Энн Райс - Kastratai

— Nejaugi ji neturi giminaičių, kurie ja rūpintųsi? — šnibždėjo Tonijus. — Ir ką jie pagalvotų, jeigu sužinotų, jog jinai pasiuntė dovaną žmogui, kuris...

Ir vaikinas vėl nutilo, laikydamas miniatiūrą priešais save abiem rankom lyg nepaprastai trapų daiktą.

Gvidas nesusilaikęs šyptelėjo.

— Tonijau, — švelniai pasakė jis. — Kristina laisva jauna moteris ir gyvena savo gyvenimą, kaip kad mes visi gyvenam savąjį, — ir dar labiau sušvelninęs toną paklausė: — Negi man vėl teks piršliauti?

Šešta dalis1

Paskutinį sykį nusilenkęs Tonijus prasibrovė pro tankią gerbėjų minią į grimo kambarį, liepė senjorai Bjankai mandagiai atsiprašius išsiųsti namo grafo vežėją bei skubiai persirengė.

Po antrosios pertraukos jis nusiuntė Kristinai raštelį ir paskutinioji spektaklio dalis jam virto tikra kankyne.

Tik tuomet, kai uždanga nusileido paskutinį sykį, Paolas įteikė jam dailininkės atsakymą.

Tačiau tik visiškai persirengęs ir vėl tapęs pačiu savimi, tik susivėlusiais, susitaršiusiais plaukais, Tonijus išskleidė laiškelį:

„Ispanijos aikštė, Sanfredo rūmai, mano dirbtuvė, viršutinis aukštas.“

Akimirksnį jis stovėjo nustėręs. Ir net ne iškart pastebėjo įėjusį Gvidą, kuris atnešė svarbių naujienų apie būsimąjį velykinį sezoną Florencijoje ir pirmą kartą prakalbo, jog prieš išvykdami iš šalies jie turi pasirodyti kiekviename geriausiame Italijos teatre.

— Mūsų atsakymo laukiama artimiausiu metu, — pasakė Gvidas, baksnodamas pirštu į rankoje laikomą popieriaus lapą.

— Bet kodėl jiems reikia sužinoti dabar? — sumurmėjo Tonijus.

Įėjo senjora Bjanka. Jai vos ne vos pavyko uždaryti duris.

— Tu privalai išeiti bent kelioms minutėms, — tarė ji, kaip kad sakydavo kiekvieną vakarą.

— ...Todėl, kad mes kalbame apie Velykas, o Velykos bus praėjus vos keletui dienų po to, kai baigsime pasirodymus čia. Kalbame apie Florenciją, Tonijau! — šūktelėjo Gvidas.

— Gerai, taip... Tai yra žinoma... Mes dar apie tai pasikalbėsime, — burbtelėjo Tonijus, bergždžiai stengdamasis susišukuoti.

Ar jis sulankstė raštelį? Ar įsikišo į kišenę?

Gvidas tuo tarpu įsipylė vyno.

Į kambarį įsmuko įraudęs Paolas ir su perdėtu palengvėjimu žnektelėjo prie durų ant grindų.

— Eik pas juos, Tonijau, dabar pat ir užbaik šį reikalą! — senjora Bjanka apsuko jį bei išstūmė į minią.

Bet kodėl jam buvo taip sunku? Rodos, visi norėjo jį paliesti, pabučiuoti, sugriebti už rankos ir pasakyti, koks jis jiems svarbus. O jis jautė, jog nenori nieko įžeisti. Tačiau kuo daugiau šypsojosi bei linkčiojo, tuo įnirtingiau atakavo gerbėjai, taigi galų gale prasiveržęs atgal į kambarį vaikinas virte virė iš įniršio ir vienu mauku išgėrė Gvido pasiūlytą vyną.

Į grimo kambarį vėl plūdo gėlės: milžiniškos puokštės iš oranžerijų. Senjora Bjanka jam šnipštelėjo, jog už durų laukia di Stefano žmonės.

— Prakeikimas! — šūktelėjo jis ir pačiupinėjo kišenėje Kristinos raštelį. Mergina nepasirašė, bet jis ūmai ištraukė laiškelį ir nekreipdamas dėmesio į Gvidą, Paolą bei senjorą Bjanką, spoksančius į jį kaip į pamišėlį, sudegino popierėlį žvakės liepsnoje.

— Luktelėk! — šūktelėjo senjora Bjanka, kai jis nusisuko, ketindamas išeiti. — Kur tu susiruošei? Pasakyk man, pasakyk maestro, kol neišėjai!

— Koks skirtumas! — susierzinęs atsakė jis. Ir pamatęs Gvidą nežymiai besišypsantį iš vaikiškų aistrų besijuokiančio suaugusiojo šypsena, užvirė tyliu įniršiu.

Vos įžengęs į koridorių, pamatė Rafaelės žmones. Bet jo laukė ne tarnai, o grafo bravai.

— Senjore, jo prakilnybė nori jus matyti...

— Gerai, bet ne šiandien. Šiandien nepavyks, — skubiai pasakė Tonijus ir patraukė laukan.

Akimirksnį pasirodė, jog šie žmonės pastos jam kelią. Tačiau prieš išsitraukdamas špagą ar iškrėsdamas kitą kvailystę jis lediniu tonu pakartojo neigiamą atsakymą. Matyt, Rafaelės asmens sargybiniai buvo visiškai nepasirengę tokiam posūkiui, todėl nebežinojo, kaip pasielgti, sutriko ir nesiryžo jėga įbrukti Tonijaus į gatvėje laukiančią karietą.

Bet įsėdęs į savo ekipažą dainininkas pamatė grafo vyrukus irgi užšokant ant žirgų. Todėl Tonijus, sugalvojęs gudrų planą, įsakė vežėjui nugabenti jį į Ispanijos aikštę.

Prie Sanfredo rūmų jo karieta sulėtino greitį ir ėmė šliaužti kaip vėžlys. Pravažiavęs pro rūmus, Tonijus pasiekė antrą skersgatvį, kur kelias tapo itin siauras, ir karieta bemaž kliudė sienas, nepastebimai išsmuko laukan bei uždarė dureles, o tada pasislėpęs tamsoje palaukė, kol bravai prajos pro šalį.

Taigi išmušė lauktoji valanda.

Tonijus atidarė rūmų pirmojo aukšto duris ir pamatęs fakelą, apšviečiantį laiptų aikštelę, sustojo bei pažvelgė į viršų. Apleistas ir šaltas laiptų šulinys atrodė tarsi gatvės tąsa. Žvelgdamas į jį Tonijus pasistengė apie nieką negalvoti. Kitaip mintys neišvengiamai imtų suktis apie tai, jog jau trejus, ne, ketverius metus jis negulėjo su moterimi, ir apie tai, jog jis neįstengs išvengti to, kas laukia, nors ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kuo visa tai galėtų baigtis.

Vienu momentu jis net balsu sumurmėjo, nors ir gan neaiškiai, kad galima rasti sprendimą. Reikia įtikinti save, jog ji negraži, nepatraukli. Ir tuomet išsivaduos iš jos kerų.

Tačiau nepajudėjo iš vietos.

Ūmai visiškai netikėtai jį užklupo dviejų anglų pasirodymas pro duris. Juodu kalbėjo savo gimtąja kalba ir beveik bičiuliškai pasisveikino su vaikinu. Tonijui pasirodė, jog svetimšaliai bemaž apimti pagarbaus siaubo žvilgčioja į jo ūgį, nors ir patys buvo šiek tiek aukštesni už italus. Jaunuolis tiesiog suakmenėjo. Jis nė neabejojo, kad nepažįstamieji spokso į jį, nes jis atgrasus. Lediniu žvilgsniu nulydėjo juodu laiptais aukštyn.

Jam dingtelėjo, jog aptikęs čia veidrodį galėtų pasižiūrėti į jį ir pamatyti, kas vis dėlto esąs. Peraugėlis vaikas, kaip pačiam kai kada atrodydavo, o gal siaubūnas visiems laikams? Jis susimąstė. Užplūdus liūdesiui, darėsi silpna, bet staiga dingtelėjo mintis, jog laisvai galėtų šį vakarą nuvykti pas grafą, tuomet toji mergina, galutinai įžeista, imtų jo vengti.

Tad pagaliau pastatęs koją ant laiptelio ir pradėdamas lipti aukštyn, Tonijus pats save šiek tiek nustebino.

Studijos durys buvo atidarytos, ir pirmiausia į akis krito dangaus skliautas, visiškai juoda padangė, nusėta skaisčių žvaigždžių.

Kambaryje nedegė šviesos, tačiau pro didžiulius langus — tiesiai priešais Tonijų ir dešinėje — bei šiek tiek nuožulnias stiklines lubas atsivėrė vaizdas į naktį.

Dusliai skambėjo žingsniai; akimirksniui jis prarado pusiausvyrą, jam pasidingojo, tarsi dangus viršum šio mažučio žemės lopinėlio Romos viduryje juda, lyg viršum vandenyne plaukiančio laivo.

Žvaigždės spindėjo įstabiai. Neįtikėtinai aiškiai matėsi žvaigždynai. Giliai traukdamas į save kambarin besismelkiantį gaivų orą, jis lėtai pasisuko po dangumi, tarsi visiškai neturėtų ko bijoti šiame pasaulyje, ir netikėtai pasijuto esąs labai mažas bei visiškai laisvas.

Tik vėliau pastebėjo, jog kambaryje vis dėlto esama daiktų: stalas, kėdės, paveikslai ant molbertų, o juose — tamsios figūros, išryškėjančios šviesiame fone; eilėmis rikiavosi buteliukai bei stiklainėliai... užuodė stiprų terpentino kvapą, staiga nustelbusį sodrų ir malonų dailininkų naudojamo aliejaus aromatą.

O paskui pamatė ją, Kristiną, stovinčią šešėlyje, pačiame tolimiausiame nuo langų kampe. Jos galvą dengė laisvos gobtuvo klostės.