Энн Райс - Kastratai

Laikė jos veidą delnuose, glostė plaukus, atsidavė jai, jusdamas, kaip ji atsiduoda jam, ir juodu mylėjosi šiaudų guolyje, šildydami vienas kitą savo šiluma.

Jisai sapnavo sniegą.

Nematė sniego nuo tada, kai išvyko iš Venecijos, ir apskritai niekada neregėjo tokios galingos pūgos, padengiančios žemę balta antklode, viską paslepiančios po savimi. Sapnavo, tarytum nubudo toje pačioje vietoje ir pamatė, jog viską aplinkui, nuo pat horizonto, dengia švarus, baltas sniegas. Plikos tuopos žvilgėjo ledu, nuostabios minkštutės, besvorės snaigės sukosi ore ir krito, krito žemėn. Įsigavusios pro atvirus langus, jos lygiu ir stebėtinai baltu kilimu užklojo grindis.

Kristina buvo čia, su juo. Bet ne taip arti, kad galėtų ją paliesti. Ir tuomet pamatė ant tolimosios sienos nupieštus šimtus anksčiau nepastebėtų figūrų: archangelus galingais sparnais bei liepsnojančiais kalavijais, siunčiančius prakeiktuosius į pragarą, ir šventuosius į dangų nukreiptais kankinių žvilgsniais. Juoda kreida nupiešti pavidalai buvo tokie gyvybingi, tarsi dailininkės ranka būtų ištraukusi juos iš sienos, kur jie anksčiau glūdėjo užmūryti. Tonijus žvelgė į surauktus jų antakius, virš galvų sūkuriuojančius debesis bei liepsnos liežuvius, pasirengusius praryti pasmerktus nusidėjėlius.

Šis paveikslas savo didybe kėlė siaubą. Kristinos figūrėlė greta atrodė tokia mažutė! Palaidais plaukais, nuo judesių besiplaikstančiu sijonu ji vaikščiojo iš vienos vietos į kitą ištiesusi į priekį ranką, keitė formą to, kas atrodė nepakeičiama ir neišreiškiama.

Kristinai atsigręžus, vaikinas pamatė, jog ir ją padengė sniegas, krintantis ant sijono, krūtų, nuožulnių pečių. Jos plaukai tapo balti nuo sniego, švelniai užklojančio juos abu.

Bet ką visa tai reiškė? Ką reiškė pūga tokioje neįtikėtinoje vietoje? Net sapnuodamas Tonijus neapsakomai troško gauti atsakymą į šį klausimą. Iš kur tokia nepaprasta ramybė, toks žiburiuojantis grožis? Ir dar sykį pažvelgęs į kalvotą žemę, nusidriekusią po perlamutriniu dangumi, jis suprato apskritai esąs ne Italijoje, o toli toli nuo visų tų vietų, kurios jam brangios, kurių jis bijo, kurios jam reikšmingos. O Venecija, Karlas, visas tas lėtas gyvenimo grimzdimas į chaosą tiesiog neegzistuoja! Jis buvo plačiajame pasaulyje ir kartu jokioje konkrečioje vietoje — visur bei niekur, o krintantis sniegas vis tankėjo ir tankėjo, darėsi baltesnis, labiau akinantis.

Stovėdamas sniege pajuto, kaip jį apsivijo Kristinos rankos. Angelai su šventaisiais žvelgė į juodu nuo sienos, o Tonijus žinojo, kad myli ją ir nebebijo.

Jis nubudo.

Šilti besileidžiančios saulės spinduliai lietė veidą. Jis gulėjo vienas ant šiaudų. Kurį laiką nejudėjo. Ir staiga iš tamsos pamažu išryškėjo didžiulis paveikslas ant sienos, lygiai toks, kokį regėjo sapne. Suprantama, pamatė jį prieš užmigdamas, nors ir neprisiminė. O priešais paveikslą stovėjo ji, mergina auksiniais plaukais. 3

Kiekvieną naktį, vos tik nusileidus uždangai, Tonijus išbėgdavo iš teatro, iššokdavo iš karietos Via del Korso ir slapstydamasis nuo jį vis dar persekiojančių Rafaelės bravų purvinomis, painiomis gatvelėmis skubėdavo pas ją, į Ispanijos aikštę.

Tarnaitė, tamsiaodė susiraukšlėjusi senutė, nuolatos šmirinėjo po kambarį valydama dulkes, bereikalingai sukiojosi aplink ir varstė Tonijų mažomis juodomis akutėmis, tarsi jis priklausytų jos nekenčiamų „vyrų“ padermei. Pamačius senę, jį apimdavo pašėlęs įniršis. Bet tuojau pat iš tamsios kambario gelmės pasirodydavo Kristina ir jį nuramindavo. Jinai gėrė jo bučinius prisimerkus, lyg narkotikus, ir tirpte tirpdavo glėbyje, o paskui maldaudavo jo truputį papozuoti.

Jį krėsdavo drebulys. Meilė atrodė esanti kančia. Visas tyras susijaudinimas, kurį patirdavo scenoje, virsdavo liepsnojančiu, laukiniu geismu.

Netrukus visą dirbtuvę nutvieksdavo žvakės, ir ryški šviesa paversdavo aukštus langus veidrodžiais. Kristina pasodindavo Tonijų priešais, išsitraukdavo popierių, pritvirtindavo ant lentos ir pradėdavo piešti pastelėmis, sparčiai tušuodama kontūrus, tad netrukus jos pirštų galiukai pasidarydavo spalvoti.

Ritmingas kreidos čežėjimas jį neretai užliūliuodavo. Iš visų pusių tarsi gyvi į jį žvelgė portretai — sodrūs, ryškūs. Kai kuriuos veidus pažinojo, kiti priklausė mistinio dydžio personažams, nutapytiems gigantiškos padangės bei debesų fone taip realistiškai, jog, rodės, tuoj ims judėti. Iš aukšto, visu ūgiu nutapyto portreto švelniai, kaip gyvas, žvelgė pats kardinolas Kalvinas, absoliučiai panašus į save, įamžintas tiksliai ir dėl to sužadinantis Tonijaus širdyje slaptą kančią.

Kristinos talentas nekėlė abejonių. Tos tvirtos pažįstamos ir nepažįstamos figūros slėgė jį visa nesutramdoma savo galia.

O tarp gausybės veidų bei figūrų dirbo dailininkė. Prieš šviesą banguojantys gyvi jos plaukai atrodė vis įstabesni ir įstabesni. Pasidarė smalsu, ar ji supyktų, jei atspėtų jo mintis: ji jam atrodė tokia egzotiška kaip balta balandėlė, nusileidusi iš dangaus aukštybių tik tam, kad pažaistų ant klavesino dangčio. Ji spinduliavo tokį jausmingumą, jog atrodė tikras geismo įsikūnijimas. Ir kaip tokiame apvalkale galėjo tūnoti protas, talentas bei šitokia valia? Šios neįmenamos mįslės vis sukosi ir sukosi jo galvoje.

Jau bemaž kraustydamasis iš proto ir savo paties malonumui tebekankindamas save, Tonijus įsivaizduodavo Kristiną skaitančią knygas, nes ji neabejotinai nuolatos skaitė knygas, arba rašančią filosofinius traktatus, kadangi jinai, aišku, sugebėjo juos rašyti, o paskui vėl žiūrėjo ir žiūrėjo į įnirtingai judančią kreiduotą jos ranką, laužančią perpus kreideles, gabalėlis po gabalėlio, kuriančią savo darbo vietoje nediduką chaosą. Kad galėtų štai šitaip karštligiškai vieną po kitos tepti spalvas, jai būtinai reikėjo laisvės. Jos veide švytėte švytėjo susikaupimas, o jis žvelgė į ją ir tesvajojo apie vieną dalyką: pagrobti bei išsinešti.

Tačiau meilės reikalams laiko likdavo pakankamai.

Ir jis bijojo to neišvengiamo ateities momento, kai užplūs skausmas.

Sąmonėje ruseno vienas miglotas prisiminimas: jis gyveno nuostabioje, stebuklingoje vietoje, pilnoje muzikos, ir staiga toji muzika nutilo, jis pajuto į sielą tykinančią klaikią baimę. Rodos, skambėjo Vivaldis, veržlieji smuikai iš „Metų laikų“. Tą akimirką, kai muzika nutilo, jis fiziškai pajuto oro tuštumą.

Galų gale paveikslas buvo baigtas. Dešimt dienų Tonijus išbuvo dailininkės nelaisvėje, atsidavęs vien tik operai, jai ir niekam daugiau.

Jau besibaigiant nakčiai, Kristina parodė jam portretą, ir jis tyliai aiktelėjo.

Emalio miniatiūroje, kurią perdavė per Gvidą, dailininkė užfiksavo jo švelnumą ir tyrumą. Tačiau naujajame portrete jautėsi niūrumas, slogus mąslumas, netgi šaltumas. Jis nė neįtarė, kad menininkė visa tai mato.

Nenorėdamas jos nuvilti, sumurmėjo kažkokius susižavėjimo žodžius. Atidėjo portretą į šalį, priėjo prie jos, atsisėdo šalia ant medinio suolo ir atėmė kreidą.

„Mylėti ją, mylėti ją“ — štai viskas, apie ką galėjo galvoti Tonijus, ką galėjo jausti, kur galėjo kreipti savo veiksmus. Ir jis stipriai apkabino Kristiną, vėl stebėdamasis, kokia siaurutė riba skiria prievartą nuo nežabotos aistros.

Mylėti tokį žmogų kaip ji reiškė priklausyti tam žmogui. Laisvė pakluso protui, ir laimė atrado geriausią vietą, geriausią laiką. Jis prispaudė ją prie savęs, nenorėdamas nieko kalbėti, ir atrodė, jog karštas, minkštas jos kūnas, linkstantis priešais jį, atskleidžia jam pačias baisiausias paslaptis.