Энн Райс - Kastratai

Pirmame ir antrame aukštuose susirinkdavo visa aukštuomenė. Užsieniečiai rengė vis daugiau lošimų kortomis bei vakarienių, o bilietai į kiekvieną spektaklį būdavo išpirkti dar prieš Rudžeriui atidarant duris.

Kiekvieną vakarą užkulisiuose Gvidą apipuldavo ne tik gerbėjų minios, bet ir agentai, siūlantys kitą sezoną dirbti Drezdene, Neapolyje, Madride.

Į grimo kambarį plūdo gėlės, brangios tabokinės, kaspinėliais perrišti laiškai. Vežėjai laukdavo atsakymų. Rūškanas grafas di Stefanas kaskart kantriai linksėjo, kai maestro akmeniniu veidu kaskart pareikšdavo, esą Tonijus nepasirengęs pasinerti į visuomeninio gyvenimo sūkurį.

Pagaliau, po septinto sėkmingo pasirodymo, Gvidas atsisėdo su senjora Bjanka užrakintame grimo kambaryje ir sudarė sąrašą kvietimų, kuriuos Tonijui derėjo priimti pirmiausia.

Dabar jis galėjo bet kuriuo metu, kada panorėjęs, susitikti su grafu di Stefanu. Galėjo aplankyti Rafaelę šį vakarą.

Gvidui nebeliko abejonių. Jo mokinys išlaikė visus įmanomus išmėginimus. Jis gavo kvietimus iš geriausių pasaulių operos teatrų. Ir Gvidas pirmą kartą pritarė Rudžerio tvirtinimams, jog opera bus demonstruojama iki pat karnavalo pabaigos.

Tačiau Gvido triumfas buvo nevisiškas, kol nubudęs apyaušriu prie savo lovos nepamatė Tonijaus. Šis sėdėjo ir žiūrėjo pro atdarą langą.

Praėjusį vakarą grafas di Stefanas išsivedė Tonijų bemaž jėga. Juodu susipyko, paskui susitaikė ir išvažiavo. Ir nors di Stefano įsimylėjimas kėlė Gvidui šiokį tokį nerimą, bet kartu atrodė juokingas.

Jis pats, išsivadavęs iš grafienės, kuri sugrįžo atgal į Neapolį, praleido keturias saldžias valandas su jaunu tamsiaodžiu kastratu iš Palermo. Tasai berniukas, vardu Marčelas, dainavo gan neblogai, bet tiko tik menkiems vaidmenims, ir Gvidas atvirai jam apie tai pasakė.

O paskui prasidėjo lėtas, nuostabus bei rafinuotas meilės žaidimas, nes jaunesnysis iš judviejų pasirodė besąs pačių įvairiausių jutimų paslapčių meistras. Jo oda kvepėjo duona, be to, jis buvo vienas iš nedaugelio išromytųjų, kurie turėjo putlias krūtis, saldžias ir sultingas kaip moters.

Paskui vaikinukas buvo labai dėkingas už keletą monetų, kurias įbruko Gvidas. Ir meldė įleisti jį užkulisius, žadėdamas nusipirkti naują surdutą už pinigus, gautus iš maestro.

Supratęs, jog šie malonūs pasimatymai lauks kiekvieną naktį, Gvidas pasistengė reaguoti ramiai ir galvoti apie tai kaip apie kasdienišką dalyką.

O dabar buvo ankstyvas rytas, ir šaltas žiemos vėjas plūstelėjo į kambarį, kai Tonijus atsisuko bei priėjo prie mokytojo.

Gvidas pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad visą Tonijų dengia mažulyčiai šviesos taškeliai. Paskui jis suprato, jog čia lietaus lašai, vis dėlto jaunuolis panėšėjo į šmėklą. Šviesa mirguliavo ant auksaspalvio apsiausto, baltų apykaklės raukinukų ir šiek tiek susitaršiusiuose juoduose plaukuose. Kai vaikinas įsitaisė šalia Gvido, atrodė kupinas žaižaruojančios energijos.

Gvidas atsisėdo lovoje ir ištiesė rankas. Jis pajuto, kaip Tonijaus lupos palietė jo kaktą, paskui blakstienas, o tada patyrė be galo pažįstamą apkabinimą.

Tą akimirką Tonijus jam atrodė esąs nuostabi, bemaž stebuklinga būtybė. Ir tuomet Gvidas išgirdo Tonijų tyliai pratariant:

— Mums pavyko, tiesa, Gvidai? Mums pavyko!

Gvidas sėdėjo ir tylėdamas žiūrėjo į Tonijų, glamonėjamas pro atvirą langą besiveržiančio gaivaus oro, kvepiančio lietumi. Ir staiga iš kažkur išniro keista mintis — atsitiktinė, bet jaudinanti: maestro pagalvojo, kad žiemos oras dvelkia tokia gaiva, lyg jis ūmai būtų persikėlęs toli toli nuo šio sudvisusio miesto, ant savo gimtinės Kalabrijos kalvų.

Ir tą akimirką, kai prieš akis iškilo visas gyvenimas, apimantis praeitį, dabartį bei ateitį, jis neįstengė kalbėti. Jis tiek daug dirbo ir pernelyg pavargo. Be to, niekaip negalėjo priprasti prie tokios laimės.

Bet maestro žinojo, kad Tonijus perskaitė jo akyse atsakymą į savo klausimą.

— Ir dabar mes galime tą padaryti, ar ne? — pasigirdo tylus Tonijaus šnabždesys. — Mes galime pradėti gyventi sau, jei panorėsim. Mums tai įmanoma.

— Jei panorėsim? Ką reiškia „jei“, Tonijau? — nusistebėjo Gvidas.

Kambaryje buvo labai šalta. Gvidas nukreipė žvilgsnį į pieno baltumo dangų Tonijui už nugaros. Pilki lietaus debesys atrodė labai tankūs, bet kartu švytėjo skaidria, beveik sidabrine šviesa.

— Kodėl tu pasakei „jei“? — švelniai paklausė jis.

Iš Tonijaus veido tryško begalinis sielvartas.

Bet gal Gvidui taip tiesiog pasirodė? Nes kai Tonijus vėl pažvelgė į jį, vaikinas šypsojosi.

Akių kampučiuose nusidriekė raukšlelių spinduliai, veidas nušvito, ir Gvidas liūdnai pagalvojo: jam niekada nepavyks iš tiesų susilieti su Tonijumi bei tapti šio grožio dalimi.

— Iš čia mes vyksime į Florenciją, — Gvidas paėmė Tonijų už rankų. — O paskui — kas žino, kur mes patrauksime! Gal į Drezdeną, o gal net į Londoną. Važiuosime, kur panorėsime!

Mokytojas jautė, kaip jo virpulys persiduoda Tonijui. Vaikinas pritariamai linksėjo, ir Gvidui atrodė, kad ši akimirka pernelyg nuostabi, kad širdis nebeišlaikys. Maestro nerado žodžių begaliniam dėkingumui už tai išreikšti.

Bet Tonijus jau nugrimzdo į savas mintis ir tarsi atsiskyrė nuo Gvido, o šiam beliko gėrėtis jo jaunyste, jo grožiu.

Staiga Gvidas suvokė, jog žiūrėdamas į Tonijų prisimena neseniai matytą jo atvaizdą — puikų portretą ant porceliano, sukėlusį jam tokį pat stulbinantį ir beveik mistinį pojūtį.

Jį apėmė susijaudinimas. Beveik švelniai — kas jam buvo visai nebūdinga — pabučiavęs mylimąjį, maestro pakilo iš lovos ir basas šaltomis grindimis perėjo per visą kambarį iki savo rašomojo stalo, kurio stalčiuje surado mažą ovalų portretą aukso filigrano rėmeliuose. Dabar, tamsoje, atvaizdo negalėjai įžiūrėti. Šiek tiek padvejojęs Gvidas pažvelgė į miglotą siluetą prie savo lovos.

Paskui priėjo ir įdėjo miniatiūrą Tonijui į rankas.

— Ji man davė prieš keletą dienų ir prašė perduoti tau, — prisipažino, nė nesitikėjęs, kad šios mažos dovanėlės įteikimas suteiks jam tokį malonumą.

Tonijus įsižiūrėjo į portretą. Iš po juostos išslydę plaukai krito jam ant veido.

— Kaip tiksliai ji tave atvaizdavo, tiesa? O svarbiausia, iš atminties. Absoliučiai! — Gvidas pakraipė galvą.

Jis žvelgė žemyn į mažutį portretą: baltą veidą, juodas akis. Miniatiūra panėšėjo į baltą liepsną, degančią ištiestame Tonijaus delne.

— Jinai ant manęs pyks, — pratarė Gvidas, — už tai, kad buvau užmiršęs paveikslėlį.

Iš tiesų maestro neužmiršo, tiesiog laukė tinkamos progos, tokios kaip ši — tylios, ramios akimirkos, ir dabar pats nesuprato, kodėl pasijuto toks patenkintas.

— O kaip ji apskritai laikosi? — sušnibždėjo Tonijus beveik be garso, tarsi traukdamas garsą į save, užuot iškvėpęs. — Gyvena viena Romoje, tapo portretus...

— O, ji be galo populiari, — nusišypsojo Gvidas. — Nors pastaruoju metu, manau, pernelyg daug laiko praleidžia teatre.

Gvidas pamatė, kaip Tonijus vėl nuleido akis į portretą.

Kaskart išėjęs nusileidus uždangai Tonijus žvelgdavo į Kristinos ložę ir grakščiai, žemai nusilenkdavo dailininkei. O ši, persisvėrusi per turėklus, šypsodavosi ir audringai plodavo.

— Bet kaip ji gyvena? — neatlyžo Tonijus. — Nejaugi niekas jos negloboja? Nejaugi grafienė ne... Aš turiu omenyje...

Gvidas sekundėlę luktelėjo, o paskui lėtai apsisuko ir nužingsniavo link rašomojo stalo. Ten jis atsisėdo ir ėmė žvelgti pro langą į šviesėjantį dangų. Žvaigždės nyko, pro debesų properšas pasirodė pirmieji žiemos saulės spinduliai.