Энн Райс - Kastratai

Baimė jį surakino, sukaustė, atėmė jėgas. Visi sunkumai, kuriuos įsivaizdavo, vėl pradėjo kamuoti. Ką jis jai pasakys? Kaip juodu pradės? Kas apskritai gali tarp judviejų įvykti? Kas laikoma savaime suprantamu dalyku? Ką apskritai juodu abu čia veikia?

Galūnės ėmė virpėti, džiaugdamasis, kad kambaryje tamsu, jis palenkė galvą. Aukštą, į dangų atsiveriantį kambarį užpildė liūdesys, liūdesys iškilo lyg siena, juodesnis už pačią naktį. Jam atrodė, kad ši mergina pernelyg nekalta, o prisiminimas apie jos grožį sukūrė sąmonėje absoliučiai nežemišką pavidalą.

Tačiau realybėje tamsi figūra jau artinosi link jo, staiga tuščiame kambaryje nuskambėjo Kristinos balsas, ir šis balsas ištarė jo vardą.

— Tonijau, — pratarė ji, tarsi juodu jau sietų tam tikras artumas, ir vos išgirdęs žemą, melodingą jos balsą, vaikinas nejučia priglaudė prie lūpų pirštą.

Dabar matė jos veidą po gobtuvu, o pats gobtuvas staiga sukėlė mintis apie vienuolius, paprastai lydinčius ant ešafoto pasmerktuosius myriop, tuomet skubiai ištiesė ranką, lengvai įveikdamas juodu dar skiriantį atstumą, ir nutraukė gobtuvą nuo jos plaukų.

Ji nekrustelėjo. Ir neišsigando. Net ir tada, kai jo pirštai pasinėrė į stangrias sruogas bei praskyrę jas susiglaudė ant pakaušio. Ji žengtelėjo artyn.

Ir netikėtai pasistiebusi prisiglaudė visu jaunu savo kūnu, gaubiamu plono vilnonio audinio bei nėrinių. Jis lietė minkštą smakrą, putlias, nekaltas lūpas, o paskui, jai staigiai suvirpėjus, pajuto merginą apėmusį geismą.

Šis geismas jį pavergė, persidavė visam kūnui, traukiančiam aistrą iš jos lūpų, šiltos, saldžios kaklo duobutės, o paskui ir iš aukštų, plonu audiniu pridengtų krūtų apvalumo.

Tonijus prisispaudė jos galvą sau prie krūtinės taip stipriai, jog tikriausiai net sukėlė Kristinai skausmą, paskui veidu įsirausė jai į plaukus žarstydamas juos žvilgančiomis rieškučiomis, kurios net ir šiame tamsiame vėsiame kambaryje švytėjo auksu. Mažutės garbanėlės sukuteno veidą, tuomet atsitraukęs nuo merginos jis tyliai atsiduso, ir šis vos girdimas garsas tuojau pat ištirpo ore.

Kristina žengtelėjo atgal ir paėmusi jį už rankos nusivedė į gretimą kambarį.

Palietus net jos pirštai atrodė keisti — trapūs it brangenybės. Jis pakėlė jos ranką prie lūpų.

Priešakyje prie sienos stovėjo lova. Visi kiti baldai buvo uždengti; kambarys atrodė seniai nenaudojamas.

— Žvakių, — sušnibždėjo jis. — Šviesos.

Ji sustingo, tarsi nesupratusi. O paskui papurtė galvą.

— Ne, leisk man tave matyti, — sušnibždėjo Tonijus ir prisitraukė ją, priversdamas vėl pasistiebti.

Bet šito jam pasirodė negana, tuomet lengvai pakėlė ją taip, kad jos akys susilygintų su jo. Merginos plaukai sukrito į priekį apgaubdami juos abu, ir akimirksnį jis nejautė nieko, išskyrus savo paties drebulį bei jos virpėjimą, tekantį į jo kūną.

Pakėlęs Kristiną lyg mažą vaiką viena ranka ir gan miglotai suvokdamas, ką daro, jis užstūmė durų skląstį. Paskui paėmęs mažą žvakidę pastatė ją prie pat lovos, kurią iš visų pusių uždengė sunkiomis aksominėmis užuolaidomis. Nuo užuolaidų sklido slogus dulkių kvapas. Tonijus užžiebė degtuką, vieną po kitos uždegė tris žvakes, ir mažą kambarėlį, sudarytą vien iš užuolaidų, minkštų patalų bei pagalvių, nutvieskė mirguliuojanti šviesa. Kristina klūpojo priešais jį. Jos veide išryškėjo įstabūs kontrastai. Tamsiai pilkos blakstienos, gaubiančios pilkšvas akis, sudrėko, tarsi ji ką tik būtų verkusi, o skaisčios rožinės lūpos atrodė niekada nepažinusios dažų. Ir staiga jis be galo nustebęs pamatė, jog po juodu apsiaustu ji vilki tą pačią nuostabią šilkinę suknelę, kurios violetiniai atšvaitai teikė skruostams nežemiško blizgesio bei pritemdė viršum korsažo nėrinių bemaž švytinčių apskritų krūtų antgamtišką baltumą. Violetinė spalva išryškino jos bruožus, vos pastebimu šešėliu paliesdama švelniais pūkeliais padengtą veido odą.

Visa tai jis aprėpė vienu žvilgsniu, bet paskui įsižiūrėjo į merginos veidą ir pasijuto sukrėstas. Ši išraiška jį išgąsdino sustiprindama jau ir taip pašėlusiai tvinkčiojantį pulsą, nes vaikinas suprato: šiame kūne gyvena tokia pat geležinė, rūsti siela, kaip ir jo paties. Kristina jo nebijojo. Ji skleidė susikaupimą, narsą ir valią. Ištiesusi ranką link žvakidės, mergina žvilgsniu paprašė užgesinti žvakes.

— Ne... — sušnibždėjo jis.

Ištiesė ranką, bet vis dar nedrįso paliesti jos veido. Kur kas lengviau buvo liesti visą jos kūną tamsoje! Vos pajutęs pirštais šilkinius pūkelius ir odą po jais, Tonijus susiraukė tarsi nuo skausmo. Ir išsyk iš merginos veido dingo rimtumas. Suraukti dulsvi antakiai išsilygino ir dabar atrodė it pieštuku nubrauktos linijos viršum žibančių akių. O akis užpildė ašaros, šiek tiek užtemdančios, bet kartu ir išryškinančios jų mėlynumą. Tačiau matėsi, kad mergina bijo pravirkti.

Tonijus užpūtęs žvakes atitraukė užuolaidas, įsileisdamas po baldakimu žvaigždžių šviesą, o paskui atsisuko į Kristiną liepsnodamas geismu ir nekreipdamas dėmesio į tai, jog ji atšoko, išgąsdinta jo atkaklumo, nuplėšė šilkus bei nėrinius ir išlaisvino krūtis.

Mergina riktelėjusi pradėjo priešintis. Bet jis vėl ją sugriebė bei apibėrė bučiniais, ir staiga jos lūpos prasivėrė, jo liežuvis prasiveržė iki jos dantų, ir Tonijus pajuto, kaip nuolankiai tirpsta viršutinė jos lūpa, ir jam ėmė atrodyti, kad jos burna — jau ne šiaip burna, o maži, gyvi atsiveriantys kūno vartai.

Paskui jis nusimetė savo drabužius, išmėtydamas aplink, ir šie atsidūrė po judviejų kūnais, kai užsiropštęs ant Kristinos ir išsitiesęs jai tarp kojų nuleido galvą tarp krūtų.

Aistra pavertė jį grubiu, varė iš proto. Merginos pavidalas bei kvapas susimaišė jo sąmonėje. Suėmęs lūpomis iš pradžių vieną, o paskui kitą spenelį jis pajuto, kaip jinai įsitempė po juo, ir tuomet kilstelėjęs aukščiau kelius pakėlė ir ją, tarsi mėgindamas apsaugoti nuo savęs paties.

Kristinos plaukai krito ant nuogų jo pečių; kakta, į kurį trynėsi jo skruostas, atrodė it šiltas akmuo; o po juo siūbuojančių minkštų krūtų karštis panėšėjo į sapną atmerktomis akimis, ir visa mergina buvo pati saldybė, nuolankumo įsikūnijimas. Tačiau skverbdamasis į slapčiausias jos vieteles, išskleisdamas ją tarsi gėlę, žiedlapis po žiedlapio, Tonijus pajuto nebegalįs ilgiau laukti, vilkinti šio momento ištisą amžinybę, pajuto privaląs paimti ją tuojau pat.

Bet kai ūmai į ją įsiskverbė, pajuto pasipriešinimą. Mergina staigiai įsitempė, ramindamas ją lūpomis Tonijus ištiesęs ranką palietė drėgnus plaukelius jai tarp kojų.

Kristina tyliai riktelėjo, tuomet jis atsitraukė ir pradėjo laukti, laukti liesdamas patį slapčiausią jos taškelį ir jusdamas, kaip šis paburksta, o aitrus kvapas prasiskverbia į pačias jo smegenis.

Mergina apsivijo jį rankomis, tarsi norėdama jame nuskęsti, o paskui pagaliau kilstelėjo šlaunis, ir jis įsigavo vidun, o patyręs aplink susiglaudusią ankštumą liovėsi valdyti savo kūną. Staiga ties pačia kantrybės riba pajuto atsirėmęs į nekaltybės barjerą, ir prasibrovė pro jį į pačią pasitenkinimo viršūnę.

Ji verkė. Verkė prisispaudusi prie jo. O paskui pakėlė mažą rankutę ir nusibraukė nuo veido šlapias sruogas. Tonijus sėdėjo ant lovos neatitraukdamas nuo jos rankų bei neatplėšdamas akių nuo trapaus kūno išlinkimų po plaukų lietumi. Ir kilstelėdamas jos veidą suprato mirsiąs, jei ji dabar jį atstums.