į kardinolo namus?

Į galvą lindo pačios bjauriausios mintys. Tonijus jautėsi smengąs į tikrą košmarą, vos tik pagalvodavo apie tai, jog jinai matė jį vilkintį moterišką suknelę. Bet juk jis nusilenkė Kristinai pamatęs ją grafienės ložėje, ir ši atsakė linktelėjimu, o paskui susižavėjusi plojo mažomis rankutėmis po kiekvienos arijos, ir jis matė jos šypseną, nepaisant juodu skiriančios bedugnės!

Tad kur ji buvo dabar?

Bet jis nesiryžo paklausti Gvido arba grafienės, kuri nuolatos sukinėjosi šalia.

Tą vakarą daugelis atėjo tik todėl, kad gavo kardinolo Kalvino pakvietimą. Taigi grafienė iš paskutiniųjų stengėsi kuo daugiau svečių supažindinti su savo muzikantais, juk tokiu atveju kitą dieną į operą galėjo ateiti žmonės, niekada anksčiau nesilankę teatre.